Viename interviu Seimo pastato autoriai broliai Nasvyčiai yra pasakoję, kaip Algimantas išvyko pas sovietinius biurokratus su lagaminėliu, prikimštu lietuviškų gėrybių. Algimantas Nasvytis pasakojo, kad visą pokalbio laiką suko galvą, kada tą lagaminėlį įteikti, atsistojo atsisveikinti ir nieko nesakęs pasuko durų link...
1970 metais buvo paskelbtas konkursas sukurti Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Vietos ilgai ieškota, nutarta, jog pagrindinis valdžios pastatas turėtų užbaigti tuometinį Lenino (dabar – Gedimino) prospektą. Ten tuo metu buvo pokariu pastatytas „Žalgirio“ draugijos jaunimo stadionas.
Konkursą laimėjo tuo metu jau pripažintų Miestų statybos projektavimo instituto architektų Vytauto ir Algimanto Nasvyčių vadovaujama architektų grupė. „Siekta pernelyg aiškiai kompoziciškai neorientuoti pastato kuria nors kryptimi. Toks buvo mūsų vienintelis tikslas, paieškų kelias“, – sakė broliai Nasvyčiai (iš Algimanto Mačiulio knygos „Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai“).
Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pastato projektą reikėjo patvirtinti Maskvoje. Viename interviu broliai yra pasakoję, kaip Algimantas Nasvytis išvyko pas sovietinius biurokratus su lagaminėliu, prikimštu lietuviškų gėrybių. Kai dokumentai jau buvo įteikti atsakingam pareigūnui, šis atsainiai užsiminė, jog atvykėlis iš Lietuvos gali užsukti pasidomėti, koks jų likimas, ryt ar poryt. Algimantas Nasvytis pasakojo visą pokalbio laiką sukęs galvą, kada tą lagaminėlį įteikti, atsistojo atsisveikinti ir nieko nesakęs pasuko durų link. Kai kabineto šeimininkas pamėgino jį sustabdyti, esą jis kažką paliko, architektas tik tarstelėjo, jog nieko nepalikęs. „Galite paskambinti jau šį vakarą“, – suminkštėjo pareigūnas. „Kitą rytą dokumentai jau buvo pasirašyti“, – prisiminė Algimantas Nasvytis.
Aukščiausiosios Tarybos pastatas buvo statomas penkerius metus (1976–1981), pagal to meto statybos tempus – gana greitai, nes buvo išskirtinės svarbos objektas. Nasvyčių sukurtas pastatas – nepuošnus, visiškai neprimena iš Rusijos imperijos laikų į sovietinius valdžios pastatus atėjusio principo – priblokšti didingumu. Tvirtinant projektą netgi sulaukta nepasitenkinimo, kad trūksta iškilmingumo. Projektuojant pastatą problemą kėlė 1963 metais baigta statyti Lietuvos TSR valstybinė respublikinė biblioteka (dabar – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), netgi buvo minčių prieš biblioteką sodinti medžius, kad ji prapultų ir netrukdytų naujam pastatui.
Pastatas priskiriamas brutalizmui. Stiliaus pavadinimas kilęs iš prancūzų kalbos béton brut – neapdorotas betonas.
Abipus pagrindinio įėjimo įkomponuotos skulptoriaus Stepono Šarapovo reljefinės kompozicijos „Disputas“ ir „Kelias“. Tai didžiausi bronziniai reljefai Lietuvoje. Ant kūrinių buvusios sovietinės žvaigždutės nuimtos. „Kelyje“ galime aptikti Barkausko ir Šarapovo portretus.
Steponas Šarapovas – originalių, valdžios nepritarimo sulaukusių paminklų, memorialų autorius, vadintas Užupio Karaliumi. Po Stepono Šarapovo mirties 1981 metais (jam tebuvo keturiasdešimt ketveri) reljefus užbaigė jo mokinys Dovydas Zundelovičius.
Daliutės Onos Matulaitės skulptūroje „Gražina“ pavaizduota moteris didvyrė, perimanti ant savo liaunų pečių kovos naštą, kai vyrai sudvejoja, ir primenanti, kad pareiga tėvynei, meilė ir pasiaukojimas yra nepaminamos vertybės. Tai Adomo Mickevičiaus poemos „Gražina“ herojė, paaukojusi gyvybę dėl tėvynės.
Langas prie pat durų su akmens išmušta skyle mena 1990-ųjų sausio įvykius. Sausio 8 dieną organizacija „Jedinstvo“, pasinaudodama kainų padidinimu, prie Aukščiausiosios Tarybos surengė protesto mitingą, jo dalyviai bandė įsiveržti į rūmus.
Kazio Morkūno vitražas „Šventė“ (1981) – pagrindinė puošmena. Vitražas sukomponuotas iš realistinių ir alegorinių figūrų. Viduryje moters su kūdikiu figūra – motinystės alegorija, kompozicijos branduolys. Apatinėje vitražo dalyje – figūros, simbolizuojančios mokslą ir meną.
Gedimino stulpai – su vaikų iš visos Lietuvos supintomis apyrankėmis. Minint Lietuvos valstybingumo atkūrimo 25-metį vaikai visoje Lietuvoje pynė apyrankes, vežė jas į Nacionalinę galeriją, kur tuo metu stovėjo metalinis Gedimino stulpų karkasas, ir jas rišo. Šia gražia akcija visi Lietuvos piliečiai kviesti pinti trispalvių – geltonos, žalios ir raudonos spalvų draugystės apyrankių, simbolizuojančių tautos vienybę.
1993–1997 metais buvo įkurdinta Lietuvos prezidento įstaiga, tad prezidento garbei – tuo metu šalies vadovu buvo išrinktas Algirdas Mykolas Brazauskas – salė buvo pavadinta jo vardu. Algirdo Mykolo Brazausko salę puošia dailininkės Reginos Sipavičiūtės gobelenas „Maloningoji“.
Konstitucijos salę puošia keturios nuotraukos, kurios byloja apie Lietuvos parlamentarizmo žingsnius. Kovo 11-osios salėje buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Pagrindinis salės akcentas – Kęstučio Balčikonio batikos darbas „Vytis saulės spindulių fone“. Jis pasakojo per Sausio įvykius susitaręs su Algimantu Nasvyčiu: jei liks gyvi ir viskas baigsis mūsų laimėjimu, bus sukurtas Vytis.
Dabartinės posėdžių salės projekto autoriai – taip pat Nasvyčiai.
Kazio Morkūno vitražas „Žalgirio mūšis“ buvo atidengtas 2011 metais simboliškai paminint Žalgirio mūšio dieną. Tai tik viena iš dviejų dalių, turėtų atsirasti ir antroji – profesorius mirė, tačiau yra palikti eskizai.
Tekstas parengtas pagal atviros architektūros savaitgalio „Open House Vilnius“ ekskursijos medžiagą.
