Kultūra

2021.10.16 11:54

Menininkė, tarpukario Lietuvoje fotografavusi save ir mylėtas moteris, tapo atradimu LGBT+ žmonėms

Inga Janiulytė, LRT RADIJO laida „Radijo dokumentika“, LRT.lt2021.10.16 11:54

Moteris skusta galva ir vyrišku kostiumu, žaismingos kompozicijos su seserimis ir mylimosiomis – tai tik dalis neseniai atrasto Veronikos-Vėros Šleivytės (1906–1998) fotografijų archyvo, gausiausiai pildyto praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Ką pasakoja šios fotografijos, laiškai, Vėrą Šleivytę pažinoję ir šiandien atrandantys žmonės?

Neseniai atrastas archyvas

„Ją visi kupiškėnai žino kaip tapytoją. Tik dabar atranda kaip fotografę“, – pasakoja Kupiškio etnografijos muziejaus fondų saugotoja Giedrė Zuozienė. Su ja žvelgiame į pastele tamsiame fone nutapytas rugiagėles.


Muziejaus fondų lentynos pilnos Veronikos Šleivytės nuotraukų albumų. Tačiau didžiausias lobis, pasirodo, ne čia – jis stovi ant grindų. Trys aptriušę lagaminai, pilni stiklinių negatyvų, juostelių, užrašų ir laiškų, atkeliavo į muziejų po V. Šleivytės mirties 1998 metais.

Kelerius metus prastovėję ir neliesti, maždaug 2005 metais jie buvo atsitiktinai atrasti menotyrininkės Agnės Narušytės: „Su Margarita Matulyte rinkome medžiagą knygai „Fotografijos istorija“. Kolegė Zita Pikelytė iš Panevėžio etnografijos muziejaus surengė konferenciją, kurioje mes pasakojome apie savo tyrimą, prašėme padėti. Ten buvo susirinkę muziejininkai iš Panevėžio krašto. Paminėjome, kad nežinome, kur yra Šleivytės archyvas. Tada Kupiškio etnografijos muziejaus atstovė atsistojo ir sako: „Mes turime jos palikimą.“ Mat Šleivytė yra kilusi iš Kupiškio rajono Viktariškių kaimo, ten įkūrusi savo vardo paveikslų galeriją. Todėl ji ir savo kūrybos palikimą atidavė tam muziejui.“

A. Narušytė apie V. Šleivytės nuotraukas žinojo iš tarpukario spaudos. Mat 1933 metais vykusioje Lietuvos fotomėgėjų parodoje V. Šleivytė laimėjo trečią vietą. Menotyrininkė A. Narušytė pažymi, kad tarpukariu fotografavo ir daugiau dailininkų, nemažai jų, kaip ir V. Šleivytė, buvo baigę Kauno meno mokyklą. Vis dėlto iš kitų V. Šleivytės fotoarchyvas išsiskiria – jis nepaprastai gausus, dažnai ji fotografuodavo save ir ant fotografijų nugarėlių užrašydavo šmaikščių komentarų.

„Yra viena nuotrauka, kur Šleivytė fotografuojasi rankas padėjusi priešais ant kažkokios atramos, o kitoje pusėje parašyta: „Čia mano atostogų nagai.“

Ir yra kita nuotrauka, kur ji jau fotografuoja save kerpančią nagus. Ten matosi tokia didelė graži manikiūro dėžutė. Kitoje pusėje parašyta: „Nusikerpu atostogų palzą.“ Tarsi purvus kažkokius pašalina.“

Šias dvi nuotraukas menotyrininkė vadina fotoperformansu.

„Visa tai turi prasmę, nes tu įsivaizduoji, kas tuose naguose galėjo likti. Gal darže reikėjo kapstytis, o gal pajūryje smėlio prikrito. Žodžiuose, naguose irgi lieka atmintis to, ką mes veikiame. Čia Šleivytė taip pat persikelia iš savo buvimo laisvai į kitą Šleivytę: tą, kuri gyvens mieste, dirbs Lietuvos moterų dailininkių draugijos pirmininke, dalyvaus parodose, bendraus su svarbiais asmenimis, dėstys Vaikelio Jėzaus draugijos mokykloje. Būtent todėl tuos nagus reikia nusikirpti – kad neliktų kaimo pėdsakų.

Kodėl jaudina tos nuotraukos? Nes mes irgi taip darome, tai tęsiasi iki šių dienų“, – sako A. Narušytė.

„Mane labiausiai žavi ta tyla už kadro, tas gebėjimas mainyti emocijas“, – sako kuratorė ir menininkė Milda Dainovskytė. Būtent jos iniciatyva pernai buvo sudaryta fotoknyga „Foto Vėros Šleivytės“. Tokiu žalios spalvos antspaudu Vėra Šleivytė žymėdavo savo fotografijas. Fotoknygą išleido Kupiškio etnografijos muziejus.

Primena socialinius tinklus

„Dėl komentarų ant nuotraukų kažkas ją buvo pavadinęs feisbuko pradininke“, – šypsosi Kupiškio etnografijos muziejaus fondų saugotoja G. Zuozienė. Ji šiuo metu tyrinėja Vėros Šleivyės užrašus ir laiškus, kuriuos ji taip pat paliko muziejui.

„Primena iš tikrųjų. Ypač noras viską fiksuoti. Pavyzdžiui, liko daug fotografijų iš gydymo įstaigų, kur ji praleido nemažai laiko“, – pritaria M. Dainovskytė.

Išlikęs V. Šleivytės ranka rašytas juodraštis ir kitų liudijimai apie jos ligas. Pavyzdžiui, „Kauno ausų klinikos vyriausiasis asistentas pažymi, kad Veronika Šleivytė sirgo ūminiu kairės ausies uždegimu, mastoiditu ir rože“. Dėl mastoidito buvo atlikta galvos operacija.

Autoportretai su apibintuota galva ir ramentais, scenos su medicinos seserimis ir kitais ligoniais, jų portretai Karo ligoninėje Kaune daryti 1929 ir 1930 metais. Kai kurie jų siųsti šeimai ir draugams.

Išėjusi iš ligoninės V. Šleivytė žaidė pasikeitusiu įvaizdžiu – įsiamžino skusta galva, su vyrišku kostiumu ir trumpais, po operacijos kiek ataugusiais plaukais.

„Atrodo, kad ji netaupė juostos, nors tuo metu gana prabangus dalykas buvo fotografija, juostelė, – komentuoja M. Dainovskytė. – Ji nebuvo turtinga, visada turėjo vienokių ar kitokių finansinių problemų. Bet stengėsi suktis iš padėties: dirbo mokytoja, braižytoja. Šeima daugiausia jai padėjo, giminės.“

Į mokslus išleido šeimos moterys

„Kai žinodavo, kad teta yra atvažiavusi, mama iškepdavo duonos, sūrių pridžiovindavo, kiaušinių keselį pridėdavo, lašinių, dešrų, skilandį nuveždavo. Viskas Veronikai. Nežinau, kodėl taip gerai tai Veronikai buvo. Kartais net pavydėdavau“, – apie ypatingą V. Šleivytės statusą šeimoje ir savo jausmus prisimena jos dukterėčia, sesers Paulinos dukra Regina Vilimienė. Jai – 88-eri.

„Foto Vėros Šleivytės“ yra viena nuotrauka, kurioje Regina, tada dar šešerių ar septynerių metų mergaitė, duoda išmaldą vargše persirengusiai savo močiutei, V. Šleivytės mamai Barborai.

Taip pozuoti Reginai teko ne kartą. Panašus atvaizdas, tik ne prie senelių namų, o prie Antašavos bažnyčios, yra 1940 metais Vėros Šleivytės sukurtame grafikos darbe „Nuoširdi išmalda“.

Tiesa, atrodo, kad su nuoširdumu jis ne itin susijęs.

„Kaip man patiko šita balta suknutė. Aš eidavau pozuoti, kad man ją užvilktų. Tiesa, parsivežti jos į namus man taip ir nedavė“, – prisimena iš lopinėlių susiūtą, bet dailią suknutę V. Šleivytės dukterėčia Regina.

Regina Vilimienė sako, kad V. Šleivytė išmokė savo mamą, kuri buvo pribuvėja ir „gaudydavo vaikus“, rašyti. V. Šleivytės tėvas buvo kalvis, Regina prisimenanti jo pajuodusias nuo darbo rankas.

