Kultūra

2021.05.07 21:20

Venecijos bienalėje Lietuvai atstovausiantis Urbonas žvelgia į astroarchitektūrą: netekus gravitacijos ir žmogaus, kas yra architektūra?

Rasa Tapinienė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2021.05.07 21:20

Dėl pasaulinės pandemijos iš pernykščių į šiuos metus perkelta Venecijos architektūros bienalė šįkart tikrai įvyks. Lietuvai atstovausianti menininko Julijono Urbono įsteigta Lietuvos erdvės agentūra atplėš architektūrą nuo žemės ir konstruos naują darinį – „Planetą iš žmonių“. Menininkas Julijonas Urbonas ir paviljono komisarė Julija Reklaitė – „Dienos temoje“.

– Pone Julijonai, kaip nutiko, kad menininkas, Vilniaus dailės akademijos docentas, Londono karališkojo koledžo doktorantas užėmė tokią radikalią poziciją ir anksčiau negu technokratai užkariavo kosmosą, nusprendė sukurti „Planetą iš žmonių“ ir tame eksperimente mes ir patys galime dalyvauti?

J. Urbonas: Iš tiesų su kosmosu esu susietas jau kurį laiką. Kosmosas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine žodžio prasme lietuvių kalboje – kažkas gluminančio, ekstremalaus, labai brangaus. Tam tikra prasme jau daug metų tyrinėju kosmosą šiomis prasmėmis, bet kalbant apie architektūros bienalę man labai aktualu, kaip būtų galima atspindėti šiuos laikus, kurie įvardijami kaip antrasis kosmoso amžius, kuris apibrėžiamas tokiais reiškiniais kaip kosminė ekonomika, kosminės vaizduotės sustiprėjimas, naujo ekologinio amžiaus apibrėžimas, kuris susietas su kosmosu. Ir įdomiausia – naujų disciplinų atėjimas į kosmosą. Dabar turbūt nėra nė vienos srities, kuri nebūtų įvardyta su priešdėliu astro-. Specifiškai kalbant, architektūros kontekste man įdomu, kaip galėtų atrodyti astroarchitektūra, architektūra, kuri yra išlaisvinta nuo žemiškos prigimties. Išlaisvinta nuo dviejų esminių problemų, aplink kurias sukasi architektūra nuo pat nulio metų, – tai gravitacija ir žmogus. Jeigu netenkame tokių problemų kaip gravitacija ir žmogus, kas nutinka architektūrai, kas yra architektūra?

Išlaisvinta nuo dviejų esminių problemų, aplink kurias sukasi architektūra nuo pat nulio metų, – tai gravitacija ir žmogus. Jeigu netenkame tokių problemų kaip gravitacija ir žmogus, kas nutinka architektūrai, kas yra architektūra?

Dienos tema. Urbonas apie „Planetą iš žmonių“ Venecijos bienalėje: projektas skirtas pagalvoti apie nežemišką, radikaliai kitokį save

– Julija, paviljonas turėjo įsikurti karinio jūrų laivyno teritorijoje, kurioje ir 2019 metais buvo mūsų opera-performansas „Saulė ir jūra“, pelnęs „Auksinį liūtą“, tačiau dėl pandemijos, dėl griežtesnių sąlygų teko ieškoti kitos vietos ir tai bus 17 amžiaus renesanso bažnyčia. Kaip, jūsų manymu, maldos namuose derės du tikėjimai – religija ir fantastika?

J. Reklaitė: Iš tikrųjų mes įdėjome labai daug pastangų, kad galėtume įsikurti karinio jūrų laivyno teritorijoje, bet, kai paaiškėjo, kad kariškiai laikosi žymiai didesnių saugumo reikalavimų ir, tarkime, ištikus vienam COVID-19 atvejui turėtume užsidaryti, nusprendėme nerizikuoti ir praeitų metų pabaigoje pradėjome ieškoti alternatyvios erdvės. Paieška nebuvo paprasta, nes tuo metu nebuvo įmanoma keliauti, o paviljonas jau buvo sukurtas, dėl to mums reikėjo tiesiog erdvės, kuri atitiktų mūsų instaliaciją. O Venecijoje iš tikrųjų sudėtinga su stambiagabaritėmis erdvėmis. Ir mums pasiūlė šiuo metu neveikiančią bažnyčią, kuri kartais naudojama ekspozicijoms.

Mums labai patiko, kad bažnyčią valdo vietos bendruomenė. Tai yra tokia iniciatyva, kurios tikslas – atverti tiek vietiniams, tiek turistams neatrastus Venecijos perlus. Įsikurdami toje vietoje, mokėdami jiems nuomą mes juos palaikome, suteikiame galimybę labiau atsiverti. Bet, aišku, derinant projektą, teko bendrauti ir su vyskupais, truputėlį pakalbėti apie 17 amžių ir vėlesnį, apie Koperniko idėjas ir t. t. Nes jiems iš pradžių tarsi atrodė, kad projektas nėra pakankamai dvasingas, bet, iš kitos pusės, juk mokslas, menas ir religija visada ėjo kartu, aš nemanau, kad yra kažkokia trintis tarp šių disciplinų.

– Per tuos trejus pasiruošimo metus, aišku, pats projektas gilėjo, bet jis ir išbrango, reikėjo papildomų finansų. Suprantu, kad, ko gero, pirmą kartą yra strateginis partneris iš Kinijos. Kaip ir kokiomis sąlygomis jis atsirado?

J. Urbonas: Aš pažįstu šitą strateginio partnerio įkūrėją jau kurį laiką ir mes jau kurį laiką svarstėme, kaip galėtume bendradarbiauti. Tiesiog sutapo aplinkybės, laikas ir vieta, kad muziejus nutarė orientuotis į tarpdisciplininius menus ir labai norėjo architektūros, labai tiko jiems. Na, žinoma, tai vis dėlto yra savotiškas konfliktas tarp vietinio, nacionalinio paviljono ir Kinijos. Bet, kaip žinome, kosmosas yra atviras visiems. Pagalvojome, kad tokia paradoksali situacija tarp nacionalinio ir globalaus galėtų būti savotiškas projekto variklis. Nuo to laiko pradėjome įtraukti kuo daugiau institucijų iš skirtingų šalių, ekspertų iš kuo įvairiausių sričių, šalių, taip apibrėždami projekto daugialypę perspektyvą – tiek orientuojantis į vietinį kontekstą, į Lietuvos kontekstą, tiek į globalinį. O konkrečiau – tiesiog muziejus, kuris neseniai įsteigtas, norėjo pradėti savo veiklą su tokio pobūdžio projektais. Jiems buvo aktualu turėti tarptautinį matomumą per bienalę, nekalbant apie lietuvišką kontekstą.

Na, žinoma, tai vis dėlto yra savotiškas konfliktas tarp vietinio, nacionalinio paviljono ir Kinijos. Bet, kaip žinome, kosmosas yra atviras visiems. Pagalvojome, kad tokia paradoksali situacija tarp nacionalinio ir globalaus galėtų būti savotiškas projekto variklis.

– Julijonas minėjo, kad komandoje 42 žmonės. Projektas atrodo išskirtinis, bet gal tik mums? Ar jis išsiskirs bienalės kontekste?

J. Reklaitė: Grįžtant prie pačios bienalės temos „Kaip mes gyvensime kartu?“ atrodo, kad toks utopinis ir netgi distopinis projektas kažkuria prasme atliepia bienalės temą. Ir architektūros bienalės kontekste jis bus išskirtinis tuo, kad yra labai meninis. Architektūros bienalėje yra labai daug tiesioginės architektūros, kaip mes ją suprantame. Šiuo atveju mes turime gana provokatyvų ir dizaino, ir meno – tarpdisciplininį projektą. Tikrai pastebiu, kad iš anksto yra gana didelis tarptautinis susidomėjimas, ir man truputėlį net neramu, nes atrodo, kad tiek žiniasklaidos susidomėjimo, tiek stebėjimo, kas vyksta, yra tikrai žymiai daugiau. Kita vertus, procesas yra žymiai ilgesnis, per tą laiką susikūrė tam tikra terpė ir tam tikras lūkestis. Manau, vėlgi smagu tai, kad jis transnacionalinis. Kai kalbame apie kosmosą, mes negalime sakyti, kad tai yra nacionalinė erdvė ar kažkas panašaus. Dėl to žymiai daugiau žiūrovų arba kritikų gali tapatintis, jie gali pagauti tą temą arba pagauti visas lydinčias projekto temas.

– Be blizgančių, metalą atspindinčių medžiagų, buvo pasirinkta ir, matyt, dar viena Žemėje labai aktuali problema – plastikas. Suprantu, kad projekte jo bus daug ir ne bet kokio, o jau ne kartą perdirbto. Kodėl tokia mintis?

J. Urbonas: Čia gana ilga istorija, ji susikerta su mūsų nuolatiniu perkūrimu, perkonstravimo organizavimu. Tos medžiagos pradėjo lipti kaip savotiškas autorinis Frankenšteinas, ateinantis iš skirtingų 42 narių idėjų. Viena iš tokių plastiko idėjų atėjo iš Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros laboratorijos, Lietuvos erdvės agentūros laboratorijos architektų. Jie jau kurį laiką tyrinėjo būtent plastiką, kuris perdirbtas begalę kartų, ir pradėjo bendradarbiauti su „Plasta“. „Plasta“ tapo mūsų partnere ir suteikė galimybę prieiti prie to begalę kartų perdirbto plastiko, kuris, viena vertus, primena žmogaus vidurius ar unikalų, nežemišką landšaftą, galų gale sunku atpažinti, kas tai per medžiaga. Ir pradėjo kurti laboratorijos baldus, kurių vaidmuo būtų savotiškas nežemiškumas, kad būtų sunku identifikuoti, iš kur ir kas čia yra, kita vertus, referuotų, kaip minėjote, į savotišką ekologinę problemą. Ir ta ekologinė problema susieta ne tik su Žeme, bet ir su platesniu kontekstu, su astroantropocenu arba su suvokimu, kad mes, mūsų ekologinė sistema buvo susieta su kosmosu. Mes pradėjome šiukšlinti kosmosą, mes pradėjome teršti, atsirado biotarša ir panašiai. Tad šitos problemos taip pat iškeliamos.

Ir ta ekologinė problema susieta ne tik su Žeme, bet ir su platesniu kontekstu, su astroantropocenu arba su suvokimu, kad mes, mūsų ekologinė sistema buvo susieta su kosmosu. Mes pradėjome šiukšlinti kosmosą, mes pradėjome teršti, atsirado biotarša ir panašiai.

– Astrofiziko Vido Dobrovolsko teigimu, jeigu šiandien pradėtume siųsti žmones į kosmosą, jie sudarytų tik asteroido dydžio darinį ir tam, kad susiformuotų planeta, reikėtų ne vieno tūkstančio metų. Julija, jūs jau užsiminėte, kokia šių metų bienalės tema – „Kaip mes gyvensime?“. Kaip jums atrodo, kaip mes gyvensime?

J. Reklaitė: Šitas projektas savo trukme ir visa eiga įrodė, kad labai sunku nuspėti ateitį, mes tarsi metus laiko dirbome, bet kartu ir laukėme, kol ta situacija pasikeis. Ir dabar, artėjant atidarymui, suvokėme, kad niekas nebepasikeis. Mums reikia sugebėti atsidaryti ir veikti esamomis sąlygomis. Ir man atrodo, kad tie klausimai leidžia truputėlį permąstyti, kaip galime išlaikyti distanciją, kaip galime užtikrinti tiek žiūrovų, tiek aptarnaujančio personalo, komandos žmonių saugumą ir t. t. Ir vienareikšmiškų atsakymų kol kas nėra. Iš tikrųjų labai stebiuosi, kad, nepaisant to, jog jau antrus metus gyvename su pandemija, labai radikalių, vizionieriškų meno lauko pasiūlymų, kaip mums reikia gyventi toliau, dar nesulaukėme. Labai tikiuosi, kad bienalė paskatins truputėlį atitrūkti nuo savo bandymo grįžti atgal ir pažiūrėti į ateitį – kaip mes galėsime atrasti naujų komunikavimo būdų ir t. t.

Iš tikrųjų labai stebiuosi, kad, nepaisant to, jog jau antrus metus gyvename su pandemija, labai radikalių, vizionieriškų meno lauko pasiūlymų, kaip mums reikia gyventi toliau, dar nesulaukėme.

– Julijonai, kaip mes gyvensime?

J. Urbonas: Neįsivaizduoju. Projektas sąmoningai yra kontroversiškas, radikalus, kad jūs patys pagalvotumėte, išsilaisvintumėte nuo dabarties, pakeltumėte galvą aukštyn ir pasvarstytumėte apie save, nežemišką save, visiškai kitokį, radikaliai kitokį. Ir tada jūs nuspręsite, ar iš tiesų norėtumėte tokios planetos, o gal norėtumėte visai ko kito, gal norėtumėte būti nežemiškasis aš, kuris nepriklausomas nuo žemiškųjų poreikių, prieglobsčio, šilumos, maisto. Kaip gyventumėte? Tai pasiūlymas pasvarstyti kiekvienam. Tai savotiškas pilietinis, meninis, mokslinis projektas, kuris kviečia visus kartu diskutuoti, kaip iš tiesų mes galėtume gyventi visiškai kitaip.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.