Kultūra

2021.04.11 15:45

Tapytojas Aloyzas Stasiulevičius, kuriam religija yra viena bažnyčia, liaudies menas – kita, o Vilnius – trečia

Laima Ragėnienė, LRT KLASIKOS laida „Kūrybos kontekstai“, LRT.lt2021.04.11 15:45

„Individo mene svarbiausia yra ne skaičius, o ar asmenybė realizuojasi, ar ji padeda kitiems gyventi. Menas reikalingas mūsų gyvenime, iš jo gauname jėgos, pastiprinimo. Kūryba mums padeda gyventi ir išgyventi“, – teigia Aloyzas Stasiulevičius.

LRT.lt pradeda projektą „Tapytojų portretai“ ir pateikia skaitytojams LRT televizijos ir radijo archyvuose nugulusius pokalbius su šiandieniniais tapytojais ir tapytojomis. Kol menininkai kuria savuosius vizualius pasaulius, LRT žurnalistai kuria pačių kūrėjų portretus.


Nuo 1956 metų A. Stasiulevičius surengė daugybę personalinių parodų Lietuvos ir pasaulio galerijose, muziejuose, reprezentuodamas šiuolaikinę Lietuvos dailę. Kaip dailėtyrininkas jis parašė ir publikavo dailės kritikos straipsnių. A. Stasiulevičiaus kūrybinė biografija apima maždaug 7 dešimtmečius.

„Užaugau ne bažnyčioje, o šventoriuje“, – atskleidžia A. Stasiulevičius teigdamas, jog „vaikystėje bažnyčia turėjo labai didelę reikšmę, nes išmokė disciplinos, o jos aplinka, paveikslai, vargonai, chorai auklėjo meninį skonį“.

Anot tapytojo, bažnyčia yra religinis centras ir kartu – meno centras, jos įtaka mūsų kultūrai yra didžiulė, galima pastebėti, kaip liaudies menas nuo pagonystės dievų perėjo prie religinių.

A. Stasiulevičius dalijasi atsiminimais, kaip su Romualdu Budriu organizavo parodą Italijoje: „Eksponavome tapybos, grafikos darbus bei lietuvių liaudies meną, buvo atvežta apie 30 liaudiškų skulptūrų, jos padarė didžiulį įspūdį. Mūsų profesinio meno vertinimas buvo kaip tik per liaudies, religinį meną, kuris yra išskirtinis atvejis visame Europos kontinente.“

„Sovietmečiu beveik visų dailininkų kūryboje buvo tapomi mūsų dievukai, jie būdavo parodose, – pripažįsta dailės klasikas. – Dailininkų sąjunga buvo gana savarankiška, žinoma, viskas priklausė nuo žmonių, kurie jai vadovavo.“

A. Stasiulevičius tuomet dirbo M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kurioje, anot jo, „tarsi nebuvo tarybų valdžios, mes patys tvarkėmės, rašėme programas“.

A. Stasiulevičius apie paveikslą „Šv. Kristoforas“ (1967 m.), kurio siužetas – Kristoforas neša vaiką per upę, pasakoja: „Darbe upė yra padaryta koliažo technika iš bolševikų kariuomenės generolų galvų. Šią upę pagal formą paverčiau drakonu, o jo akyje įlipdžiau Josifą Staliną. Tai, žinoma, buvo drąsu.“

„Kai parodžiau „Šv. Kristoforą“, kilo triukšmas, kūrinys buvo nukabintas. Vėliau, 1989 metais, šį darbą Maskvos parodoje norėjo įsigyti Tretjakovo galerija, bet nepardaviau, nes jis man buvo brangus“, – pripažįsta dailininkas.

Dailės klasikas prisimena 1989 metais Tretjakovo galerijos filiale surengtą didžiulę parodą: „Jau buvo Sąjūdis, bet dar nepaskelbta nepriklausomybė, o aš savo parodoje jau iškabinau trispalves. Pristačiau Lietuvą, jos kultūrą, jau buvo tam poreikis.“

Anot tapytojo, tauta yra vertinama pagal meną. „Dažnai menininkas ne sau atstovauja (pavardės mažai ką reiškia), o Lietuvai. Pagal kūrinius yra vertinama Lietuva, taip menininko kūryba įgauna didžiulę reikšmę“, – teigia tapytojas.

Pasak dailėtyrininkų, A. Stasiulevičius šeštojo dešimtmečio pabaigoje kartu su jau dailės klasikais Jonu Švažu, Jonu Čeponiu, Stasiu Jusioniu reformavo Vilniaus miesto vaizdavimą tapyboje, atsisakydami akademinių nuostatų, kamerinio vaizdavimo. Vilniaus miestas ne veltui yra pagrindinis A. Stasiulevičiaus drobių, piešinių personažas.

Tapytojui religija yra viena bažnyčia, liaudies menas – kita, bet Vilnius – taip pat kaip bažnyčia.

„Pradėjau nuo Bekešo, Trijų Kryžių kalno, kalnelių tapyti Vilnių, bet jo man buvo per maža. Aš lipdavau į bažnyčių bokštus ir tarsi atradau Vilnių. Jis yra kaip šaltinis, iš kurio kasdien geriu“, – pripažįsta dailininkas.

„1953-iaisiais, studijų metais, staiga suskambėjo klasikinė muzika pro atvirą langą šalia esančioje auditorijoje. Visame mieste skambėjo Mozarto „Requiem“. Išbėgau iš piešimo ir užlipau į Trijų Kryžių kalną. Nuo karo buvo likę garsiakalbiai, per juos skamba Mozartas, Beethovenas. Aš praleidau visą dieną iki pavakarių klausydamas didžiąją klasikinę muziką, nelabai suvokdamas, jog tai buvo užuomina: J. Stalinas mirė“, – dalijasi prisiminimais dailės klasikas.

Dailininkui tuometiniame Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) didžiausią įtaką padarė mokytojas Liudas Truikys. „Jo meno mes dar neįvertinome. L. Truikio kūryba yra geniali, iki šiol nėra dailininko, kuris pasiektų tokį lygį ir ryšį su muzika“, – teigia A. Stasiulevičius.

Pasak dailininko, „didelis menas ne visada priklauso nuo mūsų. Kai stovime prieš drobę, galima justi didžiulę baimę, kaip pradėti. Yra dienų, kai esi nepajėgus nieko sukurti, ir yra dienos, kai jauti energiją, kuri yra tavo, bet kartu ir ne tavo, jauti, kad už jos atėjimą iš dangaus turi būti labai dėkingas.“

Geri paveikslai, anot jo, turi energetinį lauką: „Iš jų sklinda energija, padedanti iš tikrųjų gyventi. Pakabinus kūrinį kambaryje, patalpa tampa tarsi šventykla.“

Kalbėdamas apie nepriklausomos Lietuvos dailę, A. Stasiulevičius pažymi, kad „yra kūrybinė laisvė, bet daug įtakos daro iš įvairių šalių atvežtas menas. Kartais galima nebesuvokti, ko siekiama šiuo menu: būna įžeidinėjama religija, pati kūrybos forma destrukcijoje.“

L. Truikys sakydavo: „Pasaulis bus toks, kokį jūs paišysite. Tapysite harmoningą – jis bus harmoningas, jei griausite, naudosite destrukciją, jūs dauginsite destrukciją.“ „Taip, menininkas turi didelę įtaką, jo mąstymas, menas po truputėlį formuoja visuomenę“, – pacitavęs L. Truikį, antrina kolega.

A. Stasiulevičius nemėgsta Pablo Picasso ir labai mėgsta Marcą Chagallą: „M. Chagallas yra meilės poetas, o P. Picasso – griovėjas, bolševikas ir toks yra savo mene. Žinoma, P. Picasso labai gabus žmogus, tačiau M. Chagallas savo menu yra atlikęs daug didesnį vaidmenį ir iki šiol atlieka, jo kūryboje yra daug amžinybės.“

A. Stasiulevičius yra apdovanotas ketvirtosios Baltijos šalių trienalės premija, 1982-aisiais tapo ketvirtosios tarptautinės tapybos trienalės Sofijoje laureatu, 2002 metais įvertintas Lietuvos Vyriausybės meno premija, pagerbtas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Pagal laidos įrašą parengė Gabrielė Gokaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt