„1948 metų gruodis. Atokioje saloje žmogus sėdi lovoje su rašomąja mašinėle ir iš visų jėgų stengiasi užbaigti knygą, kuri jam svarbesnė už visas kitas. Knyga bus baigta, o po kokių metų žemės vargus baigs ir rašytojas“, – taip prasideda britų žurnalisto Doriano Linskey knyga. Tas žmogus – George`as Orwellas, o minima knyga – „1984“.
Nedaugelio rašytojų pavardės virsta būdvardžiais, pasitelkiamais analizuoti mus supančiai tikrovei. Kaip orveliški apibūdinami visi tie dalykai, dėl kurių rašytojas perspėjo savo kūriniais – ideologinis tiesos iškraipymas ar net pačios tiesos galimybės paneigimas, organizuotas kitaminčių persekiojimas, visuotinis piliečių sekimas, nutrinantis viešumo ir privatumo ribą, istorijos perrašinėjimas siekiant, kad ji tarnautų šiandienos poreikiams.
1948
Nedaugelio rašytojų knygų pardavimų kreivė leidžia identifikuoti lūžinius istorijos momentus. Tais laikais – ar tai būtų Donaldo Trumpo įžengimas į Baltuosius rūmus, ar neototalitarinio Kinijos modelio iškilimas, ar vadinamosios Post-Truth (posttiesos) epochos aušra – Orwello griebiamasi kaip rakto, galbūt padėsiančio susigaudyti, kaip manoma, ne į gera besikeičiančioje tikrovėje. Protestai Honkonge, prieš Putiną nukreiptos demonstracijos Rusijoje ar Šeimų maršo akcijos Lietuvoje – visur rasime nuorodų į Orwellą, jo vardas pasitelkiamas siekiant sustiprinti savajai žiniai.
Būtent dėl to Linskey knyga „Tiesos ministerija. George`o Orwello 1948-ųjų biografija“, kurią išvertė Laimantas Jonušys, o išleido „Tyto alba“, yra savalaikė ir aktuali net tiems, kurie galbūt net ir neskaitė paties Orwello kūrybos. Knygoje keliami ir analizuojami klausimai dėl rašytojo socialinio ir politinio angažuotumo, intelektualo vaidmens visuomenėje, ideologijos ir tiesos santykio, tarpusavyje konfliktuojančių istorinių naratyvų, fanatizmo problemos, žmogaus ir jo kuriamų technologijų santykio, aplinkybių, leidžiančių suvešėti totalitarizmui, utopijų likimo mūsų dienomis ir distopijos žanro įsigalėjimo yra aktualūs ne tik analizuojant Orwello kūrybą.
Linskey knygą sudaro dvi dalys. Pirmoji – smarkiai ilgesnė – dalis yra skirta analizuoti kontekstui, kuriame subrendo Orwello „1984-ieji“, o antroje dalyje susitelkiama į šios knygos palikimą – jos įtaką kultūriniams, socialiniams, politiniams debatams. Čia regime ir orvelišką Sovietų Sąjungos tikrovę per kelionę Transsibiro traukiniu išvydusį Davidą Bowie, planavusį kurti miuziklą pagal „1984-uosius“, čia ir Steve`as Jobsas, reklamoje skelbęs, kad jo kompiuteriai atneš kitokius 1984-uosius, nei prognozavo Orwellas. Čia ir įvairiausio plauko politikai, siekę ir tebesiekiantys pasitelkti Orwellą savo politinėse kovose, ir kino kūrėjai ir rašytojai, adaptuojantys ir reinterpretuojantys Orwello idėjas.
Pirmoje dalyje Linskey dėmesį sutelkia ne tik į paties Orwello biografiją ir jį subrandinusias patirtis Birmoje, Londone, Paryžiuje ar Barselonoje. Imperializmo apmąstymas, žvilgsnis į pasaulį skurstančiųjų ir išnaudojamųjų akimis, patirtis Ispanijos pilietiniame kare, kur kova su fašizmu atskleidė ir totalitarinį komunizmo veidą, darbas BBC Antrojo pasaulinio karo metais, be kita ko paskatinęs gvildenti propagandos, cenzūros, pokario ateities klausimus, – keliaudamas per šias Orwello patirtis Linskey atskleidžia ilgametį „1984-ųjų“ brandinimo procesą.
Be to, Linskey atskleidžia ir plačią to laikmečio utopinės ir distopinės literatūros panoramą, kurioje aptariami Edwardo Bellamy, Williamo Morriso, Herberto George`o Wellso, Jevgenijaus Zamiatino, Aldouso Huxley, Aynos Rand, Arthuro Koestlerio ir kitų darbai bei svarbiausi biografijos faktai. Ypatingas dėmesys skiriamas Wellsui. Šio rašytojo kūryba, anot Linskey, ne tik turėjo lemiamos įtakos tam, kad užgimtų distopijos žanras, nes „labai daug kas norėjo įrodyti, jog H. G. Wellsas klysta“, tačiau ir buvo svarbus Orwello polemikos objektas. Orwellas manė, kad Wellsas klaidingai suprato žmones, todėl jis ir jo sekėjai negebėjo suvokti, kodėl masės renkasi ne jo kurtą higienišką utopiją, o fiurerio pirštą „kovą, pavojų ir mirtį“.
Literatūriniame lauke dar ir šiandien girdime įvairiausių debatų apie tai, kokią įtaką vienas rašytojas padarė kitam ar ką iš ko pasiskolino. Štai ir pats Orwellas buvo kaltinamas tuo, kad esą nuplagijavo Zamiatino „Mes“, nors prieš tai pats reiškė poziciją, kad Zamiatiną iš dalies nuplagijavęs Huxley. Linskey siūlo kitokį požiūrį – laikyti distopines idėjas ne genialių asmenybių kūriniais, o veikiau tam tikrais lankstumu ir portatyvumu pasižyminčiais mitais, perduodamais ir nuolat kintančiais priklausomai nuo istorinio konteksto.
Be to, šiandien kartais įsižiebia ir kitokio pobūdžio diskusijų apie tai, kas gi buvęs teisus, pavyzdžiui, Orwellas ar Huxley? Kieno pranašystės išsipildė? Kas pateikė daugiau teisingų spėjimų, tarsi rašytojai būtų tarpusavyje besivaržantys orakulai? Čia ir vėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką rašo Linskey teigdamas, kad Orwellas niekada nesakė, jog rašo apie mūsų laukiančią ateitį. Jis rašė ne apie tai, kas tikrai nutiks, o apie tai, kas gali grėsti, jei tam tikroms mūsų laikmečio tendencijoms bus leista suvešėti. Tad ir distopijas dera skaityti ne kaip knygas apie mažiau ar daugiau tolimą ateitį, o kaip mūsų dabarties refleksiją, satyrą, parodiją ar perspėjimą.
Vaikai
„Kad matytum, kas tau prieš nosį, reikia nuolat kovoti“, – rašė Orwellas. Šią jo mintį savo palydimajame žodyje fotografo Antano Sutkaus albumui „Vaikai“ aktualizuoja rašytojas Wladimiras Kamineris. Jau išleidus albumus „Planeta Lietuva“ ir „Pro Memoria“, leidykla „Steidl“ ir Thomas Schirmbockas toliau ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui pristato ir aktualizuoja Sutkaus kūrybą. O joje ne tik jau skelbtos nuotraukos, tačiau ir niekur dar nepublikuoti kadrai. Kitąmet laukia ir dar vienas fotografo albumas – šįkart pasakojantis apie nuotraukose įamžintas gyvenimo gatvėse akimirkas.
Kaip rašo Kamineris, tuo laiku, kai Sutkus fotografavo vaikus, jo tėvynė pirmavo pasaulyje vykdydama grandiozinius niekur nevedančius statybų projektus, be perstojo gamino raketas ir siuntė jas į kosmosą, prievarta perkėlė ištisas tautas, mėgino keisti didžiųjų upių tėkmės kryptį ir taigoje įkurti naujus miestus. Ir visų šių didingų užmojų akivaizdoje žmonės buvo tik minkomas molis ar po kojomis ateities kūrėjams besipainiojančios kliūtys. Orwellas įsivaizdavo distopiją, o anapus geležinės uždangos atsidūrusieji ir gyveno distopijoje. Kaminerio žodžiai liudija iškreiptą verčių sistemą, kuriai priešinasi žmogus su fotoaparatu.
Sutkus žvelgia ne į grandiozinius planus, o į žmogų. Taip jo nuotraukos įgyja ne tik dokumentinę, meninę vertę, tačiau ir moralinę svarbą, nes žmogus čia ne priemonė, o tikslas savaime. Pastebėti tą, kuris pražiūrimas, kuris sumenkinamas iki statistinio vieneto, – tokia Sutkaus žinia. Sutkus mato ir fiksuoja žmogų jo natūralioje gyvenimo tėkmėje taip liudydamas pastangą ne tik matyti kitą savo fotoobjektyve, bet ir pamatyti pasaulį to kito akimis.
Žvelgti į nuotraukoje ar paveiksle užfiksuotą seno žmogaus portretą reiškia pastangą jo raukšlėse išskaityti istorijos paliktus įrašus. Žvelgti į vaikų veidus Sutkaus nuotraukose reiškia visų žmogaus likimą lemiančių išorinių veiksnių kontekste užčiuopti ir laisvės dedamąją, paverčiančią žmogų kūrėju, o ne lemties įkaitu. Sutkus stebi ir fiksuoja gyvenimo įvairovę, jo dėmesio sulaukia ne tik šypsenomis pažymėta, tvarkingai aprengta kasdienybė, tačiau ir tie, kurių gyvenimas pažymėtas veikiausiai ne tik materialinio, tačiau ir žmogiškos šilumos nepritekliaus. Visi yra svarbūs.
Laikas su Sutkaus fotografijomis yra gydantis nuo narcisizmo, nes kviečia peržengti save, pastebėti esantį šalia ir jo problemas, iššūkius. Rodos, Gilbertas Keithas Chestertonas yra rašęs apie tai, kad Dievas kiekvienam mūsų dovanojo žibintą ir tik nuo mūsų priklauso, kaip mes jį panaudosime. Deja, per dažnai naudojame apšviesdami patys save, kad atkreiptume kitų dėmesį, ir per mažai, kad iš tamsos ištrauktume kito veidą. Sutkus daro būtent tai ir fotoaparatas jo rankose ir yra tas Dievo dovanotas žibintas.
