Kultūra

2021.06.19 10:16

Jonui Jurašui – 85: kaip baltaraiščių sušaudytų tėvų vaikas sovietmečiu tapo drąsos šaukliu

Liucija Armonaitė2021.06.19 10:16

„Svarbiausia teatre – savitas kūrėjo ryšys su gyvenimu, gebėjimas pastebėti talento žymes, pamatines dorovines vertybes“, – sako režisierius Jonas Jurašas, šiuo metu gyvenantis Sarasotoje, Floridoje. Birželio 19-ąją legendinis teatro režisierius mini 85 metų sukaktį.

J. Jurašas, savo reikšmingais novatoriškais spektakliais sujudinęs sovietinio gyvenimo liūną, protestuodamas prieš jo spektaklius nuolat darkiusią cenzūrą, 1972 m. rugpjūčio 8 d. parašė Atvirą laišką LTSR kultūros ministrui. Tai buvo pirmas viešas protesto laiškas sovietinio režimo metais Lietuvoje.

Jau kitą dieną buvo pašalintas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre. Triuškinančiai sovietinei sistemai išdrįsę pasipriešinti Jonas ir Aušra Marija Jurašai buvo pirmieji vėlyvojo sovietmečio emigrantai, 1974-aisiais KGB išprašyti iš Tėvynės.

Šiandien jie, gimę tais pačiais metais po Dvynių ženklu (taip A. M. Sluckaitė-Jurašienė pavadino ir 1994-aisiais „Vagos“ išleistą knygą), yra ryškiausios Lietuvos teatro, mūsų kultūros asmenybės. Žmonės, kurie visur ir visada, gyvenime ir kūryboje, elgiasi pagal savo sąžinę. Laisvo, nepriklausomo žmogaus sąžinę.

Teatras... leidiniuose

Jurašai, gyvenantys JAV ir Lietuvoje, šių metų jubiliejus pasitinka savo namuose Floridoje. O Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus pradėjo projektą, skirtą J. Jurašo gyvenimo ir kūrybai įprasminti.

Kaip įžanga į po Lietuvą keliausiančią parodą Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje iki birželio 30 d. veikia paroda „Teatro iškilieji: Jonas Jurašas ir Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė“.

Ekspozicijoje – istorinio laiško, nulėmusio menininkų gyvenimą, kopija, leidiniai apie J. Jurašo kūrybą, straipsniai periodikoje, kt.

Atskiro dėmesio vertos A. M. Sluckaitės-Jurašienės knygos. Net trys pasakoja apie bendrą su J. Jurašu lemtį, atgaivina Vakaruose sukurtų spektaklių repeticijas, kritikų vertinimus. Beje, „Egziliantės užrašus“, „Spektaklių ir sapnų klavyrus“ dar šiais metais papildys nauja „Kultūros barų“ išleista A. M. Sluckaitės-Jurašienės knyga.

Skaudi tiesa apie šiuolaikinį žmogų

Kas lėmė daugiametį žurnalo bendradarbiavimą su Jurašais? „Kultūros barų“ vyriausioji redaktorė Laima Kanopkienė prisimena, kad Bronys Savukynas, buvęs žurnalo vyriausiasis redaktorius, buvo artimas A. M. Sluckaitės bičiulis nuo jaunystės laikų. Kai abu Jurašai atvykdavo į jau laisvą Lietuvą, jie dažnai užsukdavo ir į „Kultūros barų“ redakciją.

„Lietuvai vaduojantis iš sovietinės okupacijos redakcijoje dažnai svarstydavome, kokie galimi ateities scenarijai, kada ir kiek pavyks pažengti laisvėjimo kryptimi, – pasakoja L. Kanopkienė. – Pamenu, B. Savukynas, regis, 1988-aisiais, pasakė: „Kad Gorbačiovo „perestroika“ nėra vien akių dūmimas, patikėsiu tik tada, kai Maskva leis atvykti į Lietuvą Jurašams.“

Tas stebuklas įvyko! 1989 m. abu didieji ideologiniai Sovietijos priešai – už pasipriešinimą cenzūrai ištremtas režisierius ir jo žmona, dirbanti „Amerikos balse“ (sic!), – Kauno dramos teatro kvietimu dalyvavo jubiliejiniame „Šventežerio“ spektaklyje. Jį režisavo Jurašas, bet jo pavardė per visus tremties metus buvo ištrinta ne tik iš afišų, bet ir iš teatro istorijos.

Man abu egziliantai tapo stiprybės ir gebėjimo nepalūžti, bet kokiomis aplinkybėmis išlaikyti tiesų stuburą simboliu. Jų kūrybą, kartais susiliečiančią, vadinu atkakliomis paieškomis kamertono, pagal kurį būtų galima taip suderinti tautos dvasinius instrumentus, kad neprarastume tapatybės, savimonės, savigarbos, pagaliau sąžinės, kad neatsisakytume svajonių ir neišsigąstume, kai apims dvejonės.

Naujausi režisieriaus spektakliai, rašytojos eseistika, draminė kūryba pasako daug skaudžios tiesos ir apie šiuolaikinį žmogų, klystantį, bet vis labiau atprantantį abejoti savo neklystamumu...“

Atmintis

J. Jurašas gimė 1936 m. birželio 19 d. Panevėžyje. Kai vaikui buvo penkeri, jis matė tai, kas visam gyvenimui įsirėžė į atmintį.

„Kaimynai, kaip ir prieš keletą dešimtmečių, sako nieko neatsimenantys. (...) Girdėję, kad atėjo bernai su šautuvais. Norėjo mokytojai Sofijai Jurašienei atkeršyti už dvejetus, kad paliko antriems metams. Bernai baltaraiščiai. Bandė išvesti ir vaikus. Motina atsiklaupusi maldavo pasigailėti. Išsivedė juos abu – motiną ir tėvą. (...) Keli šūviai ir viskas. Niekas neatėjo gelbėti. Niekas nenori prisiminti ir šiandien, kas įvyko tą naktį...“ (iš A. M. Sluckaitės knygos „Spektaklių ir sapnų klavyrai“)

Našlaitį priglaudė ir užaugino giminės. J. Jurašas baigė Marijampolės berniukų gimnaziją (dab. Rygiškių Jono gimnazija). Ir išvažiavo į Kauną. 1954-aisiais įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją, kad nereikėtų tarnauti sovietinėje armijoje.

Miškuose nebuvo laimingas

„Dvejus metus kartu su Jonu Jurašu mokiausi Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Miškų ūkio fakultete. Vėliau jis išvažiavo studijuoti į Vilnių, dar vėliau – į Maskvą.

Kai grįžo į Lietuvą, ėmė vadovauti Kauno dramos teatrui, vėl susitikdavome, draugaudavome, – prisimena Jonas Balinskas, buvęs J. Jurašo bendramokslis. – Jonas išsiskyrė savo ūgiu, gerai žaidė krepšinį. O akademijos Sporto katedros vedėjas, patriotiškas vyras, rinko aukštaūgius į studentų rinktinę, nelabai žiūrėdamas į atestato vidurkį.

Įstojęs į aukštąją Jonas ne tik išvengė sovietinės armijos. Jis žaidė krepšinį ir akademijos, ir Lietuvos jaunių rinktinėje. Apie specialybės pasirinkimą nekalbėjome, bet pastebėjau, kad miškuose Jonas nebuvo labai laimingas, – jį uodai be gailesčio pjaudavo...“

KGB akiratyje

J. Balinskas pasakoja, kad akademijos krepšinio komandoje žaidė ir Petras Buzelis, vėliau Kauno „Žalgirio“ kapitonas, atstovavęs Lietuvos ir SSRS rinktinėms, garsus Lietuvos radijo ir televizijos sporto žurnalistas. Draugavo trise: du Jonai ir Petras.

„1956-aisiais, per Vėlines, nuėjome į Kauno senąsias kapines (dabar Ramybės parkas). Ten, prie Lietuvos nepriklausomybės paminklo, susirinko daugybė žmonių, – buvo pagerbti amžino poilsio atgulę lietuvių tautos didvyriai, įvyko pasipriešinimo akcija demonstruojant vienybę su vengrais, 1956 metų spalio 23-iąją sukilusiais prieš sovietų okupantus.

Giedojome Lietuvos himną, pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo okupuotoje valstybėje buvo iškelta Lietuvos trispalvė, aidėjo šūkiai „Laisvę Lietuvai!“, – prisimena J. Balinskas. – Susirinkusius stebėjo KGB, sulėkė kariuomenė, milicija, – visus išvaikė. Mes pabėgome, slapstėmės kino teatre, tikėdamiesi, kad po paskutinio seanso mieste bus ramiau. O kai išėjome, susidūrėme su saugumiečiais, jie įtariai nužvelgė mus ir mūsų batus, aplipusius kapinių moliu...

Buvo ir „stukačių“... Visi trys gavome kvietimus į KGB. Gerai, kad P. Buzelio giminaitis milicininkas paprotino, jog turime viską neigti, jokiu būdu neprasitarti, kad tądien buvome kapinėse. Jei būtume prisipažinę, mus būtų išmetę iš akademijos.“

J. Balinskas sako, kad ilgai jautė, jog jis ir bičiuliai stebimi. O vienas bendramokslis, nors ir buvo aršus sovietų valdžios aktyvistas (vėliau – ne mažiau aistringas sąjūdietis), prieš Vasario 16-ąją juos įspėjo, kad „baigtų tarybų valdžiai pagalius į ratus kaišioti“. Pasak J. Balinsko, svarbu žinoti, jog to meto akademijoje vyravo ne sovietinės pažiūros: iš penkiasdešimties kursą baigusiųjų net dešimt nebuvo komjaunuoliai. Tarp jų – J. Jurašas.

Iš miškų į aktorystę

1957 m. birželio 1 d. Žemės ūkio akademijos rektoriaus Jono Bulavo įsakymu J. Jurašui iki 1958 m. vasario mėn. suteiktos akademinės atostogos sveikatai taisyti. Tačiau Jonas po vasaros atostogų negrįžo į akademiją – jis pradėjo mokytis Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Aktorė Lilija Žadeikytė atsimena 1957-ųjų vasarą, kai įstojo į dramos aktorių kursą, kuriam vadovavo Vladas Limantas. „Nors J. Jurašas mūsų kurse studijavo tik vienus metus, dėstytojai greitai įžvelgė jo gebėjimą režisuoti, skatino mokytis režisūros. O mes, jo bendramoksliai, iki šiol prisimename Ingos Chadaravičiūtės ir J. Jurašo etiudą pagal Boriso Lavreniovo apysaką „Keturiasdešimt pirmasis“ ir... verkiame iš juoko“, – pasakoja L. Žadeikytė.

Etiudui parinkta tuo metu populiari istorija (G. Čiuchrajaus ekranizuota apysaka „Keturiasdešimt pirmasis“ 1957 m. Kanų festivalyje pelnė prizą už „originalų scenarijų, humanizmą ir romantiką“) apie Rusijos pilietinio karo metu Vidurinės Azijos smėlynuose vykusias bolševikų ir baltagvardiečių kovas, apie tai, kaip nesutaikomi priešai pamilsta vienas kitą, tačiau mergina, ištikima revoliucijos idėjoms, nepasigaili mylimojo...

„Konservatorijos Mokomojo teatro scenoje I. Chadaravičiūtė ir J. Jurašas vaidino dramatišką epizodą: mergina, nukreipusi šautuvą į jaunuolį surištomis rankomis, taikosi šauti, – prisimena L. Žadeikytė. – Staiga atsidarė durys. Tarpduryje pasirodė mažas, klišomis kojomis darbininkas. Jis kasmet Spalio parado išvakarėse revoliucijos vadų portretais uždengdavo konservatorijos langus.

Vos pravėręs duris žmogus suakmenėjo – pamatė rūsčią merginą su šautuvu, nukreiptu į vaikiną. Jurašas išradingai pasinaudojo pauze. Prislinko prie žmogelio ir sušnibždėjo: „Būk geras, atrišk man rankas...“ Darbininkas „išlaisvino baltagvardietį“, o Jurašas pribėgo prie „revoliucionierės“ ir atėmė ginklą. „Perrašė“ istorijos finalą...

J. Jurašas buvo stebėtinai išradingas. Kartą atnešė paklodę, ištempė ir su R. Paliukaityte parodė šešėlių teatro etiudą... O kai pagalvojome, kad scenoje reikia ryškesnės šviesos, Jonas paėmė dėžę, išmušė dugną ir įstatė lemputę – pagamino prožektorių, apšviečiantį aktorių ar konkrečią detalę...“

Režisieriaus nurodymas: išmokti juoktis!

„Jonas tarp mūsų, būsimų aktorių, buvo vyresnis, protingesnis. Pagarbiai į jį žiūrėjome, – dalijasi prisiminimais aktorė Lilija Mulevičiūtė. – Jonas, kaip ir visi, buvo „biednas“: vis tuo pačiu pilku lietpalčiu, tuo pačiu rūbu... Badavome. Prisimenu ir stebiuosi, iš kur sėmėmės jėgų ir mokytis, ir net sportuoti.

Po metų Jurašas išvažiavo mokytis į Maskvą. O kai grįžo į Lietuvą, susitikome Kauno dramos teatre, į kurį, baigusi mokslus, gavau paskyrimą. Kaune tuo metu vaidino ir daugiau buvusių Jono bendramokslių. Tačiau Jurašas laikėsi per atstumą, buvo labai reiklus – jokių nuolaidų buvusiems kurso draugams.

Pirmas Jurašo spektaklis Kaune – 1968-aisiais pastatytas Michailo Bulgakovo „Moljeras“. Man paskyrė nedidelį Nepažįstamosios vaidmenį. Tačiau... man nesisekė juoktis. Nemokėjau. Matyt, kvailai atrodžiau, todėl Jonui trūko kantrybė, neapsikentęs griežtai pareiškė: „Jei per naktį neišmoksi juoktis, atimsiu vaidmenį!“. Išmokau...“

GITIS`o pamokos

1958-aisiais J. Jurašas įstojo į Valstybinį teatro meno institutą (GITIS) Maskvoje, Teatro režisūros fakultetą. Kartu studijavo Povilas Gaidys, vėliau Klaipėdos dramos teatro ilgametis vadovas, ir Mamertas Karklelis, po studijų vadovavęs Šiaulių dramos teatrui, statęs spektaklius Kaune, Klaipėdoje, Lietuvos televizijoje.

Lietuviai mokėsi garsiųjų pedagogų Marijos Knebel ir Aleksejaus Popovo kurse. „Labai gerbėme M. Knebel, tačiau tikrasis kurso vadovas, jo siela, buvo A. Popovas, deja, deramai neįvertintas teatro talentas, – pasakoja J. Jurašas. – Su A. Popovu mane siejo artimi dvasiniai ir kūrybiniai ryšiai. Jis vadovavo pirmajam mano studijų darbui, kai V. Šekspyro „Audroje“ sukūriau Prospero vaidmenį.

A. Popovas buvo pranašesnis už kitus GITIS`o dėstytojus, tačiau, keičiantis to meto konjunktūrai, buvo nustumtas į šalį, jo vietą užėmė sovietinei ideologijai palankesni, labiau priimtinos mąstysenos dėstytojai.“

Lyg akmuo, įkritęs į balą

Po studijų grįžęs į Lietuvą J. Jurašas 1963–1972 m. pastatė dvylika spektaklių Vilniaus, Šiaulių, Kauno teatruose. Pusė jų – Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“, „Šventežeris“, Juozo Glinskio „Grasos namai“ – cenzūruoti, po pirmo sezono uždrausta rodyti „Varšuvos melodiją“, 50-ojo spektaklio išvakarėse, po to, kai 1968-aisiais sovietinė armija, įžengusi į Čekoslovakiją, numalšino Prahos pavasarį, o dramaturgas Sławomiras Mrożekas tuos veiksmus pavadino okupacija, nutrauktas „Tango“.

Garsioji Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“, pasirodžiusi 1972-aisiais, buvo ne tik cenzūros sudarkyta, bet ir rodyta be režisieriaus pavardės.

„Jurašas atėjo tvirtas, griežtas ir susidarė toks įspūdis, kad didžiulis akmuo įkrito į purviną, stovinčią balą... Ir nuėjo ratilai, kurie daugeliui nepatiko, nes daug ką lietė. Nepatiko, nes repeticija turėjo prasidėti tiksliai nurodytu laiku, turėdavo būti iš anksto paruoštas rekvizitas, aktoriai privalėjo mintinai mokėti tekstus. Jurašas jau tada dirbo kaip užsienyje“, – 1994-aisiais pokalbyje su Audrone Girdzijauskaite prisiminė Akademinio dramos teatro aktorius Audris Chadaravičius.

Dirbo kaip apsėstas

Akademiniame dramos teatre pastatyti J. Jurašo spektakliai – S. Mrożeko „Tango“ ir Leonido Zorino „Varšuvos melodija“ – daugeliui teatro žmonių buvo tarsi lūžis. Vidinis. Juk naujasis režisierius atmetė įprastą realistišką pjesės perteikimą, kūrė sąlyginį metaforų teatrą.

„Su naujai atėjusiu režisieriumi, beje, niekas nesiskaitė, – prisiminimais su A. Girdzijauskaite dalijosi ir aktorius Arnas Rosenas. – Teatrui tuomet vadovavo Juozas Rudzinskas ir, matyt, nerimavo, kad, neduok Dieve, kas nors išeis šitam atvykėliui.

Aš nepažinojau kito tokio žmogaus kaip Jurašas. Jeigu nepasidarydavai toks, kaip jis darbo metu, – nieko negalėdavai pasiekti. Kai jis pradėjo Mrożeko „Tango“, buvo stačiai kaip apsėstas. Apie nieką kita negalėjo galvoti. Jis viską išgyvendavo kartu su kiekvienu artistu. Jeigu tau pasisekdavo, jis visas švytėdavo, būdavo pasiruošęs išbučiuoti, tapdavo laimingesnis už tave patį. Tą laikotarpį atsimenu kaip vieną turtingiausių savo kūrybiniame gyvenime, tai buvo kažkas nerealaus...“

Bet būdavo visaip. Net garsioji teatro žvaigždė Irena Garasimavičiūtė po repeticijų kartais verkdavo, o Marijai Rasteikaitei ir Adolfinai Budrikaitei tiesiai į akis buvo pasakyta, kad jos ne tą profesiją pasirinko.

Kauno periodas, 1968–1972 m.

1968–1972 metai – Kauno dramos teatro pakilimo laikotarpis. Tai buvo vyriausiojo režisieriaus J. Jurašo, įdiegusio naujus kūrybos ir etikos principus, metai. Jo spektakliai M. Bulgakovo „Moljeras“, Marato Baidžijevo „Dvikova“, K. Sajos „Mamutų medžioklė“ ir „Šventežeris“, Michailo Šatrovo „Bolševikai“, J. Glinskio „Grasos namai“, spektaklis pagal Čingizo Aitmatovo „Motinos laukas“, J. Grušo „Barbora Radvilaitė“ sulaukdavo didžiulio publikos ir kritikų dėmesio, tačiau kėlė kultūros valdininkų nepasitenkinimą, aktyvų pasipriešinimą, reiškiamą per jiems lojalių teatro darbuotojų pasisakymus susirinkimuose, meno tarybos posėdžiuose, atvirą kišimąsi į J. Jurašo darbą.

Nors K. Sajos pjesės „Mamutų medžioklė“ veiksmas vyksta Vakarų pasaulyje, žiūrovai lengvai perprato, kas yra groteskiškos komedijos herojai, kad kalbama apie sovietinės visuomenės problemas.

„Kaskart po spektaklio, uždangai nusileidžiant, galvodavau, ar mus jau dabar, tiesiai nuo scenos, „sudės“ į vežimus, ar dar palaikys?.. – kalbėjo J. Jurašas 2018-aisiais. – Juk per kiekvieną spektaklį salėje jiems skirtose nuolatinėse vietose sėdėdavo du žmonės iš KGB ir viską užsirašinėjo...“

„Barbora Radvilaitė“

1972-ųjų balandžio 20 d. Kauno dramos teatre įvyko J. Jurašo pastatytos J. Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ peržiūra. Spektaklį kūrė režisieriaus bičiuliai bendraminčiai: dramaturgas J. Grušas, dailininkė Janina Malinauskaitė, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, aktoriai Rūta Staliliūnaitė, Kęstutis Genys, Doloresa Kazragytė, kiti.

Istoriniai 16 a. personažai – Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas – per romantizuotą meilės istoriją prakalbo apie Lietuvos laisvę, atskleidė žmogaus jėgą ir grožį nužmogintame luominių suvaržymų ir politinių intrigų pasaulyje.

Režisierius rėmėsi legenda, kad Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas nutapytas pagal Barboros Radvilaitės atvaizdą. Buvo svarbu, kad per visą spektaklį aktoriaus – italų dailininko – „tapytas“ Barboros Radvilaitės portretas finale būtų parodytas kaip auksu suspindęs Aušros Vartų paveikslas.

Valdžios funkcionieriai uždraudė rodyti „per daug dvasingą nacionalistinį“ spektaklį su Aušros Vartų Madonos paveikslu. Reikalavo pakeitimų, atsisakyti paveikslo.

Protestai

Po kelių savaičių, gegužės 14-ąją, Kauno muzikinio teatro sodelyje, protestuodamas prieš sovietinį režimą, susidegino Romas Kalanta. Mieste prasidėjo masinės demonstracijos, areštai; valdžia ėmėsi represijų...

1972 m. birželio 2 d. įvyko Kauno miesto partinio-ūkinio aktyvo susirinkimas. Per jį Kauno saugumo šefas Gediminas Bagdonas kalbėjo: „(...) kai kurios pjesės, kaip „Mamutų medžioklė“, „Atėjo naujas“, „Barbora Radvilaitė“ yra visiškai silpnos ir netgi žalingos, nes aktyvizuoja nesveikas politine prasme Kauno žiūrovų nuotaikas. (...) atėjus Jurašui žymiai pasikeitė Kauno dramos teatro spektaklių ideologinis kryptingumas, dirbtinai užaštrinami negatyvūs momentai.“

Spaudimas Jurašui didėjo. Knygos „Spektaklių ir smėlio klavyrai“ įžangoje L. Kanopkienė rašo, kad „Jurašas turėjo rinktis vieną iš trijų: a) susitaikyti su cenzūros spaudimu; b) tyliai pasitraukti iš teatro į kokią nors ideologiškai mažiau prižiūrimą, saugesnę sritį; c) viešai protestuoti, ginti kūrybos laisvę, rizikuojant viskuo, ne tik savo paties, bet ir artimųjų likimu, gal net gyvybėmis.

Režisierius pasirinko trečiąjį kelią, nes laikėsi nuostatos, kad kūrėjas, neginantis kūrybos laisvės, susitaikantis su jos suvaržymais, – tai tas pats kaip pranašas, netikintis savo pranašystėmis. Šiuo atžvilgiu Jurašas Lietuvos teatro, o ir apskritai kultūros, istorijoje užima ypatingą vietą ir to nereikia įrodinėti, nes tai jau jo paties įrodyta.“

Jurašo parašytas Atviras laiškas LTSR kultūros ministrui po kurio laiko buvo išspausdintas Londono leidinyje „Index on Censorship“. Režisierių ir jo žmoną po pustrečių KGB persekiojimo metų valdžia ištrėmė iš SSRS be teisės grįžti.

„Makbetas“ Maskvos „Sovremennike“

J. Jurašą dar nuo studijų institute domino V. Šekspyro dramaturgija. Todėl jis atsiliepė į Maskvos teatro „Sovremennik“ kvietimą dalyvauti konkurse dėl V. Šekspyro tragedijos „Ledi Makbet“ realizavimo scenoje.

Aleksejus Bartoševičius, žinomas Rusijos teatro kritikas ir pedagogas, prisimindamas 1971-ųjų J. Jurašo pastatymą, sako, kad tas spektaklis – vienas iš trijų reikšmingiausių teatro pastatymų, nors... net neįvyko jo generalinė repeticija.

Teatro kolektyvas ir keli kviestiniai specialistai nusprendė atsisakyti pastatymo. Anot kritiko, Jurašas sukūrė įdomų, originalų spektaklį – šiurpų valdžios žudymų tyrimą. Tačiau daugelis aktorių, net Galina Volček, vaidinusi ledi Makbet, dirbo be noro, o trys laumių vaidmenų atlikėjos baisiausiai pasipiktino, kad teks pasirodyti beveik nuogoms, t. y. su triko...

Tuo metu, kai vieni kritikavo Jurašo pastatymą kaip nebūdingą „Sovremenniko“ tradicijai, kiti labai palaikė režisierių. Deja, jų buvo mažuma.

„Garsiausias to meto Sovietų Sąjungos šekspyrologas Aleksandras Anikstas pastebėjo, kad teatras trypia vietoje, kvietė suvokti Jurašo pasiūlytą šiuolaikinio teatro metaforų meną ir į jį įsijausti. A. Anikstas džiaugėsi, kad Jurašui pavyko sukurti drąsų, originalų spektaklį. Lietuvio pastatymą jis vertino labiau nei britų režisieriaus sero Peterio Hallo „Makbetą“, – prisimena A. Bartoševičius ir apgailestauja, kad prieš penkiasdešimt metų per J. Jurašo spektaklio aptarimą jis „gėdingai tylėjo“...

Ženklas, kai dūmas kyla į viršų

Praėjus šešeriems metams, 1977-ųjų pavasarį, J. Jurašas pastatė V. Šekspyro „Makbetą“. Ne bet kur – Niujorke! Eksperimentiniame Ellenos Stewart teatre „La MaMa“. A. M. Sluckaitė knygoje „Spektaklių ir smėlio klavyrai“ aprašo, kaip, atvykus į Ameriką, vos po kelių mėnesių Jurašas susipažino su teatro „La MaMa“ vadove, o netrukus, atsiradus kelių savaičių langui, gavo pasiūlymą pastatyti spektaklį.

J. Jurašas pasirinko „Makbetą“. „Jiedu ėjo 4-ąja gatve. Stewart stabtelėjo ir pažiūrėjo kažkur virš stogų. „Matai, iš kamino kyla dūmas. Tiesiai į viršų. Geras ženklas. Statyk“, – pasakė ji. Iš kitos gatvės pusės jai pamojavo neaukšto ūgio šviesiaplaukis vyras. Moteris šūktelėjo: „Eikš čia. Tu vaidinsi Makbetą. Čia tavo režisierius“, – rašė A. M. Sluckaitė.

Spektakliui sukurti buvo skirtos keturios savaitės. Aktoriai parinkti stichiškai, pagal galimybes. Makbetą vaidino Thomas Kopache`as, inteligentiškai trapus, bet labai plastiškas aktorius; ledi Makbet – gaivališka, stambi ir graži afroamerikietė Barbara Montgomery; kiti aktoriai iš įvairiausių pasaulio pakraščių – broliai dvyniai sirai, kinas, škotas... Visi jie, eksperimentinio teatro aktoriai, atviri naujovėms, besąlygiškai priėmė drąsų režisieriaus sumanymą. Visi norėjo ieškoti naujų kelių, bendradarbiauti.

„Jurašas kaip ir anksčiau kūrė supoetintą kraujo ritualą, virstantį nesibaigiančiu ciklu, – kraujas reikalauja kraujo, verčia keršyti, o iš keršto daromi nauji nusikaltimai. Metaforos šaknys siekė asmeninę patirtį ir kruviną pokario istoriją, – dalijasi įspūdžiu A. M. Sluckaitė. – Tik Niujorke labiau išryškinta asmenybės kova su savimi, pasipriešinimas likimui ir dvasinis pralaimėjimas, kai susitepama krauju.

Scenografijos ašis, kaip ir Maskvos spektaklyje, buvo ilgas stalas. Tik čia jis apkaltas šaltu metalu tarsi skerdykloje. Ant šio šalto blizgančio stalo vyko kraujo ritualas, susiejantis aukas su budeliais. Stalas virsdavo puotos vieta, meilės guoliu, kautynių lauku ir taku į mirtį.“

Kritikai rašė, kad Jurašas sukūrė nuožmaus, vaiduokliško mirties šokio choreografiją.

Penkiasdešimt ar daugiau spektaklių

1976–2006 m. dirbdamas užsienyje – JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Japonijoje – J. Jurašas pastatė beveik 30 spektaklių. O kur dar svaiginantys sumanymai, nerealizuoti dėl to, kad buvo... itin drąsūs ir originalūs, ne kiekvienam žiūrovui suvokiami...

Atkūrus nepriklausomybę, J. Jurašas daug dirbo ir Lietuvoje, pusę metų vadovavo Kauno dramos teatrui.

„Esu dėkingas likimui, kad J. Jurašas, 1990-aisiais grįžęs iš emigracijos, pakvietė mane, dar Muzikos ir teatro akademijos studentą, į A. M. Sluckaitės pjesės „Smėlio klavyrai“ kūrybinę komandą“, – sako Egidijus Stancikas, Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas.

E. Stancikas likimo dovana vadina tai, kad Jurašas Kaune sukūrė daug įspūdingų spektaklių. Po 1990 m. „Smėlio klavyrų“ rodyti J. Jurašo pastatymai: Haroldo Pinterio „Kalnų kalba“, Arielio Dorfmano „Mirtis ir mergelė“, Sofi Oksanen „Apsivalymas“, A. M. Sluckaitės pritaikyta Jeano Anouilh`o „Antigonė Sibire“, Antano Škėmos „Balta drobulė“, J. Grušo „Barbora“.

Dar Jurašas pastatė keturias operas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (Giuseppe Verdi „Aidą“, Broniaus Kutavičiaus „Lokį“, Christopho Willibaldo Glucko „Orfėją ir Euridikę“, Amilcare Ponchielli „Lietuviai“) ir „Dvejonę“ tarptautiniame festivalyje „Naujosios dramos akcija“.

Iš viso Lietuvoje ir užsienyje J. Jurašas pastatė 50 spektaklių. O gal daugiau?..

Kas yra Jonas Jurašas?

Paklaustas, kas yra Jonas Jurašas, E. Stancikas sako: „Tai labai sudėtingas klausimas... Gal dovana? Juk sovietmety – staiga – meno pasaulyje atsirado žmogus su savo drąsa. Ne šiaip su ambicija į tiesą, bet su giluminiu tos tiesos pajautimu ir unikalia galimybe tą tiesą išreikšti meno kalba scenoje.

Jurašas atėjo tuo metu, kai teatras buvo ypač populiarus, aktualus. Visada pilnos salės. Publika jau buvo pasirengusi per teatro ženklus, per Ezopo kalbą brandinti savyje laisvės siekį.

Jurašas Lietuvoje, Kaune, teatre, – tarsi ženklas, kuris per meną pasėjo (gal tai keistai skamba) Kovo 11-osios rezultatą. Su Jurašu prasidėjo didieji dalykai, akcentuojami kaip vertybė, kaip kartos siekis drąsa oponuoti sistemai, išsikelti tuomet gal dar slaptą, dar tarsi nepasiekiamą laisvės tikslą. Visuose savo spektakliuose Jurašas kalba apie būtinybę būti laisvam gyvenime, kūryboje, o ypač – totalitarinėje sistemoje.

Tokie šaukliai kaip J. Jurašas gimsta tik istoriniais momentais.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.