Pasaulinio garso tapytojas Markas Rothko nemėgo savęs sieti su jokia meno srove, tačiau yra laikomas vienu reikšmingiausių abstrakčiojo ekspresionizmo kūrėjų. Mėgstamiausia menininko spalva buvo raudona, nes, anot tapytojo, ja galima perteikti visą jausmų amplitudę: pavojų, skausmą, meilę, aistrą.
Markus gimė 1903 metais Daugpilyje. Jis – ketvirtas vaikas žydų Jakovo ir Katios Rotkovičių šeimoje. Tada miestas buvo vadinamas Dvinsku ir įėjo į Vitebsko gubernijos sudėtį, kuri priklausė Rusijos imperijai.
Vaikinas labai gerai mokėsi, skambino mandolina, pianinu ir labai mėgo piešti. Specialiojoje žydų mokykloje gana anksti pradėjo rašyti eilėraščius.
Kai jo broliams ėmė grėsti karo tarnyba, artėjo Pirmasis pasaulinis karas, išsilavinęs farmacininkas tėvas Jakovas nusprendė emigruoti į Jungtines Valstijas ir su vyresnėliais sūnumis tiesiogine laivybos linija iškeliavo iš Liepojos į Niujorką. Mama, Markas ir sesuo Sonia prie jų prisidėjo 1913 metais.
Šeima apsigyveno Portlande, Oregono valstijoje, greta kitų giminaičių. Tėvas netrukus mirė ir visi rūpesčiai užgulė 16 metų už jį jaunesnę žmoną.
Metus gedėjęs tėvo, išgyvenęs, kad nemoka anglų kalbos, galiausiai Markas tapo nepralenkiamu oratoriumi, diskusijų dalyviu – aktyviu žydų bendruomenės nariu.
Žavėjosi socialistais. Pelnęs Yale`io universiteto stipendiją, studijas metė antrame kurse – dėl buržuazinės bendruomenės.
Tada išvažiavo į Niujorką, ten atsidėjo tikrajam savo pašaukimui – tapybai. Jo mokytojai buvo abstrakčiojo ekspresionizmo dailininkas Arshile`as Gorky ir kubistas Maxas Weberis. Jaunystėje jam didelę įtaką darė Paulas Klee ir Georges`as Rouault, Henri Matisse`as ir Rembrandtas, vėliau – visas artimų bičiulių būrys: Miltonas Avery, Willemas de Kooningas, Jacksonas Pollockas, Frantzas Kline`as.
Pabūgęs, kad dėl didėjančios nacių įtakos Europoje žydai gali būti deportuoti, M. Rotkovičius tapo JAV piliečiu. Antisemitizmo banga jį skatino pasikeisti ir pavardę. Taip 1938 metais atsirado Markas Rothko.
Savo kūryboje M. Rothko didesnę reikšmę skyrė spalvai, o ne figūrai. Polinkis į abstrakciją buvo pastebimas jau ankstyvuosiuose darbuose, tačiau dar ilgai menininkas vadavosi iš figūratyvumo.
Antrajam, siurrealistiniam, kūrybos tarpsniui buvo būdingas domėjimasis islandų, graikų, egiptiečių mitologija. Taip pat savo padarė Friedricho Nietzsche`s filosofija.
Po Antrojo pasaulinio karo jaustas nuovargis ir nusivylimas klasikiniu menu. M. Rothko galutinai atsidėjo spalvos tyrinėjimams. Konkrečios figūros užleido vietą spalvų išlydžiams, o matomi pavidalai tebuvo paties žiūrovo vaizduotės reikalas. Mėgstamiausia spalva tapo raudona, nes, anot menininko, ja galima perteikti visą jausmų amplitudę: pavojų, skausmą, meilę, aistrą.
Vėliau buvo tamsusis kūrybos ir gyvenimo etapas. Geriausiai jis atsiskleidžia Hjustono koplyčioje, po menininko mirties pavadintoje jo vardu. Ten eksponuojama keturiolika M. Rothko drobių.
Gydytojai jam diagnozavo švelnią aortos aneurizmą, tačiau menininkas neatsisakė žalingų įpročių – svaiginosi, rūkė. Vis dėlto paisė medikų patarimo imtis mažesnių darbų. Galutinai pašlijus santykiams su žmona Mell, pora nusprendė skirtis ir Markas išsikėlė į savo studiją.
Dėl silpnos sveikatos ir sumažėjusio kūrybinio pajėgumo M. Rothko jautė depresiją, nuo visų atitolo, liovėsi bendrauti...
Po M. Rothko mirties jo darbai po dešimtmetį trukusio teismo proceso atiteko vaikams. Dabar jiems priklauso apie 700 kūrinių kolekcija. Pats M. Rothko meno centras turi tik dailininko reprodukcijas. Tačiau pagal franšizės sutartį kas trejus metus M. Rothko vaikai centrui paskolina po šešis darbus.
Originalių darbų ekspozicija labai saugoma. Nedidelėje pritemdytoje patalpoje nuolat budi apsaugininkas. Specialios tvorelės veikia kaip judesio davikliai – prisiartinus prie drobės pasigirsta įspėjamasis signalas. Nereikia nė sakyti, kad šioje patalpoje nefotografuojama. M. Rothko kūryba užima tik vieną iš keturių centro sekcijų. Kitose rengiamos laikinos latvių ir užsienio menininkų parodos.
Parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė
