Kultūra

2021.04.30 20:46

Marius Burokas. Odisėja jūromis, kurių nėra

knygų apžvalga
Marius Burokas, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.04.30 20:46

Šių, o ir praėjusių metų tyloje prieš audrą – turiu omenyje dabar, pavasario pabaigoje, laukiantį poezijos knygų antplūdį – išėjo keletas įdomių eilėraščių rinkinių, kuriuos ir norėčiau šioje apžvalgoje aptarti.

„Ir tu stovi visas prasmegęs šviesoj / užverstas pavasario lavinos / dingęs amžiams“ – šios balandžio mėnesiui itin tinkančios eilutės paimtos iš naujo, jau penktojo, poetės Aušros Kaziliūnaitės eilėraščių rinkinio „Jūros nėra“, kurį šiemet išleido leidykla „Kitos knygos“.


Visų pirma akį patraukia puikus ir įdomus knygos dailininkės Agnės Dautartaitės-Krutulės dizainas – balta knyga veidrodiniais vidiniais viršeliais (kuriuose atsivertus iš karto atsispindi skaitytojo smalsus ar susirūpinęs veidas), vartoma skersai – taip paliekant eilėraščiams labai daug šviesios erdvės ir šiek tiek išmušant skaitytoją iš įprasto knygos vartymo ritmo, iš daugeliui priimtino skaitymo įpročio.

Taip šis kiek ekstravagantiškas dizainas ir tinka – savo asketiškumu, ir kontrastuoja – savo neįprastumu – su iš pirmo žvilgsnio paprastais Kaziliūnaitės eilėraščiais. Taip, lyginant su ankstesnėmis autorės knygomis, šio rinkinio eilėraščiai – išgryninti ir išskaidrinti iki maksimumo, regis, nelikę nė vieno nereikalingo žodžio, vaizdai konstruojami labai taupiai, keliais štrichais, neužsiplepama, nebeliko kartais teksto vientisumui ir darnai kenkiančios metaforų lavinos.

Kaziliūnaitės eilėraščiai siurrealistiniai ne rašymo technika, o įvaizdžiais, jos eilėraštis, dažnai prasidedantis labai paprasta, ant banalumo ribos balansuojančia peizažo, aprašymo ar būsenos eilute, į pabaigą (arba baigiantis strofai) staiga, bet stebėtinai sklandžiai slysteli į fantasmagoriją, košmarą, pasaką, pasąmonės vaizdinius. Kaip tipišką pavyzdį norėtųsi pacituoti visą trumpą eilėraštį „Mergaitė su degtukais“: „Tokiomis naktimis kaip ši / kai už lango daugiau nei minus dvidešimt / kai šalta beveik kaip sapne / ištuštėjusiomis miesto gatvėmis / šokuoja kiškis su mergaitės akimi.“

Labiausiai šiame rinkinyje imponuoja tai, kad autorė nebebijo paprastumo, kad kiek šokiruojantys, aštrūs dalykai neberašomi vien dėl jų pačių. Rinkinio tekstuose stebėtinai daug gamtos, bet ji nesureikšminama, nepakylėjama – ji tiesiog yra ir yra visaapimanti. Galbūt, jei reikėtų sugalvoti šios knygos moto, kiek pompastiškai parašyčiau taip: „Pasaulis ir aš esame viena“ – nes autorė nuolat, net, sakyčiau, atkakliai nutrina ribą tarp žmogaus ir aplinkos, sulieja juos – dažnai peizažas, pasaulis įtraukia žmogų, asimiliuoja, neką rečiau įvyksta atvirkščiai – žmoguje telpa pavasaris, narcizai, upė ir kiti dalykai. Kaip rašoma viename iš eilėraščių: „Mano griaučiai pagaminti iš senovinio veidrodžio / juose atsispindi miškan grįžtantis elnias.“

Galbūt tai yra ir tekstai apie gyvenimo pilnatvę – nesi beviltiškai vienišas, jei yra upė, jūra, tyla, žydinčios vyšnios, antys. Tai tikrai ne naujos ir ne itin originalios mintys, bet ši knyga pateikia jas kažkaip gaiviai, šviesiai, su trupiniu liūdesio, žiupsneliu jaukaus siaubo (taip, jis gali būti jaukus, kaip pasakose). Kita vertus, eilėraščiai vis užsimena, kad tikrovė – savotiška uždanga, už kurios slypi tuštuma, ji šalia, visai arti. Tekstuose ji neignoruojama, jos net nesibijoma, o susitaikoma su jos buvimu, ji priimama, užkalbama ir atveriama eilėraščio tėkme.

