„Gimiau blogais laikais Ispanijai, bet tinkamu laiku kinui“, – bene garsiausia Pedro Almodovaro sentencija. Ispanų kino pažiba, „Oskaro“ laureatas, neramus darboholikas iš La Mančos netrukus žiūrovams pristatys naujausią savo filmą – jame vėl vaidina visa plejada režisieriaus mūzų.
Grįžta į moterų pasaulį
Kino kompanija „El Deseo“, kurią Pedro įkūrė su broliu Agustinu, prieš keletą savaičių pasidalijo pirmaisiais filmo „Paralelinės motinos“ (Madres paralelas) kadrais. Juostoje nusifilmavo režisieriaus numylėtinės Penelope Cruz ir Rossy de Palma, Aytana Sanchez-Gijon ir Julieta Serrano, taip pat „Goyos“ nominantė, naująja Almodovaro mergina vadinama Milena Smit. Pagrindinio veikėjo vyro vaidmenį atlieka Israelis Elejalde.
„Paralelinės motinos“ yra aštuntas P. Almodovaro filmas, kuriame vaidina P. Cruz. Sukūrusi vaidmenį „Sugrįžime“ (Volver) ji tapo pirmąja ispane, nominuota geriausios aktorės „Oskarui“.
Apie filmo scenarijų prabilta dar praėjusių metų liepą, o filmavimo darbai prasidėjo 2021-ųjų kovą, vyko pagal itin griežtus COVID-19 saugumo reikalavimus.
Pasakojimo centre – trys motinos, kurios pagimdo tą pačią dieną Madride ir tampa viena kitai svarbia gyvenimo dalimi.
„Su „Paralelinėmis motinomis“ grįžtu į moterų pasaulį, motinystę, šeimą. Kalbu apie protėvių ir palikuonių svarbą, atminties neišvengiamybę. Mano filmografijoje daug motinų, o šiame filme jos labai skirtingos, – dar vasarį teigė P. Almodovaras, rašoma „Indiewire“. – Mane kaip pasakotoją šiuo metu labiausiai įkvepia netobulos motinos. „Paralelinės motinos“ bus intensyvi drama, bent jau to tikiuosi.“ Skelbiama, kad šis filmas ekranuose pasirodys 2021 metais.
Ankstesnis P. Almodovaro kūrinys „Skausmas ir šlovė“ Kanuose aktoriui Antonio Banderasui atnešė geriausio aktoriaus titulą, „Oskaruose“ juosta nominuota geriausio aktoriaus ir geriausio tarptautinio vaidybinio filmo kategorijose.
Kitas tarptautinio pripažinimo sulaukęs P. Almodovaro kūrinys – trumpametražis filmas „Žmogaus balsas“ – 2020-ųjų rugsėjį triumfavo Venecijos kino festivalyje. Filme, sukurtame pagal Jeano Cocteau pjesę tuo pačiu pavadinimu, vaidina kino legenda Tilda Swinton.
Tikėjosi sūnaus kunigo
Režisierius P. Almodovaras Caballero gimė 1949 metais rugsėjo 25 dieną Kalsara de Kalatvaros mieste Francisco Franco diktatūros laikais. Tėvas Antonio vertėsi vyndaryste. Mama Francisca Caballero neraštingiems kaimynams skaitydavo ir rašydavo laiškus. Mokyti juos rašto ir algebros vertė ir savo sūnų.
„Turėjau penkis mokinius, buvau labai griežtas mokytojas. Mama sakydavo: „Tavo pamokoms jie rengiasi kaip gydytojai.“ Tai yra šventiškais, elegantiškais drabužiais“, – nepriklausomam naujienų portalui „Meduza“ teigė didysis ispanas.
Sulaukęs 8-erių buvo išsiųstas mokytis į religinę mokyklą, tikinti šeima tikėjosi, kad Pedro taps kunigu. 1967-aisiais šešiolikmetis jaunuolis be grašio kišenėje persikėlė gyventi į Madridą. Ten 12 metų dirbo tarnautoju ir vaidino teatro trupėje „Los Galliardos“, joje sutiko aktorę Carmen Maurą.
Madride klestinti alternatyvi scena tapo puikia dirva P. Almodovaro talentams. Po generolo F. Franco mirties prasidėjo kultūros renesansas, jaunuolis tapo svarbia „La Movida Madrilena“ (Madridiečių judėjimas) figūra. Ispanijai, tiksliau, Madridui „movido“ reiškė „būti kartu“, „būti draugais“, tačiau būtinai išsaugant unikalų balsą, rašoma „Radio Svoboda“.
Tais laikais P. Almodovaras rašė komiškas istorijas, kūrė trumpametražius filmus ir dainavo „glam rock“ parodijų duete. Būdamas 22-ejų pirmą atlyginimą bendrovėje „Telefonica“ išleido fotoaparatui „Super-8“ įsigyti.
Ankstyvi jo filmai neturėjo garso takelio, buvo atvirai seksualinio turinio: „Dvi kekšės“, „Meilės istorija, kuri baigiasi santuoka“, „Sodomos nuopuolis“. Juos rodė Madrido ir Barselonos baruose, vakarėliuose. Veikėjus, dainas ir dialogus įgarsindavo savo balsu.
Pirmą ilgametražį „Dulkink, dulkink, dulkink mane, Timai“ nufilmavo 1978-aisiais, paskiau ėmėsi 16 mm juostos. Plačiau išgarsėjo filmu „Ką aš padariau, kad to nusipelniau?“ (1984).
P. Almodovaras atvirai deklaravo savo homoseksualumą. Nuo 2002 metų jo partneris – aktorius ir fotografas Fernando Iglesiasas. Jis dažnai kuria nedidelius vaidmenis P. Almodovaro filmuose. Pora gyvena atskirai kaimyniniuose Madrido rajonuose.
Medžioja kūrybinės laimės akimirkas
2016 metų balandį, likus savaitei iki filmo „Džuljeta“ premjeros Ispanijoje, brolių Almodovarų pavardės buvo minimos „Panamos dokumentų“ skandale. Režisierius atšaukė visus interviu ir susitikimus, o brolio reputacija susirūpinęs Agustinas suskubo pareikšti, kad jis vienintelis dėl to kaltas.
Vėliau P. Almodovaras prisipažino niekada netvarkęs finansinių reikalų, tačiau pabrėžė, kad jo nežinojimas nėra pateisinamas, ir prisiėmė visą atsakomybę. Dėl šio skandalo „Džuljetos“ pelnas buvo prasčiausias, lyginant su kitais per 20 metų režisieriaus sukurtais filmais.
Ankstyvuosiuose filmuose P. Almodovaras buvo tvirtai įsitikinęs, kad visada geriau nei aktoriai žino, kaip jie turi vaidinti. Tačiau metams bėgant supratęs, esą aktorius kartais pats sugeba padaryti svarbiausius dalykus.
„Supratau, kad aktorius yra filmo kūnas ir siela. Neturėtume aktorių valdyti, bet padėti, dirbti kartu. Mano darbas su aktoriais – košmariškos akimirkos, nekenčiu savęs jose. Žinau, kad esu pernelyg ekspresyvus, bet neišmanau, kaip su tuo kovoti! Matau save iš šalies, ir mane gąsdina mano veido išraiška“, – baisisi režisierius interviu portalui „Meduza“.
Jis sau patinka tik kūrybos procese, kai pavyksta paliesti ką nors nepaprastai svarbaus ir nenuspėjamo, netikėto. „Tomis akimirkomis būnu ramus dėl savęs. Tokius momentus medžioju, nekantriai jų laukiu – tai tikra manija“, – portalui „Meduza“ sako P. Almodovaras.
Draugų mirtys išgąsdino
Pagrindinis filmo „Skausmas ir šlovė“ herojus režisierius (akt. A. Banderasas) kūno skausmus ir sunkumus mėgina malšinti narkotikais, įninka į heroiną. Tai pramanyta, o ne autobiografinė detalė. P. Almodovaras teigia jaunystėje narkotikams atsispyręs.
„Mano jaunystė praėjo nuostabiu laikotarpiu. Po F. Franco mirties ir pasibaigus diktatūrai visa Ispanija pajuto naujos laisvės galimybę. Tai buvo tikras sprogimas. Narkotikai jaunimui tapo svarbia šios laisvės dalimi, įsikūnijimu. Daugelis mūsų herojų, tarkime, Davidas Bowie vartojo narkotikus, ir mes jų niekada nesmerkėme, netgi priešingai – šlovinome, – portalui „Meduza“ teigia P. Almodovaras. – Niekas tada mums nesakė apie kitą narkomanijos pusę, kokia ji pavojinga. Aplink mane buvo daug narkomanų, bet manęs ši pagunda niekada neviliojo. Gana greitai pamačiau, kaip išeina mano draugai. Siaubingai išsigandau, visam laikui atsisakiau minties išbandyti heroiną.“
Persmelkė liūdesys
Į naujausius P. Almodovaro filmus pamažu įsismelkė liūdesys. Jis vis dar negali atsisakyti ryškių spalvų, tačiau veikėjai tapo niūresni ir santūresni. Ta permaina ėmė ryškėti „Džuljetoje“.
„Devintajame dešimtmetyje aplink mane buvo laimingi žmonės, kupini gyvybingumo, humoro, neįtikėtinos energijos ir laisvės. Dabar viskas kitaip. Pats gyvenimas pasikeitė. Mažiau laiko praleidžiu viešumoje, dažniau būnu už uždarų durų, – interviu portalui „Meduza“ atvirauja režisierius. – Apskritai skaudu galvoti apie save. Nuotraukose savęs neatpažįstu, man nepatogu žiūrėti į save vaizdo įrašuose. Nemėgstu žiūrėti į save.“
Padėtis pasaulyje taip pat jo nedžiugina. „Gal būtų galima nubrėžti tam tikrą paralelę su demokratijos nuosmukiu Europoje ir kitomis niūriomis tendencijomis, bet aš nenorėčiau to daryti. Savo filmų intonaciją labiau norėčiau paaiškinti vidinėmis priežastimis. Nenoriu prisiimti atsakomybės ir apsimesti visuomenės veidrodžiu“, – sako P. Almodovaras.
