Kultūra

2021.02.28 10:29

100 – Vytautui Mikalauskui: pamirštas kino pasišventėlis, Lietuvai palikęs filmų, knygų ir šmaikštųjį veikėją Kindziulį

Liucija Armonaitė2021.02.28 10:29

Net užkietėjęs sinefilas, išgirdęs Vytauto Mikalausko pavardę, vargu ar prisimins jo režisuotus filmus, parašytas knygas. Gal pasitikslins: kuris Mikalauskas? Paminėjus knygą „100 kino mįslių“, ne tik kino fanams nušvis veidai. Režisierius, kino tyrinėtojas paliko ne vieną istoriškai svarbų ženklą Lietuvos kine, mūsų kultūroje. Tačiau jį, tylųjį kino pasišventėlį, dažnai pamiršta net kolegos...

Ultimatumas: mokytojas arba misionierius atsiskyrėlis

Kovo 2 dieną V. Mikalauskui (1921–2002) sukaktų 100 metų. Jis gimė Jaseniaukos kaime, dabar tai Lazdijų rajonas. Tėvai neabejojo, kad Vytautas, vyriausias iš keturių vaikų, taps kunigu. Tokia buvo tradicija, o ir aplinkiniai gėrėjosi, kaip uoliai klapčiukas Vytukas patarnauja mišioms.

Tačiau tą dieną, kai reikėjo priimti lemtingą sprendimą, Vytautas pareiškė, kad kunigu netaps. Pasakė, kad nori būti mokytoju, o jei tėveliai prieštaraus, išeis į mišką: bus misionierius atsiskyrėlis... Tėvai paliko sūnų ramybėje.

Tėvai neabejojo, kad Vytautas taps kunigu.

Vytautas įstojo į prestižinę Marijampolės mokytojų seminariją. Mokėsi vienoje klasėje su tuo metu jau žinomais vaikų poetais Anzelmu Matučiu, Kostu Kubilinsku, lankė dramos būrelį. Pradėjo rašyti feljetonus – juos spausdindavo vietiniai laikraščiai ir net mokėjo kuklų honorarą.

„Mūsų namuose buvo daug Kosto Kubilinsko knygų, – prisimena V. Mikalausko dukra Dalia Sukackienė. – Kai tėčio pasiteiravau, kodėl, paaiškėjo, kad poetas dažnai skolindavosi pinigų iš taupiojo Mikalausko. Vėliau skolą grąžindavo knygomis su savo parašu...“

1942 metais V. Mikalauskas baigė mokslus, pradėjo dirbti mokytoju Lazdijų rajone.

Jubiliejus – gera proga prisiminti kūrėją, pakalbinti jo kolegas – legendinį garso operatorių Petrą Lipeiką, dokumentininką Algirdą Tarvydą, dukras Audrą Mikalauskaitę – valstybės tarnautoją, D. Sukackienę – diplomatę, ir vaikaitį Justiną Sukacką, projektų vadovą.

Kelias į kino profesiją

Po kelerių metų V. Mikalauskas įstojo į Kauno damos teatro vaidybos studiją. Šįkart tarp jo bendramokslių buvo Henrikas Kurauskas, Vytautas Dumšaitis, vėliau garsūs teatro ir kino aktoriai.

1948-aisiais baigęs teatro studiją, išvažiavo dirbti į Klaipėdos muzikinį dramos teatrą. Tačiau dirbo neilgai, – veikė slogi pokario atmosfera, kai klaipėdiečiams mažai rūpėjo spektakliai, o teatro gastrolės po miestelius ir kaimus sulaukdavo dar mažiau dėmesio.

V. Mikalauskas vėl pakėlė sparnus – šįkart atvyko į Vilnių, įsidarbino Kultūros ministerijoje redaktoriumi-pagalbininku. O čia sužinojo, kad Sąjunginiame kinematografijos institute Maskvoje (VGIK) Lietuvos „nackadrams“ yra skirtos kelios vietos.

Kirilica... lietuviškomis raidėmis

Nors „broliškų respublikų pasiuntiniams“ vietos VGIK`e ir buvo skirtos, tačiau jie egzaminus laikė kartu su visais stojančiaisiais, suvažiavusiais iš plačiosios Sovietų Sąjungos. Tai kėlė nerimą, nes Vytautas prastai mokėjo rusiškai. Bet surizikavo – išvažiavo į Maskvą.

1951 metais stojantiesiems į kino režisierių kursą per egzaminą teko rašyti rašinį tema „Neužmirštama mano gyvenimo diena“. V. Mikalauskas aprašė, kaip mama jį pirmą kartą palydėjo į pirmą klasę kaimo mokykloje.

Rašinys išsiskyrė iš daugybės kitų, – jaunuolių, kovojusių fronte, patriotinių pasakojimų apie karo pabaigą. Institute įvertino nestandartinį lietuvio mąstymą, – jį, nesitikėjusį teigiamo rezultato, jau grįžusį į Lietuvą, pasivijo telegrama, kad priimtas. V. Mikalauskas vėl sėdo į traukinį...

Rašinys išsiskyrė iš daugybės kitų, – jaunuolių, kovojusių fronte, patriotinių pasakojimų apie karo pabaigą.

Studijų pradžia buvo sunki. „Tėtis pasakojo, kad iš pradžių, gerai nemokėdamas rusiškai, neįvaldęs rašto, paskaitas konspektuodavo lietuviškomis raidėmis, – prisimena D. Sukackienė. – Vėliau, tuos užrašus „versdavo“ į kirilicą. Po dvejų metų rusiškai mokėjo taip, kad pragyvenimui prisidurdavo skaitydamas žinias Maskvos radijuje.

Studijuodamas išvertė keturias knygas į lietuvių kalbą, o garsaus archeologo, prozininko Petro Tarasenkos nuotykių apysaką „Užburti lobiai“ – į rusų.“

D. Sukackienei antrina vyresnė sesė. „Vaikystėje man didelį įspūdį padarė tėvelio pasakojimas kaip jis, nemokėdamas rusų kalbos, bet turėdamas didelį norą ir užsispyrimą, įstojo į kinematografijos institutą Maskvoje. Jį baigė „raudonu diplomu“, – pasakoja Audra Mikalauskaitė. – Tai man buvo pavyzdys ir įrodymas, kad jei kažko tikrai nori – turi stengtis ir siekti savo svajonės išsipildymo.“

V. Mikalauskas 1956 metais baigė studijas. Jis – pirmasis lietuvių vaidybinio kino režisierius, grįžęs į Lietuvą su VGIK`o diplomu. Tais pačiais metais kinematografijos institute mokėsi redaktorė Irena Seleznovaitė, režisierius Vytautas Žalakevičius, kiek vėliau grįžęs į gimtinę. Institute V. Mikalauskas sutiko ten jau nuo 1948-ųjų studijuojančius kino operatorių Joną Gricių, scenaristą Algirdą Vėsulą.

Vytauto Mikalausko ir Romualdo Lankausko filmas „Žydrasis horizontas“

Vytauto Mikalausko ir Romualdo Lankausko filmas „Žydrasis horizontas“

„Žydrojo horizonto“ žvaigždynas

1957-aisiais V. Mikalauskas pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje. Režisūrinis debiutas – vaidybinis filmas „Žydrasis horizontas“, pasakojantis apie vaikus, kurie dėl svajonės tapti jūrininkais ir pamatyti pasaulį pabėga iš namų, keliauja į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Tai išskirtinis filmas ne tik V. Mikalausko biografijoje – „Žydrasis horizontas“ nubrėžė brūkšnį Lietuvos kino istorijoje.

Pirmasis lietuviškas filmas vaikams reikšmingas ir kaip pirmasis lietuviškas filmas, kurį kuriant dalyvavo tik lietuvių autoriai. Dar kokie autoriai!

Tai buvo jaunų, ambicingų ir labai talentingų žmonių komanda: scenarijaus autorius Romualdas Lankauskas, operatorius Algimantas Mockus, dailininkas Arūnas Žebriūnas, kostiumų dailininkė Nijolė Klišiūtė, kompozitorius Eduardas Balsys, režisieriaus asistentas Henrikas Šablevičius, garso operatorius Petras Lipeika, kombinuotus kadrus pirmąkart kinui sukūrę operatorius Algirdas Šimkus ir dailininkas Algirdas Ničius. Visi jie tapo garsiais menininkas, savo kūrybą visam gyvenimui susiejo su kinu.

Pirmasis lietuviškas filmas vaikams reikšmingas ir kaip pirmasis lietuviškas filmas, kurį kuriant dalyvavo tik lietuvių autoriai.

Ne mažiau įspūdingas ir aktorių sąrašas. Su aktore Brone Kurmyte, dainininkė Zuzana Masiulevičiūte, aktoriumi ir režisieriumi Napoleonu Bernotu vaidino dar visai jauna Gražina Balandytė. O ir jaunieji vaidmenų atlikėjai vėliau nenutolo nuo kūrybos: Eustachijus Aukštikalnis buvo žinomas kino kritikas, žurnalistas, Vakaris Lopas – kompozitorius.

Techniką tobulino... saldainių popierėliais

„Vytautas Mikalauskas? Puikiai prisimenu! – patikino legendinis Lietuvos kino studijos garso operatorius Petras Lipeika. – Juk man jau 98-eri, tokio amžiaus labai gerai prisimeni viską, kas seniai buvo, o kiti, „šviežesni“, dalykai išsitrina.

Mikalauskas buvo mielas, linksmas žmogus. Niekada jo nemačiau pikto, negirdėjau, kad bartųsi... Jis, kad ir baigęs studijas VGIK`e, buvo labai paprastas, žmogiškas. Ne taip, kaip kiti pasipūtę „genijai“.

Turiu su kuo lyginti, nes nuo 1950 metų dirbau kino studijoje. Mačiau šešto dešimtmečio viduryje su aukštojo mokslo diplomais atvykstančius mūsų kinematografininkus. Dažnas jų iš aukšto žiūrėjo į kolegas. Dirbau su V. Žalakevičiumi, 1956-aisiais kūrusiu savo debiutinį filmą „Skenduolis“. Kai jam neįtiko kino operatorius, nepatiko nufilmuota medžiaga, tai išprašė jaunasis režisierius tą žmogų. Kitas, iš Maskvos pakviestas operatorius, šiaip taip „ištraukė“ filmą...

Mes „Žydrąjį horizontą“ filmavome linksmai. Gal todėl, kad visa kūrybinė grupė buvo jauni ir talentingi. Dirbome tarsi žaisdami. To džiugesio įnešdavo ir pagrindiniai filmo herojai – vaikai, paaugliai. Ypač įsidėmėjau gudrų, „chuliganavotą“ Eustachijų Aukštikalnį, kūrusį Tiburcijaus personažą. Jis, daug savybių „paėmęs“ iš gyvenimo, puikiai susitvarkė su vaidmeniu... E. Aukštikalnis, Juozo Miltinio mokinys, vėliau vaidino dar keliuose filmuose, žinomas kaip vienas pirmųjų Lietuvos kino kritikų, scenaristas, žurnalistas.“

Garso operatorius P. Lipeika pasakoja, kad Kino studija, 1940 m. įkurta Kaune, 1949-aisias perkelta į Vilnių, įsikūrė Birutės gatvėje, ankštose, darbui nepritaikytose patalpose. Visko trūko, o ypač – kino aparatūros.

„Nors buvo nuolat kalbama, kad padėtis gėrės, bet ir 1957-aisiais, kai filmavome „Žydrąjį horizontą“, studijoje nebuvo padorios technikos, – prisimena P. Lipeika. – Tekdavo kažkaip suktis. Pasitelkę savo žinias, išmonę, ar eksperimentuodami „tobulinome“ mėgėjišką kino aparatūrą. Aš į mikrofoną įsprausdavau blizgius popierėlius nuo... šokoladinių saldainių. Tie blizgučiai sustiprindavo filmavimo aikštelėje vaidinančių aktorių balsus. Kai už mikrofono įtaisydavau lenktą veidrodį, geriau įsirašydavo aplinkos garsai...“

Daug kas kaltino režisierių

1959 metais V. Mikalauskas režisavo filmą satyrą „Kalakutai“. Nors scenarijų parašė rašytojas Augustinas Gricius, garsėjęs savo humoreskomis, satyriniais apsakymais, istorija, pašiepianti senosios Lietuvos provincijos miestelio turčius, buvo pritempta ir nejuokinga.

„Kol filmavome, visi raitėmės iš juoko, – pasakojo šio filmo operatorius J. Gricius. – O kai filmą pamatėme ekrane, norėjosi verkti.“ Filmas nepavyko, daug kas kaltino režisierių.

Kol filmavome, visi raitėmės iš juoko, – pasakojan operatorius Gricius. – O kai filmą pamatėme ekrane, norėjosi verkti.

„Kalakutai“, kaip tais pačiais metais sukurti filmai „Adomas nori būti žmogumi“ (rež. V. Žalakevičius), „Julius Janonis“ (rež. B. Bratkauskas, V. Dabašinskas), sulaukė aštrių priekaištų ir dėl to, kad tarp kūrėjų nebuvo studijos senbuvių.

Tie senbuviai – dažniausiai iš kitų SSRS kino studijų dėl įvairių priežasčių (ir profesinių) išprašyti kino kūrėjai. Jie, radę užutekį Vilniuje, patogiai vegetavo. Kol nepasirodė jauni diplomuoti kino specialistai.

Senbuviai sukilo, ėmė rašyti kolektyvius skundus Kinematografijos ministrei ir studijos direktorei Michalinai Meškauskienei, LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui.

Radę užutekį Vilniuje, jie patogiai vegetavo, kol nepasirodė jauni diplomuoti kino specialistai.

Dokumentinis filmas „Kiti keliauja žvaigždynais“

Dokumentinis filmas „Kiti keliauja žvaigždynais“

Dukros dubliavo animacinius filmus

Regis, ir V. Mikalauskas parašė kažkokį prašymą, – nuo 1959-ųjų jis pradėjo dirbti Lietuvos kino studijos dubliažo režisieriumi. Dirbo iki 1991 metų birželio, kol panaikino Dubliažo skyrių. Tai buvo sunkūs ne tik Kino studijai, bet ir atsikūrusiai Lietuvai laikai. Mažėjo kuriamų filmų, atsisakyta kai kurių tarnybų, žmonių ir patalpų. Galop nuspręsta Lietuvos kino studiją privatizuoti.

Aktoriai, savo balsais įgarsinantys užsienio filmus, sako, kad tai nėra lengvas darbas: reikia pertekti personažo charakterį, įsijausti į jo poelgius, „pagauti“ filmo atmosferą. V. Mikalauskas daug dėmesio skyrė kiekvienai dubliuojamai juostai, – lankėsi spektakliuose, pažinojo visų aktorių balsus, kvietė tinkamiausius.

Ir savo mažas dukras, vėliau – vaikaitį Justiną dubliažo režisierius atsivesdavo ir į Kino studiją. „Mums tekdavo dubliuoti vaikiškus filmus, – prisimena A. Mikalauskaitė. Vienas įsimintiniausių, ryškiausių jos darbų – peliukas japonų animaciniame filme „Batuotas katinas“.

Per 32 darbo dubliažo režisieriaus metus V. Mikalauskas lietuvių kalba įgarsino daugiau kaip 350 vaidybinių ir apie 800 dokumentinių juostų, animacinių filmukų.

11 dingusio filmo kadrų

„Kai 1966-aisiais atėjau dirbti į Lietuvos kino studiją, turėjau ir savo sumanymą įamžinti Lietuvos filmų kūrėjus, studijos žmones – ketinau per fotografiją ir filmus rašyti mūsų kino istoriją, – pasakoja kino dokumentininkas Algirdas Tarvydas. – Labai vertinau pirmuosius V. Mikalausko leidinius „Kinas šiandien ir rytoj“, „Anapus ekrano“, vėliau parašytas „Šimtas kino mįslių“, „Nepaprasti kino aktoriai“, „Trumpa, bet nuostabi istorija“, „Kino meno pagrindai“ ir kitas knygas, tačiau artimiau nebendravome, tik mandagiai persimesdavome vienu kitu žodžiu. Iki to lemtingo susitikimo 1990-aisiais prie knygyno Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės sankirtoje.

Kai besilabinant stabtelėjome, Vytautas paklausė, ką filmuoju. Labai apsidžiaugė, kad pradėjau kurti dokumentinį filmą „Kiti keliauja žvaigždynais“ – pasakojimą apie pirmuosius lietuviško kino žingsnius 1924–1933 metais. Pasiūlė savo pagalbą.

Pasidalijo sovietmečiu sunkiai prieinama, daug metų rinkta, tik jam žinoma informacija apie pirmuosius lietuviškus vaidybinius filmus.

Kartais važiuodavo į filmavimus, kalbino mūsų kino kūrėjus entuziastus: režisierių Stasį Narijauską, aktorių, pedagogą Antaną Mackevičių, aktorę Teofiliją Vaičiūnienę, aktorių, režisierių, pedagogą Vladą Fedotą Sipavičių Sipaitį, kino dokumentininką Stasį Vainalavičių. Jis turėjo talentą bendrauti su žmonėmis!“

Labai apsidžiaugė, kad pradėjau kurti dokumentinį filmą „Kiti keliauja žvaigždynais“ – pasakojimą apie pirmuosius lietuviško kino žingsnius.

A. Tarvydas pasakoja, kad jau tada įvertino išskirtinį V. Mikalausko bruožą, – jo pasišventimą tiriant Lietuvos kino istoriją, jo geranoriškumą ir dosnumą, kai dalijosi savo žiniomis, tuo metu dar neskelbiamais faktais apie lietuviško kino pradžią.

„Bet svarbiausia, kad filmui „Kiti keliauja žvaigždynais“ V. Mikalauskas pateikė vienuolika fotografijų – dar negarsinio, nespalvoto 1931-aisiais sukurto pirmo lietuviško pilnametražio vaidybinio filmo „Jonukas ir Onutė“ kadrų!!! – džiaugiasi A. Tarvydas. – Tos fotografijos reikšmingai papildė pasakojimą apie legendinį filmą ir jo kūrėjus, iki šiol aktyviai ir plačiai naudojamos pristatant mūsų kino istoriją ir šį konkretų, dingusį filmą.“

Didžiojo lėlininko dukrų pažadai

Vos pasirodė filmas „Kiti keliauja žvaigždynais“, o V. Mikalauskas ir A. Tarvydas jau planavo kelionę į... Paryžių.

„Mums rūpėjo kuo greičiau susitikti su legendinio lėlinės animacijos pradininko Vladislovo Starevičiaus, XX a. pradžioje kūrusio Lietuvoje, dukromis, – prisimena A. Tarvydas. – V. Mikalauskas susirašinėjo su Paryžiuje gyvenusiomis moterimis. Jos savo laiškuose tikino, kad nori padovanoti Lietuvai tėvo palikimą: lėles, brėžinius, kt. unikalius daiktus. Mes skubėjome tas dovanas atgabenti į Lietuvą, sukurti filmą apie V. Starevičių, jo gyvenimą ir darbus.“

Kelionei rengėsi 1991, 1992 metais. Tačiau vyrai neįvertino, kad atsikūrusioje Lietuvoje labai užtruks dokumentų tvarkymas, blokada diktuos finansines problemas ir... kad ims „byrėti“ Lietuvos kino studija. Net kino kameros filmui niekas neskolino. Į Paryžių kino kūrėjai neišvyko...

Kelionių svaigulys ir nuosprendis: „nevyjezdnoj“

V. Mikalauskas labai mėgo keliones. Tačiau sovietmečiu važiuoti į užsienį galėjo tik su kinematografininkų grupe, kas antrus metus.

Tos turistinės išvykos nepigiai kainavo. Tai sudarydavo sutartį su „Minties“ leidykla ir išvažiuodavo į... Kazachstaną, Tuvą, Kurilus, kitą kokią tolimą sovietinę respubliką: aprašydavo to krašto gamtą, istoriją, socialistinio darbo didvyrį, kitų panašių dalykų, be kurių sovietmečiu niekaip nepavykdavo apsieiti.

Rasdavo ir Stalino laikais ištemtų lietuvių ar jų palikuonių. Apie tautiečius rašydamas gudraudavo su cenzūra – šlovindavo jų puikius darbus „didžiosios Tėvynės“ labui.

Honorarus už šias knygas skyrė kelionėms į Vakarus. Daug kur pabuvojo, net Meksikoje, Argentinoje, Maroke, Indijoje, Prancūzijoje...

Apie tautiečius rašydamas gudraudavo su cenzūra – šlovindavo jų puikius darbus „didžiosios Tėvynės“ labui.

Kelionės V. Mikalauską įkvėpdavo drąsiems sumanymams. Grįžęs iš tuometinės Vakarų Vokietijos kreipėsi į leidyklą, – pasisiūlė parašyti knygą apie kelionę, kino profesionalų viešnagę kino studijoje, kitus dalykus. Ir... sulaukė atsakymo, kad tai „neaktualu“.

Dar liūdnesnės buvo viešnagės Egipte pasekmės. Ten lietuvį, puikiai kalbantį prancūziškai, budrieji „kelionės draugai“ pamatė šnekantį su vietiniais gyventojais, kartais pasigesdavo savo būryje...

Ilgai laukti nereikėjo: iš Maskvos į Lietuvos kinematografininkų sąjungą atėjo raštas, esą V. Mikalauskas – alkoholikas, kad jį „gėda į užsienį siųsti“. V. Mikalauskas tapo „nevyjezdnoj“ (sovietmečio terminas: žmogus be teisės net trumpam išvykti į užsienį, – LRT.lt). Kinematografininkų sąjungos pirmininkas J. Gricius tą raštą pavadino anekdotu.

„Nes tai – nesąmonė! Vytautas visiškai negėrė. Tik palaikydavo šampano taurę, kad neįsižeistų renginio organizatoriai, – juokiasi A. Tarvydas. – Jis net nedalyvavo nė viename kino festivalių, kurie XX a. antroje pusėje buvo itin populiarūs Lietuvoje. Tas šventes, rengtas rajonų centruose ir miesteliuose su filmų premjeromis, kinematografininkų, vietinės valdžios pasirodymais ir, aišku, deficitiniu maistu nukrautais stalais, mėgo kūrėjai. Tačiau V. Mikalauskui pompastiški renginiai nerūpėjo.“

Dar liūdnesnės buvo viešnagės Egipte pasekmės.

Jis mieliau rinkosi bibliotekas, archyvus. Dokumentus tyrinėjo ne tik Lietuvoje, – važiuodavo į Maskvos, Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) bibliotekas, senų dokumentų saugyklas. Bet jei V. Mikalauską kviesdavo skaityti paskaitų apie kiną, mielai vykdavo kad ir į atokiausią Lietuvos mokyklėlę...

Knygos – bibliografinės retenybės

1999 metais leidykla „Margi raštai“ išleido solidžią V. Mikalausko studiją „Kinas Lietuvoje: nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno“. A. Tarvydas inicijavo knygos pristatymą Lietuvos mokslų akademijoje, vėliau – Lietuvos kinematografininkų sąjungoje. Leidinys sulaukė milžiniško dėmesio ir susidomėjimo.

„O aš ir šiandien prisimenu, kaip Vytautą, žinomą ir gerbiamą kino istorijos tyrėją, nepaprasto kuklumo žmogų, ilgai įkalbinėjau, kol jis ryžosi pateikti paraišką į Lietuvos kultūros ministeriją dėl finansinės paramos knygos leidybai, – pasakoja A. Tarvydas. – Kai knyga pasirodė, Vytautas, prisiminęs mano „spaudimą“, dedikacijoje parašė: „Mielam kolegai Algirdui Tarvydui, didžiam kino metraštininkui, šios knygos autoriaus skatintojui“. Tai man labai brangūs žodžiai.“

V. Mikalauskas parašė 12 knygų apie kiną. Šiandien jos – bibliografinė retenybė. „Manau, reikėtų surinkti visas V. Mikalausko knygas, skirtas kinui, ir išleisti vienu leidiniu, – sako A. Tarvydas. – Būtų labai vertinga, gal net penkių tomų rinktinė...“

Neturėjo „nuobodaus“ laiko

Atrodo neįtikėtina, kad V. Mikalausko darbai – vieno žmogaus veiklos palikimas. „Bet juk jis visą laiką dirbo! Keldavosi 4 val. ryto ir sėsdavo prie stalo rašyti. Pirmu autobusu važiuodavo į sodą. Pusdienį ravėdavo, į namus grįždavo pietų, po to vėl rašė ar eidavo į biblioteką, archyvą“, – prisimena D. Sukackienė.

„Tėvelis visąlaik būdavo labai užimtas, niekada neturėjo „nuobodaus“ laiko, – antrina A. Mikalauskaitė. – Jam ir mūsų dienų karantinas nebūtų kančia. Dirbtų kaip dirbęs.“

Keldavosi 4 valandą ryto ir sėsdavo prie stalo rašyti. Pirmu autobusu važiuodavo į sodą. Pusdienį ravėdavo, į namus grįždavo pietų, po to vėl rašė ar eidavo į biblioteką, archyvą.

„Namuose senelis visą laiką skaitė arba rašė. Kai kartą sugedo jo spausdinimo mašinėlė, buvo baisi bėda, – prisimena vaikaitis J. Sukackas. – Autobusu važiavome į Naująją Vilnią, ten ieškojome tuo metu didelio deficito – spausdinimo mašinėlės. Vos grįžus senelis iškart sėdo dirbti.“

Skubėjo gyventi

V. Mikalauskas, dar Marijampolės mokytojų seminarijoje pradėjęs rašyti feljetonus, humoreskas, ir vėliau neapleido šio pomėgio, – jo rašinius spausdino satyros ir humoro žurnalas „Šluota“, laikraščiai ir žurnalai. Jis, niekada nestokojęs humoro, Lietuvai „padovanojo“ humoristinį personažą Kindziulį. Kartu su bendraautoriais išleisti trys anekdotų leidiniai „Čia priėjo Kindziulis“ (1970, 1972, 1982).

„Namuose visada tvyrojo gera nuotaka. Tėtis sakė, kad gyvens 90 metų, nes jį visą laiką lydi juokas, jo svarbiausias hobis,“ – pasakoja D. Sukackienė.

Niekada nestokojęs humoro, Lietuvai „padovanojo“ humoristinį personažą Kindziulį.

2002 metų vasario 6-ąją savo dienoraštyje V. Mikalauskas pažymėjo, kad su keliais rankraščiais lankėsi „Valstiečių laikraščio“ redakcijoje, atliko kitus skubius darbus. Kitą rytą, pasakęs, kad jau prasideda „sodininkų laikas“ iškeliavo į parduotuvę sėklų naujam derliui.

Susmuko troleibusų stotelėje, gal pirmąkart neįvykdęs savo pažadų...

Kolegų skolos

2005-aisiais, jau po V. Mikalausko mirties, Lietuvos kinematografininkų sąjunga išleido knygą „Stebukladaris iš Kauno: pasakojimas apie animacinių lėlių filmų pradininką Vladislovą Starevičių (1882–1965)“. Leidinys apibendrino dar nuo studijų Maskvoje – per 46 metus išsitęsusius V. Mikalausko tyrimus.

„Tėtis po kruopelytę rinko medžiagą apie V. Starevičių, dirbo Maskvos ir tuometinio Leningrado archyvuose, kur be oficialių raštų nebuvo įmanoma patekti. Parašė gal tris knygos variantus, nes vienaip istoriją buvo galima dėstyti sovietmečiu, kitaip – nepriklausomoje Lietuvoje.

Man tėčio archyvo iki šiol negrąžino.

Jau po knygos pasirodymo, bene prieš trylika metų, mane susirado filmo „Vabzdžių dresuotojas“ kūrėjai, labai prašė paskolinti tėčio surinktą archyvą apie V. Starevičių. Paskolinau, nes galvojau, kad darau gerą darbą. Man tėčio archyvo iki šiol negrąžino“ – neslepia nuoskaudos D. Sukackienė.

Beje, atidarius LFC (Lietuvių filmų centras) tinklalapį, kurį Lietuvos kino sklaidos ir informacijos biuras skelbia skiriantis Lietuvos kino meno populiarinimui, skiltyje „Kūrejai“ V. Mikalauskui, kino režisieriui, kino tyrinėtojui, lietuviško kino istorikui, Lietuvos kinematografininkų sąjungos premijos laureatui vietos neatsirado. Menininko 100-metis – gera proga grąžinti skolas, ištaisyti klaidas.

Dukrų pasirinkimai

V. Mikalauskas, visa galva paniręs į kino tyrimus, ir dukras, vaikaitį atvesdavo į Kino studiją, kitokiais būdais „lenkė prie kino“. Gal tikėjosi, kad vaikai „užsikrės“ kino virusu?..

„Kai aš, antrokė, susirgau, tėtis, kad man namie nebūtų liūdna, patikėjo užduotį: peržiūrėti šūsnį laikraščių, žurnalų, iškirpti iš jų informaciją ir fotografijas apie kiną, – pasakoja D. Sukackienė. – Klijavau tas iškarpas į albumėlį ir labai didžiavausi, kad padedu tėveliui, dirbu su jo kino archyvu.“

Ir tikrai – jaunėlę dukrą traukė menai. Po mokyklos stojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), į tais metais renkamą teatro režisierių kursą. „Po antrojo turo „iškritau“. Mama lengviau atsikvėpė, nes jos visai nežavėjo mano pasirinkimas, – juokiasi Dalia. – Tais metais su tokiu pačiu „nelaimėliu“ Kęstučiu Sukacku, vėliau tapusiu mano vyru, dirbusiu LRT, įstojome į Vilniaus universitetą, į lituanistiką...“

V. Mikalauskas su savo mergaitėmis aptardavo retų knygų, kino žurnalų fotografijas, pasakodavo apie užsienio aktorius, filmus. Anksti išmokė fotografuoti, ryškinti, nuotraukas.

„Vonioje atlikdavome mums patikėtą techninį darbą tėčio rengiamiems Lietuvos ar pasaulinės kino istorijos leidiniams, – prisimena Audra Mikalauskaitė. – Beje, man dar moksleivei tekdavo ir mašinėle spausdinti daugybę tėčio parašytų straipsnių. Tekstų spausdinimas nebuvo koks nors ypatingas ar romantiškas užsiėmimas, mane išskiriantis iš kitų bendramokslių, nes... Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje dėstė mašinraštį, visi mokėjome spausdinti. Regis, jau tada supratau, kad labai nenorėčiau, kad darbe tektų daug rašyti, kad darbas būtų „sėdimas“.

Audrą nuo vaikystės domino gyvūnijos pasaulis, mėgo stebėti gamtą, rinkti herbariumus. Kartą nupiešė stebuklingą medį, ant jo augančius obuolius, bananus, aplesinus.

„Tuo metu man neatrodė, kad tokių dalykų pasaulyje nebūna... – prisimena A. Mikalauskaitė. – Svajojau dirbti Kauno zoologijos sode, gydyti įvairių pasaulio šalių gyvūnus: tigrus, liūtus, dramblius, žirafas... Dar didesnė vaikystės svajonė – išvykti į Indiją ar kokią nors Afrikos valstybę, ten dirbti, stebėti laukinę gyvąją gamtą...“

Aštuntoje klasėje Audra pradėjo lankyti genetikų būrelį, vis labiau domėjosi biologija, medicina. Baigusi mokyklą A. Mikalauskaitė įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti medicinos.

Tėvo įtaka

Visi pažinoję V. Mikalauską, apibūdina jį kaip žmogų, nuolat siekusį žinių, užsispyrusį, kryptingai ėjusį į tikslą.

Audra prisimena, kad būdama šešerių, klausydama iš kelionių grįžusio tėčio pasakojimų, ėmė svajoti apie tolimus kraštus. Ir ne tik svajojo. Tėvams pasakė, kad nelankys mokyklos šalia namų, Žirmūnuose, – nori mokytis Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje su sustiprinta anglų kalba...

„Jau tada žinojau, kad daug – kaip tėtis – keliausiu, reikės mokėti angliškai, – pasakoja A. Mikalauskaitė. – O kai buvau dešimties ir dėl nenumatytų aplinkybių neįvyko tėvelio žadėta, o mano labai laukta, kelionė į Maskvą, suvokiau, kad pačiai reikia siekti savo tikslų, nelaukti, kad kas nors tau padarys šventę.“

Mergaitė, dar pradinukė, pati susirado „Gaublį“ – būrelį, veikusį Pionierių rūmuose. Ten klausydavo paskaitų, sulaukdavo keliautojų, susirašinėjo su draugais kitose šalyse.

„Mane kažodėl ypač traukė Olandija ir Gruzija. O kai buvau keturiolikos, su nedidele „Gaublio“ vaikų grupe išvykau į... Tbilisį. Ten nuvežėme mūsų piešinių parodą. Joje buvo ir mano piešti drambliukai, – prisimena A. Mikalauskaitė. – Įdomu, kad mano darbai po studijų – iš pradžių Sveikatos apsaugos, vėliau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijose (SADM), visiškai atitinka mano vaikystės lūkesčius.

Šiose solidžiose institucijose verda (gal kam ir netikėta) įdomus darbas. Stažavausi Šveicarijoje, Danijoje, Austrijoje... Su olandų ir šveicarų mokslininkais dirbau svarbiame projekte tobulinant vaikų reanimacijos sistemą Lietuvoje. Arba – dvejus metus gyvenau Azerbaidžane, kur kartu su kitų šalių specialistais dalijomės patirtimi socialinės apsaugos srityje.“

A. Mikalauskaitė mano, kad iš tėvo paveldėtas smalsumas, užsispyrimas lėmė, kad ji po medicinos studijų baigė ekonomikos mokslus. Nes suvokė, kad dirbant SADM būtinos verslo vadybos žinios. Prie šių dviejų diplomų galima būtų pridėti ir „pusę“ teisės studijų; jos dar papildė žinias ir kompetencijas.

Gerasis senelis

„Mano senelis man buvo tarsi antras tėvas, – pasakoja V. Mikalausko vaikaitis J. Sukackas. – Su savo geruoju seneliu labai daug bendravome. Tai padarė man didžiulę įtaką.

Senelis mane dažnai nusivesdavo į Kino studiją, kur matydavau kaip dubliuoja filmus, su tėčiu, Kęstučiu Sukacku, daug metų dirbusiu LRT laidų scenarijų autoriumi ir redaktoriumi, lankydavausi televizijoje, tačiau į kiną ar kitus menus nepasukau.

Patraukė skaičiukai. Konkretūs dalykai. Baigiau verslo vadybą bei Europos Sąjungos politiką ir administravimą, dirbu Europos socialinio fondo agentūroje. Aštuonerius metus tarnavau Krašto apsaugos savanorių pajėgose, – didžiąją savo laisvo laiko dalį skyriau tarnybai kariuomenėje, kovinio rengimo pratyboms. Manau senelis manimi didžiuotųsi, – jis buvo Lietuvos patriotas.

V. Mikalausko silpnybės ir kolekcijos

Filmų dubliažas Kino studijoje vykdavo per antrą pamainą. O V. Mikalauskas, po pietų išvažiavęs į darbą, kai kada... negrįždavo į namus. Bet Emilija Mikalauskienė dėl to nesijaudino. Žinojo, kad Vytautas su Nota Liubošicu, dokumentinio kino režisieriumi ir scenaristu, užsižaidė šachmatais. Abu „užkietėję“ šachmatininkai per žaidimą prarasdavo laiko pojūtį – praleisdavo paskutinį į namus vežantį troleibusą...

Dar V. Mikalauskas buvo aistringas kolekcionierius. „Senelis rinko daugybę įvairių dalykų: antikvarines knygas ir knygas apie kiną, Smetonos laikų pašto ženklus, monetas, banknotus, kelionių suvenyrus, – prisimena J. Sukackas. – Aš perėmiau jo pomėgį knygoms, o kartu ir dalį didžiulės bibliotekos. Ir man įdomūs pinigai, tik kiek kitokie: notgeldai.

Tai – „sunkmečio“ pinigai, cirkuliavę dabartinės Vokietijos, Austrijos, Danijos, Lenkijos ir Klaipėdos krašto teritorijoje per Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo, kai čia prasidėjo infliacija ir hiperinfliacija. Šie pinigai – tarsi meno kūriniai: ant kiekvieno – žymūs personažai, įvykiai, daiktai, vietovės... Išleista per 30 tūkst. notgeldų, surinkti visą kolekciją – didelis iššūkis. Jau turiu apie 4 tūkst. skirtingų banknotų.“

Kai Justinas kiek paaugo, V. Mikalauskas sugalvojo, kad reikia rinkti vaikaičio posakius. Jis įdėmiai klausydavo vaikiško tauškėjimo. Šmaikščius berniuko posakius užrašydavo, nešdavo į redakcijas, rinko į nuolat pildomą sąsiuvinį.

„Turiu tą sąsiuvinį, – sako J. Sukackas. – Ten daugybė mano pasakymų, klausimų. Štai kartą, per radiją pranešant orų prognozę apie numatomus kritulius, senelio paklausiau: „Ar parašiutininkai – irgi krituliai? Juk jie krenta iš dangaus...“

Justinas pasakoja, kad ir jis, kaip senelis, pradėjo užrašinėti savo sūnaus Simo šmaikščius pasakymus. Bet darbas nutrūko, – įsitikino, kad šis mielas sumanymas reikalauja nemenko pasišventimo.

„Simui – septyneri. Savo prosenelį jis pažįsta tik iš nuotraukų, – pasakoja J. Sukackas. – Simas labai smalsus, puikiai skaito, jam sekasi matematika. Protingas vaikis. Veido bruožais, charakteriu labiau panašus į Mikalauskų giminę. Jis ir šachmatais jau geriau už mane žaidžia...“

Parduotos vasaros

„Visos mūsų su sese vasaros buvo „parduotos“, – uoliai darbavomės kaime, padėdamos suaugusiesiems. Ir dabar galėčiau karves melžti, šienauti, kitus darbus nuveikti. Gamtos labai pasiilgstu, jos reikia...“ – pasakoja A. Mikalauskaitė.

Kinematografininkų sodų bendrijoje „Vėsa“ Mikalauskai turėjo nemažą sklypą. „Šalia buvo aktorės Eugenijos Pleškytės, filmų antrojo operatoriaus Viktoro Kriaunevičiaus, tėčio studijų VGIK‘e bendramokslio, scenaristo Algirdo Vėsulo ir juostos apdirbimo cecho viršininkės Jūros Vėsulienės sodai, – prisimena D. Sukackienė. – Kaimynai entuziastingai aptarinėjo vaisių, daržovių auginimą, viena akimi stebėjo kolegų derlių ir... lenktyniavo, kieno sodas gražiau nuravėtas. Tėtis ilgą laiką buvo sodų bendrijos pirmininkas, sklypą tvarkė pavyzdingai.“

Mikalauskų sodo patirtis įsirėžė ir į vaikaičio atmintį, net pakoregavo gyvenimą. „Visos mano vaikystės vasaros prabėgo senelių kolektyviniame sode, – prisimena J. Sukackas. – Matyt todėl aš, miestietis, mėgstu daržus, su šeima įsikūrėme „arčiau gamtos“, sodų bendrijoje. Daug eksperimentuoju: auginau egzotines melionų, arbūzų veisles, dabar traukia aštrieji pipirai...“

Tortas iš... sužiedėjusios duonos

Morkos, salierai, kopūstai, moliūgai... Tai, regis, Mikalausko ypač didelio dėmesio sulaukusios daržovės, – net knygeles apie auginimą parašė. Vieną leidinį pavadino intriguojamai: „Avižos – ne tik žąsinams“ ir paaiškino, kad knygelėje – sveiki ir gardūs valgiai iš avižų.

„Tėtis mėgo eksperimentuoti virtuvėje, savo knygose ir periodikoje dalijosi „sveikuoliško“ maisto receptais, – sako D. Sukackienė. – Kiekvieną savaitgalį mus vaišindavo netikėtais patiekalais, tarp jų, pavyzdžiui, buvo tortas iš... sužiedėjusios duonos.“

O kolegos prisimena, kad kai V. Mikalauskas susitikdavo su dokumentininku Henriku Šablevičimi, abu vyrai tiesiog blūdijo kiaušinienių receptais...