Žinoma, į knygą telpa daug daugiau: ir kelionių motyvai, ir socialinė tematika. Pati knyga man pasirodė labai erdvi ir talpi – autorė rašo taip, tarsi turėtų neribotas erdvės atsargas, tiesiog poetines prerijas.

Derėtų išskirti ir dar vieną tekstų grupę – tai ilgi, siužetiški, beveik dokumentiniai, poetinį apsakymą ar novelę primenantys eilėraščiai. Jų šioje knygoje nėra daug, gal penktadalis ar šeštadalis, bet jie suteikia savotišką atsvarą likusiam siurrealistiniam lengvumui, įžemina knygą. Įdomu, ar ši kiek dienoraštiška įvykių ir būsenų fiksacija bus dar plėtojama vėlesnėje autorės kūryboje, ši kryptis man pasirodė įdomi.

Trumpai tariant, be paradokso vėl neapsieinama – pati knyga turbūt labiausiai minimalistinė iš visų autorės knygų, tačiau joje kaip tik įvedama naujo kalbėjimo galimybė – ilgomis poetinės tikrovės atkarpomis.

*

„Miestas pilnas manęs / Miestas pilnas manęs / Aš pilna savo sodo“ – paskutinė poetės Erikos Drungytės eilėraščio „Sau“ strofa tarsi atliepia Aušros Kaziliūnaitės eilėraščius. Penktąją autorės knygą „Kalnas ir miestas“ pernai išleido leidykla „Kauko laiptai“. Knyga, pasirodė, jei neklystu, rudenį, bet ji man labai pavasariška savo gaivalingumu, gyvybe ir atgimimo viltimi.

Kritikai jau pastebėjo, kad knygos tematiką iš dalies apibrėžia ir rinkinio pavadinimas „Kalnas ir miestas“ – tai tarsi gamtos ir kultūros jungtis ar sandūra. Žinoma, kalnas – tai ir užuomina į biblinį kontekstą. Tiesą sakant, knyga itin prisodrinta interteksto, pilna užuominų ir nuorodų, ir ne vien, kaip dažnai būna poezijoje, tik į kitus poetus ir literatūrą – čia ir religiniai (įvairių religijų) motyvai, ir mokslo terminai, ir muzika, ir istorija.

Autorės poetinis žvilgsnis yra godus gyvenimo ir žinių, visaapimantis, ji eilėraščiu tarsi stengiasi matyti visais lygmenimis nuo mikro- iki makro-. „Bet argi tau kyla koks klausimas, argi klaidina / Turbinos besočių galaktikų, neatpažinti dar objektai, / Prisėdus prie upės ar vartančio akį šaltinio?“

E. Drungytės eilėraščiui svarbi tiesioginė patirtis, iš jos kylantys apmąstymai, tuo tiesioginiu susidūrimu su gyvenimu ir mirtimi remiasi ir platesnis pasakojimas apie pasaulį. Tai aiškiai pabrėžiama pirmajame toną užduodančiame eilėraštyje „Et tu poetica“, dalį kurio pacituosiu, praleisdamas keletą eilučių: „Eilėraščiai gali rastis iš visko / Kas yra tavyje ir niekaip iš to / Ko nematei negirdėjai nevalgei <...> Nesvajojai nelaukei nesapnavai / Nenumirei nemirei nemarinai.“

Rinkinyje labai aiški paskata dalintis, pasakoti, net pamokslauti savo patirtį. Tiesa, tas pamokslavimas nėra nei primygtinis, nei deklaratyvus, jis atsispindi dažniausiai tuo, kad dalis eilėraščių surašyti it kreipimasis – antruoju, trečiuoju, kartais pirmuoju daugiskaitos asmeniu.

Ir noras išsakyti yra intensyvus, ant maldos ribos, tuo pat metu tarsi bandant užkalbėti, surikiuoti pasaulio chaosą, nors šiek tiek išspręsti jo sudėtingumo mįslę, sutaikyti nesutaikoma. „Žmonės niekad nebuvo kitokie / Niekad kitokios praeities nebuvo / <...> Tik atrodo, kad keičias laikai / Bet visas laikas kamuolyje / Visos akimirkos – it širdies ritmas.“

Regis, pokalbio su pasauliu išvada yra ir paradoksali, ir universali, ta, kurią sunkiausia prieiti ir kurią patiri savo kailiu – žinoti, kad viskas cikliška, viskas virsta į nieką, bet vėl atsinaujina, kad niekas veltui nežūsta ir neatsiranda. Visi atsitiktinumai yra tariami, visi jie surikiuoti.

Pats kalbėjimo tonas taip pat labai varijuoja, tai neleidžia skaitančiajam pavargti, praslysti eilutėmis, užsisupti vienodu ritmu. Trumpas impresijas, poetinius pastebėjimus keičia pasakiški ir tautosakiniai motyvai, kuriuos keičia vaizdų ir nuorodų tiršti, nuo mažiausių iki didžiausių Visatos dalykų šokinėjantys tekstai.

Nemenka dalis eilėraščių dedikuoti draugams, kolegoms, bendraminčiams. Taip autorės patirtis, pasaulio regėjimas įaudžiamas į platesnį bendraminčių, na, ir nebūtinai bendraminčių, o, sakykim, bendrakeleivių asmeninių, socialinių ryšių tinklą. Yra ir labai asmeniškų tekstų, tarkim, eilėraštis „Kada nors“, kuriame sakoma: „Kad ir kaip arti beprieitumėt, tas milimetras šaltos geležies / Lieka lyg šarvas ant odos.“

Dalis eilėraščių susiję ir su socialine, politine tematika, autorė užkabina ir politinės santvarkos, ir prekybos vaikais, smurto prieš juos problematiką, ir mažėjančių asmeninių laisvių, valdomos „pasirinkimo laisvės“ temas.

Įvairus, turtingas rinkinys pabaigiamas labai gražia, stojiška gaida: „Vis daugiau vientisam audiny / Kiauraraščio tarsi duobelių / Peltakiuojanti viską ranka / Sako – tai yra didis menas / Stebėt kaip prakiūra kažkas / Bet laikyti sugniaužus tvirtai / Kito saujoje baltą leliją.“

*

„Strėlė tebeskrieja, / kiaurai perveria kiekvieną ten buvusį / arba apie tuos įvykius vien girdėjusį, <...> Atskrieja, perveria ir palieka prismeigtą / prie savo žinojimo / ir savo laiko...“

Interpretacijos, variacijos, perrašymai, permąstymai, aktualizacija – kad ir kaip pavadinsi naujausią poeto Alvydo Valentos knygą, tai nepakeis fakto, kad su „Iliada“ ir „Odisėja“ pasigalynėti, šiuos kūrinius interpretuoti savo poezija ryžtasi retas autorius.

Asociacijos „Slinktys“ pernai išleista A. Valentos poezijos knyga ilgu pavadinimu (kurio pats autorius viename interviu sakosi iš miego prikeltas neprisimintų) ant mano stalo gulėjo, prisipažinsiu, ilgokai. Bet džiaugiuosi, kad sulaukė ir kad ją perskaičiau, nes tai neabejotinai vienas įdomiausių pernai metų poezijos rinkinių.

Na, gal dabar vertėtų atskleisti ir jo pavadinimą – „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“ (2020). Pats autorius interviu LRT šį pavadinimą aiškina taip: „Kai atsirado daugiau šios knygos eilėraščių, pradėjau galvoti apie jų prasmę, apie tikslą, santykį su autoriumi. Vieną dieną šovė mintis, kad kažkur yra arba gali egzistuoti „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijos, apie kurias meno pasaulis nieko nežino. Rašiau komentarus ne Homero giesmėms, bet toms neegzistuojančioms iliustracijoms.“

Pati knygos struktūra itin griežta – eilėraštis-komentaras skiriamas kiekvienai iš „Iliados“ ir „Odisėjos“ giesmių. Kiekvienam eilėraščiui parinktas epigrafas – eilutė pasirinktinai iš atitinkamos giesmės. Knyga turi du skyrius – „Iliada“ ir „Odisėja“. Kiekviename – po 24 eilėraščius, komentuojančius kiekvieną giesmę. Iš viso – 48 eilėraščiai. Pasak poeto ir kritiko Antano Šimkaus, „taip knygai padiktuota išbaigta, apeliuojanti į klasikinį antikos pasaulį, darnos proporcijomis paremta knygos forma“.

Patys eilėraščiai, nepaisant aliuzijų, citatų ir intertekstualumo šarvo, yra gana tiesmuki, autorius nenuklysta itin toli nuo originalių įvykių. Pagrindinė mintis yra ta, kad viskas, kas vyko tada, yra iš esmės amžina ir vienu ar kitu pavidalu atsikartoja nuolat. Tam iliustruoti pasitelkiama (ypač „Iliados“ dalyje) pasaulio istorija – Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, kiti svarbūs įvykiai, pavyzdžiui, eilėraštyje „Kautynės prie sienos“ minima Berlyno siena. Eilėraštis, kaip ir daugelis kitų eilėraščių, baigiamas savotišku pamokymu, išvada: „Šiapus – mes, / anapus – jie, / tarp mūsų ir jų – pirmapradis pasaulio principas, / tikroji jo esatis – siena!“

Netikėtas ir tikrai gaivus šios knygos motyvas – į eilėraščius organiškai įpinamos lietuvių liaudies dainų, tautosakos citatos, kaip antai eilėraštyje „Penelopė atpažįsta Odisėją“ arba „Hektoro ir Andromachės pasimatyme“, kurį ir pacituosiu: „Pusdieviai, didvyriai, kilmingi riteriai / atsisveikina gražiai ir didingai – / <...> Istorijos statistai atsisveikina kasdieniškai, /švelniai šnekėdamiesi su savo žirgais: – Tu žirgel, juodbėrėl, dobilio, / ko neėdi žalios žolės, dobilio, / ko negeri sraujos upės, dobilio?“

Beje, regis, antroji dalis „Odisėja“ kiek išradingesnė, joje drąsiau žaidžiama – įpinama daugiau įvairių siužetų, randama netikėtų palyginimų ir drąsių sugretinimų, kurie, keista, bet veikia. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Telemacho sugrįžimas Itakėn“ mitologinis Argas tampa Biliūno Brisiumi, O XI „Odisėjos“ giesmės siužetai eilėraštyje „Sirenos. Skila ir Charibdė. Helijo jaučiai“ tampa pasakojimu apie apsėklinti pas bulių vedamą karvę.

Tas žaidybinis pradas, žongliravimas citatomis ir tautosakos intarpais išgelbsti autorių nuo perteklinės pompastikos ir didaktizmo, prislopina patosą. Žinoma, ir teksto raišką Valenta renkasi neatsitiktinai – ji paprasta, aiški, kai kur eilės skamba tarsi progiesmiu, rečitatyvu, daug pasikartojimų, išvardijimų.

„Prierašai...“ tikrai nėra rinkinys, kurį perskaitai palaimingai žavėdamasis autoriaus erudicija ir pritariamai linkčiodamas galva į rimą ir ritmą. Oi ne. Kai kur ta citatų ir aliuzijų popuri gerokai erzino – it koks ryškiaspalvis pageidavimų koncertas, kitur interpretacijos privertė gūžčioti pečiais. Bet juk visai ne čia esmė. Smagiausia skaityti tokią knygą, kurioje, be gerų dalykų, randi su kuo nesutikti ir ginčytis, ypač poezijos knygoje – tik tada ji gyva ir įdomi.

Poeto, vertėjo Mariaus Buroko knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.