„Kas krenta į akis, kad ji labai retai fotografuoja vyrus, – pastebi menotyrininkė A. Narušytė. – Tėvas ir broliai labai retai matomi, galbūt nebent per šventes. Pavyzdžiui, per Velykas visa šeima klausosi mišių, visi susėdę aplink didelį radiją. Graži nuotrauka, primenanti laiką, kai ryšys per radiją buvo pagrindinis su pasauliu.

Labai daug ji fotografuoja mamą, seseris, dukterėčias. Taip tikriausiai reiškėsi meilė ir dėkingumas šioms moterims. Mat būtent mama ir vyresnioji sesuo, tokia kupriukė Ona, kuri rūpinosi jaunesnėmsis seserimis, ją palaikė siekiant tapti menininke. Tuo metu jos tėvas draudė, nes nebuvo lėšų, buvo bežemis valstietis. Tai kokie ten mokslai.“

Fotografavosi su mylimosiomis

Fotografijose atsispindi V. Šleivytės meilės istorijos. „Įvairiais laikotarpiais atsirasdavo vis kita draugė: tarkim, Pupuliukas, Gražina Čiurlionytė, vienuolė Felicija. Kartu jos suvaidindavo įvairias scenas, taip tarsi kuriama jų meilės istorija“, – pasakoja A. Narušytė.

Su vienuole Felicija V. Šleivytė greičiausiai susipažino dirbdama Vaikelio Jėzaus draugijos našlaičių mokykloje. Tapusi Lietuvos moterų dailininkių draugijos nare, ji iškeliavo su vienuolėmis į kelionę po Europą, kur, tikėtina, užsimezgė artimesnis V. Šleivytės ir vienuolės Felicijos ryšys.

Apie šį ryšį byloja išlikę Felicijos laiškai: „Pirmiausia aš tavęs bijojau ir vengiau, paskui pripratau, o vėliau pamilau. Mūsų meilės ryšys pasidarė labai stiprus, kada prie mano jautrių jausmų dar prisidėjo pagarba tavo valiai, kuri dažniau pasirodė stipresnė net už pagundą... [...] Tave mylėjau daugiau nei dorybę, labiau nei savo pareigas ir kartais (nors ir gėda man prisipažinti) net karščiau nei Kristų... O tu, Vėrute?“

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Felicija išplaukė už Atlanto. Prieš tai kartu su V. Šleivyte jos įsiamžino Radviliškio geležinkelio stotyje. Dar kurį laiką jos susirašinėjo. Paskui atkeliavo brolio laiškas su žinia, kad Felicija mirė.

„Dėl to homoseksualumo... Niekur nėra tokio tiesmuko sakinio, kad „mano santykiai buvo tokie ir tokie, – sako G. Zuozienė. – Tačiau, aišku, tos moterys jai tikriausiai taip nerašytų, kaip rašė.“

„Juk seniau homoseksualūs žmonės buvo suprantami kaip nusikaltėliai arba ligoniai, – sako A. Narušytė. – Tai tikriausiai dėl to tas Šleivytės kalbėjimas ir yra toks nelabai atviras. Ta meilė turėjo būti paslėpta po tokiu tarsi atminčiai fotografavimusi. Galėtum pagalvoti, kad va, nusifotografavo draugės. Tai, kad ji buvo homoseksuali, man pasakė muziejininkės iš Kupiškio, kurios ją pažinojo. Ir sakė tai jos paprastai, nebuvo ten jokių pš pš pš.

V. Šleivytės giminaičiai nepatvirtino fakto apie jos homoseksualumą. Dukterėčia Regina Vilimienė sako, kad apie tai imta kalbėti tik jai mirus. Jos teigimu, mylimosiomis vadinamos moterys buvo geros V. Šleivytės draugės.

Sovietmečiu ėmė tapyti gėles

Sovietmečiu V. Šleivytė pagarsėjo kaip neįpratai produktyvi dailininkė, surengusi per 100 parodų, pastele tapytus gėlių paveikslus vadinanti savo vaikais. Pasak A. Narušytės, jas tapyti ėmė po to, kai buvo atleista iš mokyklos direktoriaus pareigų (tos, iš kurios ją 1938 metais atleido už tai, kad ji viešumon iškėlė našlaičių kankinimą ir itin skurdžias gyvenimo sąlygas), nes viršijo biudžetą.

„Kita vertus, nepasodino į kalėjimą ir neišvežė, tai, galima sakyti, lengvai išsisuko. Savo biografijoje rašo, kad nuo tada atsidavė menui. Ji nebedirbo niekur, tik atsidavė menui.“

„Toks jausmas, žiūrint į tas gėles, kad ji bando atsiriboti nuo tos sovietinės realybės, tos situacijos, į kurią įkliuvo. Galbūt čia aš taip matau, kad tos gėlės yra bandymas nekalbėti to, ko negalima kalbėti. Tada ji tiesiog piešia grožį.“

Tuo pat metu ji įgijo teises į didžiulį balkoną ant daugiabučio, kuriame gyvena, stogo. Nuo jo matėsi visas Kaunas.

V. Šleivytė fotografavo vis mažiau. Sovietmečiu darytose nuotraukose mažiau asmeninio gyvenimo, daugiausia formalūs parodų atidarymai ir jos pačios jubiliejai. 1985-aisiais, būdama beveik 80-ies, jau ištuštėjusioje tėvų sodyboje Viktariškiuose ji atidarė savo vardo paveikslų galeriją. Tuo metu tai buvo vienintelė meno galerija kaime. Ji veikia iki šiol.

V. Šleivytė kaip istorijos faktas

Prieš keletą savaičių Vėra Šleivytė sugrįžo į Kauną. Skanduodama „Mes esame visur“ ir laikydama jos fotoknygą eitynėse „Kaunas Pride“ už LGBT+ žmonių teises čia ėjo Gabrielė.

Gabrielė buvo atvertusi vieną „Foto Vėros Šleivytės“ puslapį: „Ten tiesiog sėdėjo pati Vėra su kita moterim ir jos taip arti sėdėjo. Iš tos nuotraukos tu matai, kad čia nėra tik draugystė, yra kažkas daugiau, nes jos žvilgsnis toks jaudinantis...“

Ši nuotrauka, kuriose užfiksuotos dvi moterys identiškomis, širdelėmis margintomis suknelėmis, daryta Kaune 1927 metais.

„Ten tiek daug visko užfiksuota... Ta dvasia moterų, ta meilė, potraukis, prisilietimas. Tu nematai to kasdienybėje, jeigu „Google“ įvesi „lesbietė“, tu nepamatysi tokio vaizdinio. O įdomiausia, kad tas vaizdinys, kurį Vėra demonstravo, yra arčiausiai realybės, – sako Gabrielė. – Man taip įdomu, ką iš tikrųjų Vėra išgyveno. Na, žinant ir savo perspektyvą.“

Eitynėse „Kaunas Pride“ Gabrielė jautėsi nesaugiai. Jų metu buvo sužaloti 2 žmonės, policija sulaikė 22 agresyviai besielgusius asmenis. Ji pasakojo: „Asmeniniame gyvenime aš jaučiuosi labai saugiai. Nesaugumas atsiranda išėjus į kontaktą su visuomene, nes atrodo, kad esu ne žmogus, o kažkoks plakatas.“

Vienas iš „Kaunas Pride“ reikalavimų buvo mokyklose, kolegijose ir universitetuose mokyti apie LGBTQ+ bendruomenės istoriją, kultūrą ir kovą už lygias teises Lietuvoje bei pasaulyje. Prezidentas Gitanas Nausėda griežtai tam nepritarė.

„Kažkodėl kai kuriems labai baisu aptikti, kad praeityje buvo tokių žmonių, nepaisant to, kad jie buvo uždrausti, – stebisi V. Šleivytės palikimą tyrinėjanti A. Narušytė. – Kodėl tai turi būti uždrausta tema? Juk pats tas nekalbėjimas, uždraustumas jau kuria baimės atmosferą, tarsi tai kažkas nusikalstamo, iškrypėliško, kažkas, ko neturėtų būti. Kaip tik, jei kalbi, tai susipažįsti su tais žmonėms, ir fotografija padeda kalbėti.

Šleivytės fotografija gera tuo, kad labai paprasta, kasdieniška. Tiesiog fotografuojamas gyvenimas, pakeliui, be didelių formalumų. Tas santykių kasdieniškumo parodymas yra geriausias būdas žmones pratinti tokius santykius matyti kaip normalybę. Aš būčiau labai už tai, nes jeigu kas nors yra normalu, tai nebereikia to nekęsti, ištrinti, pataisyti.“

„Radijo dokumentiką“ „Asmenukės iš tarpukario: Vėros Šleivytės fotografijos“ galite paklausyti čia:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt