Kultūra

2020.11.16 13:50

Vienas svarbiausių metų apdovanojimų dizaineriams Lietuvoje pristato nominantus

LRT.lt2020.11.16 13:50

Vienas svarbiausių metų apdovanojimų dizaineriams Lietuvoje yra lietuviško dizaino prizas „GERAS DIZAINAS“. Tai dizaino forumo iniciatyva sukurtas nacionalinis konkursas, skirtas atrasti ir pažymėti geriausiam dizainui šalyje – Lietuvos įmonių produkcijai ir Lietuvos dizainerių darbams.

Šiais metais, jau devintais iš eilės, Lietuvos dizaino prizas „GERAS DIZAINAS“ bus teikiamas 10 geriausių darbų 10 kategorijų, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai.

Taip pat primename, jog papildomai yra įsteigtas publikos rinkimų nugalėtojo prizas, kurio mecenatas - žurnalas „Centras/interjeras.lt“ – publikos favoritas laimi metinę žurnalo prenumeratą 2021 m. Nugalėtojus galima išrinkti internetinio balsavimo metu – kviečiame aktyviai dalyvauti renkant savo favoritą, kiekvienas balsas yra svarbus!

Balsavimo platformos nuoroda: čia.

Baldų ir šviestuvų bei produkto ir industrinio dizaino kategorijų nominantai

Baldai ir šviestuvai, bei produkto ir industrinio dizaino kategorijos, kaip ko gero visuomet, liko vienos populiariausių, paraiškų teikimo atžvilgiu – beveik trys dešimtys kandidatų į nominantų pozicijas. Barbora Adamonytė-Keidūnė komisijos įvertinimui pateikė šviestuvą „The Bud“ – minimalistinio dizaino objektą, kurio šviesos srautas reguliuojamas atidarant ir uždarant kiautus (reguliuojant rankomis), o pagamintas yra iš rankomis lenktų ir klijuotų medžio lukšto lakštų. Šviestuvo korpusai tarpusavyje tvirtinami virvele, o jo cilindras yra atspausdintas naudojant 3D technologiją.

Dizaineris Linas Čeponas drauge su Vilniaus dailės akademija pristatė sėdimą baldą „nstabilis“. Tai tradicinė taburetės konstrukcija sukurta kėdė naudojant spiralės principą. Pasak autoriaus, tokia konstrukcija leidžia svyruoti/spyruokliuoti įvairiomis kryptimis, o toks sėdėjimas priverčia dirbti įvairias raumenų grupes, todėl tai teigiamai veikia bendrą savijautą.

„Visgi mūsų kūnai yra sukurti judėti. Ilgai sėdint statiškoje padėtyje, raumenys nevienodai įsitempia, – teigia Linas Čeponas. – Tai gali būti stuburo ar sąnarių negalavimų priežastis.“

Na, o Ieva Prunskaitė pateikė „Grojantį stalą“. Tai daugiafuncinis baldas, kuris visų pirma yra pritaikytas mokslams: stale patogiai integruotos paslėptos rozetės, bei dėžutės rašikliams ar kitoms smulkmenoms. Antrinė stalo funkcija – elektroninio pianino dėtuvė ir patogus laikiklis, kai norima pianinu groti. Autorė teigia, jog produkto grožis slypi jo funkcionalume, nes norint muzikuoti, tereikia atversti stalo stalviršį, jo nugarinėje dalyje, specialiai tam numatytoje vietoje, įtvirtinti natų laikiklį ir „prašom, pianinas jau paruoštas!“. Maitinimo niekada nereikia junginėti, nes jis tiesiog nuolat įjungtas į stale integruotas rozetes.

„Kaip smagu, kai gali lengvai keisti veiklas, nori ruoši namų darbus ar piešti, šiek tiek pagroji, per pertraukėlę dar paskaitai knygą, ir vėl be jokio vargo gali sėsti muzikuoti. Ir visa tai neatima tavo kambario erdvės, bei neverčia atlikti nereikalingų tvarkymosi veiksmų.“

Produkto ir industrinio dizaino kategorijoje rungiasi trys itin skirtingi projektai. Barbora Adamonytė-Keidūnė komisijai pateikė pieno dozatoriaus „SHIRO“, sukurto lietuviškam kavinių tinklui „Huracán“ veikiančiam nuo 1999 metų, idėją.

Pieno dozatorius „SHIRO“ turi dvi funkcijas: pagrindas suprojektuotas su valymo sistema puodeliams, o pats pienas, dozatoriaus kranui, yra tiekiamas iš po baro esančio šaldytuvo. Dozatoriaus mygtukai leidžia pasirinkti norimą pieno kiekį iš keturių opcijų, o aparatą galima įjungti/išjungti pagrindiniu mygtuku korpuse.

„Objekto struktūra sudaryta iš plastiko bei nerūdijančio plieno tekstūriniu paviršiumi, kuris buvo kurtas atsižvelgiant į „Huracán“ kavinių stilistiką bei formai suteikiamą papildomą eleganciją“, – teigia dizainerė Barbora Adamonytė-Keidūnė.

Justina Stipinaitė šių metų konkursui pateikė projektą, kuris orientuojasi į socialines problemas. „Tai yra pagalbinė priemonė psichologui kalbėti su emociškai pažeistais vaikais, – sako J. Stipinaitė, – „Šeimukai“ gimė iš siekio sukurti priemonę, kuri padėtų vaikams išreikšti savo problemas lengvesniu, žaidimo terapijos būdu ir psichologams būtų galima geriau juos geriau suprasti, bei identifikuoti galimas problemas.“

Rinkinį sudaro: septynios stilizuotos figūrėlės magnetiniais pagrindais: du seneliai, tėvai, du vaikai bei universalus asmuo; dėžutė-scena, ant kurios dėliojamos figūros tvirtai prikimba dėl vidinės metalinės plokštelės; raštuoti popieriaus lapai, skirti tiek papildyti scenas, tiek išreikšti mintis; gumelės lapams tvirtinti prie dežutės.

Linas Kraniauskas drauge su Domu Zinkevičiumi pateikė elektrinio motociklo „UBCO FRX1“ modelį. „UBCO FRX1 buvo sukurtas ekstremaliam važiavimui bekele – ar dviračių keliais, kilti į kalną ar kitur, – teigia autoriai. – Šis produktas sukurtas iš pagrindų, FRX1 derina kalnų dviračio savybes su motokroso motociklo galia. Motociklas sveria tik 60 kg ir yra pagamintas iš lengvos, bet kartu patvarios aliuminio lydinio konstrukcijos.“

Variklis motociklo rėmo struktūroje yra centrinė ašis (jungianti rėmo dalis), ir kartu su baterija užtikrina žemą svorio centrą. FRX1 rėmo dizainas seka funkciją – visiškai minimalistinis, o atskiri komponentai (variklis, baterija) kartu yra ir struktūrinės dalys. Aušinamas elektrinis variklis leidžia išvystyti iki 80 km/h greitį – su momentiniu galios pateikimu.

Nepaisant didelės galios potencialo, FRX1 lengva ir paprasta valdyti ir važiuojant lėtai. FRX1 elektrinis motociklas pasižymi ne tik tvarumu ar tyliu veikimu, bet taip pat ir techninėmis savybėmis. Jame naudojama 50V ličio jonų 2.2 kWh talpos baterija, kuri leidžia nuvažiuoti iki 100 km atstumą ir gali būti pilnai pakrauta per 6 valandas naudojant namų tinklą. Regeneracinis stabdymas varikliu leidžia sukaupti iki 10% baterijos talpos. Važiavimo saugumą užtikrina hidrauliniai stabdžiai.

Svarbu paminėti, kad „UBCO FRX1“ buvo išvystytas Lietuvoje („neematic“ prekinis ženklas), o dabar tapo UBCO (Naujoji Zelandija) produktų portfelio dalimi. Serijinė gamyba prasidės 2021.

Interjero dizaino ir jo elementų kategorijų nominantai

Interjero elementų ir interjero dizaino kategorijose rungėsi beveik trys dešimtys kandidatų, kurių pristatyti projektai buvo be galo skirtingi. Interjero elementų kategorijos nominantų vardo verti pasirodė tik du projektai. Vienas iš jų yra Dovilės Aleksandravičiūtės ir Justinos Vilčinskaitės (studija „Grey on Grey“) žvakidė „Kál-nas“.

Kál-nas yra rankų darbo žvakidė iš jesmonito, kuri buvo įkvėpta uolėtų kraštovaizdžių grožio. Dizaine dera minimalios formos su įkvėpimu iš gamtos. Studija „Grey on Grey“ atidžiai ir kruopščiai sukūrė aiškią minimalią formą turintį daiktą, kuris įsižiūrėjus atskleidžia detalų tekstūrinį paviršių.

„Jesmonitas yra unikali, gamtai draugiška alternatyva tradicinės statybos medžiagoms (kaip cementas ar betonas), bei dervos pagrindo produktams, kuri gali atkartoti bet kokį paviršių. Ji yra labai stipri, ilgalaikė, atspari vandeniui ir karščiui. Tai leidžia sukurti ilgaamžius aukštos kokybės daiktus“, – teigia autorės.

Antrasis projektas yra vazų kolekcija „Dūmoti“, kurios autorė yra dizainerė Elena Mieželė. „Dūmoti“ – vazų kolekcija paremta etnografiniais motyvais. Pagrindinė šios kolekcijos inspiracija – suodini senovės lietuvių rakandai jų dūminių pirkių interjeruose, kur duonkepėms krosnims dažnai nedarydavo kaminų, o tiesiog leisdavo dūmams išeiti per langus.

„Ši kolekcia turi didesnių ir mažesnių matinės juodos keramikos vazų, – teigia autorė E. Mieželė, – Didžiosios šios kolekcijos vazos buvo projektuotos pagal senųjų lietuviškų verbų formas, jų atsikartojančius siluetus. Tuo tarpu mažosios kolekcijos vazos kurtos remiantis senovės lietuvių drožybos siluetais, atkartojant jų kreives bei tekinitas formas.“ Visos „Dūmoti“ kolekcijos vazos yra pagamintos iš juodo molio ir sukeptos itin aukštoje temperatūroje.

Itin populiari, metai iš metų, yra interjero dizaino kategorija, kurioje pastebimas didžiausias proveržis siekiant atrasti ergonomiškumo, tvarumo ir identiteto ribas. Studija „In Arch“, šiais metais, pasiūlė projektą, kuriame yra sukurtas visuomeninis interjeras Lietuvos ambasadai Prahoje.

„Interjero projektas atliktas atsižvelgiant į projektavimo užduotį – sukurti jaukias, ergonomiškas, modernius etninius elementus turinčias erdves, kurios čia atvykstantiems užsienio ir Lietuvos piliečiams reprezentuotų tai, kas yra Lietuva ir kuo galima didžiuotis“, – teigia įmonė.

Spalvų gama ir medžiagiškumai pasirinkti kuo natūralesni – daug ąžuolo elementų, kurie harmoningai išsiskiria švarioje baltoje aplinkoje, viską pagyvina natūralios tekstilės, šiaudo, juodos akcentai bei žalios spalvos intarpai balduose bei augaluose. Daugelis lietuviškų raštų ir elementų pateiktais medžiagiškumais, todėl suskamba moderniai.

Asmeninių, privačių namų dizainas taip pat neatsiliko šiųmetėje konkurso aibėje ir itin nustebino Aido Kalinausko, Igno Kalinausko, Beno Kalinausko ir Lauryno Bublio sukurtas gyvenamojo namo interjeras didelės šeimos namams. „Šis namas mums yra ypatingas. Jame itin ryškiai atsiskleidė visi mūsų esminiai dizaino principai – absoliutus funkcionalumas, kontekstualumas, sprendinių nuoseklumas ir individualus charakteris, – teigia dizainerių grupė. – Šis namas skirtas didelei gražiai šeimai su savo unikalia istorija. Jis stovi individualių gyvenamųjų namų kvartale, tačiau vienoje pusėje ribojasi su mišku, iš kurio retkarčiais atbėga stirnos.“

Šis namas susideda iš trijų tūrių, kurių kiekvienas yra šiek tiek kreivas, personalizuotas, tarsi reaguojantis į šalią esantį, kuo siekiama atkreipti dėmesį į individualumą. Kaip teigia kūrėjai, interjero dizaino kryptis buvo užkoduota jau architektūrinės koncepcijos pradžioje ir jiems beliko tik išlaikyti nuoseklumą.

Nominantų vietos verti pasirodė ir parodos „Jaunojo dizainerio prizas 2020“ interjero dizaino autoriai Vladas Suncovas ir Monika Janulevičiūtė. Kuriant jubiliejinę parodos ekspoziciją (jau dešimtąją), buvo remtasi tarpinės erdvės – laiptinės principu.

Parodos salė – stačiakampio formos, įstrižai perskirta laiptus primenančia konstrukcija, talpinančia didžiąją dalį tūrinių eksponatų. Skirtingų aukščių pakopos pagamintos naudojant Vilniaus dailės akademijos jau turimus resursus: parodos architekto Vlado Suncovo anksčiau sukurtą daugiafunkcinę XYZ eksponavimo sistemą ir standartinius institucinius stalviršius.

Toks ne perteklinis medžiagų ir formų naudojimas ekspozicijoje pasirinktas, siekiant pabrėžti šiandieniniame dizaine vyraujančią tvarumo svarbą. Kūrybinis duetas teigia, jog „verta pabrėžti, kad dalies dalyvių kūriniai sukurti iš perdirbtų medžiagų. Naudojant tik šaltą, bendrą apšvietimą ir atidengiant konstrukcinius „griaučius“, keturiolikos skirtingų jaunųjų dizainerių kūriniai sujungiami į permatomą visumą.“

Atskiri skaitmenimis suskirstyti stalviršiai ir ant sienų kabantys vienodo formato informaciniai plakatai leidžia lengvai atskirti kūrinius vieną nuo kito. Parodos architektūra – tai pereinama erdvė: tarp vidaus ir išorės, tarp privataus ir viešo, tarp individualaus kūrėjo ir rinkos. Galų gale tarp mokslo institucijos ir dizaino praktikos už jos ribų.

Na ir galiausiai, Jokūbas Jurgelis ir Jūratė Volkavičiūtė, bei jų visuomeninis interjeras lietuviškam pasididžiavimui, įmonei „Lonas“, „Lonas HOME“. Tradicinių amatų įkvėpta naująja interjero koncepcija, siekiama atskleisti išskirtinį dėmesį daikto kokybei, rankų darbui ir puoselėjamoms vertybėms. Siekiama pabrėžti kiekvieną produktų grupę, sukuriant jai skirtingą erdvinį charakterį. Visi baldai ir interjero sprendimai projektuoti specialiai šiam projektui.

Salonas suskirstytas į tris pagrindinių produktų zonas. Kiekviena zona išsiskiria skirtingu erdviniu charakteriu ir eksponavimo būdu. Prekės eksponuojamos taip, kad būtų atskleidžiamos geriausios jų savybės, atskiriamos skirtingos prekių kategorijos ir jų specifika, o lankytojui suteikiama galimybė netrukdomai išbandyti ir išsirinkti tinkamiausius produktus.

„Itin daug dėmesio buvo skirta medžiagų natūralumui ir ekspozicinių baldų konstravimui, – teigia kūrėjai. – Medžiagų ir konstravimo metodų pasirinkimai įkvėpti tradicinių amatų ir tradicinių liaudiškų baldų gamybos. Ekspoziciniams baldams gaminti naudota pušies fanera ir pušies medžio masyvas. Taip pat interjere naudotas lino audinys, natūralus akmuo, perdirbtos medžiagos. Tai tapo pagrindiniu projekto akcentu, tiek dėl estetinių, tiek dėl idėjinių savo savybių. Atsakingai atrinktos medžiagos formuoja kitokią, atsakingesnę, vartojimo kultūrą. Tai ypač svarbu gamybinei įmonei.“

Kostiumo dizaino ir mados aksesuarų kategorijų nominantai

Šių metų kostiumo dizaino ir mados aksesuarų kategorijoje rungėsi virš 20 kūrėjų. Kostiumo dizaino sekcijoje nominantėmis tapo trys moterys. Barbara Baranovska pristatė projektą, kuriame drabužio inžinerijos sprendiniai yra permąstomi aprangos kolekcijoje „FF“. Pastarosios pagrindinis tikslas buvo sukurti aprangos kolekciją, kuri apsaugotų, būtų funkcionali, šiuolaikiška ir atitiktų pakitusį socialinį kontekstą. Kolekcijos pavadinimas „FF“ yra pilno pavadinimo „Functional yet Fashionable“, abreviatūra. Autorė teigia, jog esamos mados tendencijos, kurios pabrėžia athleisure mados krypties aktualumą ir vartotojo norus sekti mados tendencijomis, darė įtaką kolekcijos sukūrimui.

Specialiosios paskirties drabužiai, tokie kaip parka, cargo kelnės, kombinezonas ir jų atsiradimo istorijos įkvėpė ir veikė ir „FF“ kolekcijos dizainą. Kolekcijoje šie drabužiai adaptuoti šiuolaikiniam individui. „FF“ kolekcijoje yra svarbi drabužio transformacija – ilgos klešnės virsta trumpomis, kombinezono rankovės atsisega, jei norima prailginti siluetą, ant šortų yra užmaunamos kelnės su 3D kišenėmis. Daug detalių galima atsegti, prisegti, suveržti. Tokiu būdu drabužiai ne tik praplečia savo funkcionalumą bei yra patogūs, bet ir prisitaiko prie esamos aplinkos bei situacijos.

Indrė Barkauskaitė pristatė „Raudona|Žalia“ – eksperimentinės mados kolekciją skirtą moterims, kuri apjungia utilitarų safari stilių su iliustracija drabužyje. Konceptualiausia kolekcijos dalis yra tai, jog ji įkvėpta saugomų Lietuvos gyvūnų, aprašytų Lietuvos raudonojoje knygoje, kolekcija pristato bioįvairovės mažėjimo problemą pasaulyje ir Lietuvoje.

Kiekvienam modeliui – skirtas atskirtas gyvūnas: paprastoji lūšis, margasis tarkšlys, avocetė, meldinė nendrinukė ir didžioji miegapelė. Kolekcijoje naudojamos augalinių pluoštų medžiagos, ilgainiui suyrančios gamtoje, prisidedančios prie tvarios mados principų.

Pavadinimas „Raudona | Žalia“ žymi simbolinę idėją pakeisti „Lietuvos raudonosios knygos“ sąrašus žaliais – išsaugotų, atstatytų rūšių populiacijų sąrašais.

Na, o Karolina Miciūtė nominantės poziciją, kostiumo dizaino kategorijoje, išplėšė su eksperimentine drabužių kolekcija „Humane update“, kurioje nagrinėjama futuristinės aprangos technologijų vystymo tema mados pramonėje.

Autorė domisi kokios aprangos, tekstilės technologijos yra vystomos dabar ir kokios planuojamos ar įmanomos tolimesnėje ateityje, kodėl nėra platesnės integracijos šiuolaikinėje aprangoje, kuomet technologijos yra tiek pažengusios kitose srityse.

Norint kuo geriau atspindėti nagrinėjamą temą, daug dėmesio skirta medžiagų atrankai, kurios galėtų būti ir funkcionalios, ir unikaliai atrodančios. Atsižvelgiant į tai, dizainerė pateikia idėjų ir perspektyvų, kaip būtų galima integruoti pažangias technologijas į aprangą, kuri savo funkcijomis būtų naudingą žmogui. K. Miciūnaitės naudojama tekstilė – tai modernios, reflektuojančios medžiagos ir detalės, spalvą kaitančios, atsparumą turintys audiniai.

Mados aksesuarų kategorija pateikė kaip niekada didelę gausą kokybiškų ir įvertinimo vertų projektų. Nominantėmis šiais metais tapo trys kūrėjos ir keturi projektai. Ieva Laskevičiūtė, kurios juvelyrika pritaikyta skatinti bei skelbti (zero waste) jokių atliekų politiką „Perkrauti (reload) akmenys“.

Ši juvelyrikos kolekcija nagrinėja karbonatų klasės akmenų kalcito, aragonito, dolomito ir vištos kiaušinių lukštų santykį. Būtent šių akmenų cheminė sudėtis beveik idealiai sutampa su daugelio žmonių buitinėje aplinkoje randamo ir vištos kiaušinio lukšto. „Remiantis pasirinktų medžiagų chemine sudėtimi, kvantine fizika bei biologija, – teigia Ieva Laskevičiūtė, – kad kalcitas, aragonitas, dolomitas ir kiaušinio lukštai sudaryti iš tų pačių, iš dalies panašių dalelyčių. Todėl nepaisant laiko, erdvės ir papildomų formavimosi veiksnių, kiaušinio lukštas potencialiai gali būti akmuo ir kad mineralinis akmuo galėtų būti kiaušinio lukštu. Perkrovus susmulkintus, suardytus kiaušinio lukštus, juos vėl iš naujo maišant ir jungiant tarpusavyje, lyg bandant sukurti žemiškąją Planko konstantą, ir atkartojant pasirinktų medžiagų išsidalinimą iki mažiausių energijos stygų ir jų naują susijungimą, yra sukuriamas naujas ekologiškas, estetiškai patrauklus akmuo, kuris skatina zero waste politiką bei yra alternatyvi medžiaga brangiesiems akmenims juvelyrikoje bei dizaine.“

„Po nuodėmės“ – taip skamba Gintarės Janulaitytės aksesuarų kūnui kolekcija, kurie pateikia konceptualų žvilgsnį į emocijas ir jų poveikį kūnui. Susitepimas, pyktis, skausmas, nusivylimas, liūdesys, nerimas, vienišumas, susitaikymas, atleidimas – tai, pagal G. Janulaitytės, jausmai ir emocijos, kurios paženklina kūną, prie jo priglunda, ir nepaisant to, kad yra nepatogūs – išlieka nešiojami.

„Po nuodėmės“ sudaro devynios segės, kurios, kaip tikisi autorė, taps aktualios, taip pat kaip ir pati nuodėmės tema šiuolaikiniam kūrėjui.

Ir jau žinoma jaunosios kartos dizainerė-juvelyrė Gerda Liudvinavičiūtė, pristačiusi juvelyrinių dirbinių serijas „METABOLISM | between utopia and reality“, bei „BRUT (a) LIST | ODE TO THE EASTERN EUROPEAN BLOCKS“. Šios autorės kūrybiškas žvilgsnis tikrina juvelyrikos ribas siejant jas su antropologija ir kultūriniu paveldu.

„METABOLISM | between utopia and reality“ – architektūros jungčių paieška tarp utopijos ir realybės, miesto ir žmogaus sąveikos interpretacija, kurios tikslas kurti lanksčias, kintančias municipalitetų dalis, galinčias augti, kisti ir mirti, netrikdant pagrindinio organizmo – miesto funkcionavimo ir prisitaikančias prie visuomenės poreikių. Šios, Gerdos Liudinavičiūtės, kolekcijos tikslas, atkreipti dėmesį į pastatų leitmotyvus, keičiančius architektūrinę formą ir įgaunančius skirtingą prasmę, virstant į juvelyrinius objektus. Kolekcija kviečia patirti pirmapradžius metabolizmo atskaitos taškus, kuriuose paprasti miesto motyvai ir formos virsta utopiniais arba realiais miesto komponentais, gebančiais atsiskleisti miesto virsmo kontekste, o miestas gali daryti netiesioginę įtaką žmogui ir jo miesto suvokimui.

Kaip teigia autorė, kita jos kolekcija pavadinimu „BRUT (a) LIST | ODE TO THE EASTERN EUROPEAN BLOCKS“ - odė Rytų Europos miegamiesiems rajonams, kuriuose gyvena didžioji dalis Rytų Europos gyventojų. Šią kolekcija galima suprasti kaip groteskišką istoriją apie namus ir mus pačius. Apie vienatvę minioje, nenumaldomą, nevalingą norą priklausyti. „Priklausomybė kažkam – bendruomenei ar sau, atkeliauja per miesto ir juvelyrikos dizaino prizmę. – sako dizainerė G. Liudvinavičiūtė. – Šie papuošalai tarytum erdvė, kurioje renkamės būti, nors ne visada tai pripažįstame.“

Leidinio ir vizualinio identiteto kategorijų nominantai

Šiųmetėje leidinio kategorijoje, dėl nominantų pozicijų, kovojo net 14 projektų, iš kurių atrinkti trys geriausi. Aurimas Grajauskas pasiūlė itin patrauktų siuvenyrinės užrašų knygos „note Lithuania“ projektą. „Suvenyrinė užrašų knyga – unikali dovana artimajam, partneriui, kolegai, reprezentuojanti išmanią, nuostabios gamtos ir įkvepiančios istorijos Lietuvą, – teigia idėjos autorius Aurimas Grajauskas. – Užrašų knyga „Note Lithuania“ yra iliustruota 32 vaizdais, kuriuos lydi įdomūs ir išskirtiniai faktai apie šalį bei 192 puslapiai užrašams.“

Projektas svarbus tuo, kad dovanojant šią užrašų knygą yra kviečiama pažvelgti į Lietuvos pasiekimų aukštikalnes, pasinerti į Lietuvos gamtos grožį ir ramybę arba įsitikinti Lietuvos ryžtu ir stiprybe. Kolekciją sudaro trijų temų knygos: verslo pasiekimų, svarbiausių istorijos įvykių, gražiausių.

Konkurse dalyvauja taip pat ir Ugnė Balčiūnaitė su jau puikiai įvertinta edukacine knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“. Tai – knyga su 100 pasakojimų vaikams bei jų tėvams apie žymias Lietuvos moteris, kurios pakeitė šalies ar jos apylinkių istoriją dideliais, kartais mažais ir nematomais darbais. Visas knygos istorijas iliustravo 19 talentingų moterų Lietuvos iliustratorių.

Visus unikalių stilistikų portretus įrėmina geometrinės formos, vizualiai perteikiančios istorijos pilnais paveikslais nukabintas muziejaus sienas. Laiko juosta su gimimo datomis ir nacionaliniais istoriniais įvykiais padeda šviesti vaikus kontekstualesniu būdu. Papildomi lipdukai su žymių moterų portretais yra skirti surasti ir klijuoti pirmuosiuose puslapiuose su tuščiais geometriniais rėmeliais, kad ugdymo procesas būtų dar įdomesnis ir linksmesnis.

„Tebūnie kava“ – taip skamba Tado Karpavičiaus projektas. Tai edukacinė knyga, kurios tikslas yra leisti kiekvienam atrasti kavą iš naujo. Tai kavos įkvėpimams ir atradimams skirta knyga, kviečianti susipažinti ir su fundamentaliomis kavos temomis, ir šiandien aktualia kavos informacija, ir su nekasdieniškais kavos ruošimo įrankiais bei žaismingais eksperimentais.

Įspūdingą kiekį, net per šešias dešimtis, projektų surinkto vizualinio identiteto ir komunikacijos kategorija. Arnas Augutis, Ignas Kozlovas, Justina Muralytė, Elina Kondraščenko pateikė „Freiheit lofts“ vizualinį identitetą. „Nekilnojamojo turto vystytojas „Baltic Asset Management" priėmė drąsų sprendimą – nusipirko istorinį apleistą gamyklą industriniame Vilniaus rajone ir užsibrėžė tikslą šį kompleksą paversti didžiausiu loftų kompleksu Baltijos šalyse. - dalinasi kūrybos vadovas Ignas Kozlovas, - Pagrindinė problema – vieta, kurią toli (tikrai toli) gražu, kas nors gyvenimui rinktųsi pirmiausia. Rajonas matomas kaip vieta, kurią mieliau pravažiuotum, nei įsikurtum gyventi. Tačiau mums tai pasirodė puiki galimybė – užuot kvietę žmones tapti gyventojais, kviesime juos tapti nepriklausomos bendruomenės dalimi. Dalimi nuostabios pradžios, nes rajono ateities konversija yra suplanuota Vilniaus miesto savivaldybės.“

Projektas buvo pavadintas FREIHEIT (vok. k. – laisvė). Čia susitinka Vilnius ir Berlynas, gamta ir pramonė, šiek tiek seno su daugybe potencialo naujam. Neatrastoji Vilniaus pusė bunda naujam gyvenimui. Nuo apleistos gamyklos iki judėjimo – pozicionavimas, pavadinimas, logotipas, vizualinis ir verbalinis identitetas.

Otilija Morozaitė, Ignas Kairelis ir Dovilė Macijauskaitė pristatė aiškinamają priemonę „Natix“. Šios animacijos tikslas — minimalistiniu ir solidžiu būdu pristatyti „Natix“ produktą naudojant geometrines linijas, subtilią 2D ir 3D animaciją, gradiento tekstūras ir šviesos efektus.

Šis stilistinis pasirinkimas leidžia perteikti „Natix“ esmę be nereikalingų trukdžių ir patraukti žiūrovo dėmesį išskirtiniu pristatymu. Iliustracijos yra gana abstrakčios ir minimalios, tačiau esminė informacija aiškiai išreiškiama naudojant geometrines figūras, infografiką, užrašus ir ikonas. Vaizdas papildomas amerikietišku užkadriniu balsu, taip apjungiant visus elementus į vieną visumą. Pažiūrėjęs šią animaciją, žiūrovas gali susidaryti aiškų vaizdą, kas yra „Natix“, kaip šis prekės ženklas padeda vartotojui ir keičia technologijų pasaulį.

Interneto puslapį „Šiaulių bankas. Audio istorijos“ konkursui pateikė Gintarė Kavaliauskaitė, Jolita Galamb ir Marius Kneipferavičius. „2019-ųjų rudenį Šiaulių bankas pradėjo bene didžiausią savo istorijoje įvaizdžio keitimo kampaniją. Jos esmė – atskleisti naują banko pozicionavimo žinią ARČIAU, – pasakoja autoriai, – Tačiau nė viena įvaizdžio kampanija nebus sėkminga, jei įmonės darbuotojai netikės įmonės misija ir vizija. Todėl Šiaulių banko įvaizdžio kampaniją pradėjome nuo svarbiausių žmonių – jo darbuotojų. Norėdami banko darbuotojams parodyti, kaip artumą galima interpretuoti ir kaip jis gali būti perkeliamas į kasdienį darbą ir banko vertybes, sukūrėme knygą, pasakojančią apie artumą, o kartu su ja – interneto puslapyje.“

Šio interneto puslapio esmė – garsas. Čia nerasite tekstų ar ilgų istorijų – visa tai sutilpo į jautrias ir artumą atskleidžiančias nuotraukas sukurtas fotografo Tado Kazakevičiaus, bei įrašytas istorijas iš pačių įvairiausių herojų: nuo dvynių seserų iki negirdinčio architekto. Visus juos vienija viena tema – artumas.

Puslapio dizainas – itin paprastas ir minimalistinis, nes čia turėjo karaliauti nuotraukos ir audio istorijos. Gintarė Kavaliauskaitė, Jolita Galamb ir Marius Kneipferavičius siekia, kad klausytojų neblaškytų nereikalingos detalės ar kiti elementai, kurie nukreiptų dėmesį nuo to, ką kalba pašnekovai. Nes tik klausydami galime atsirasti arčiau vieni kitų.

Koncepcijos bei paslaugų ir socialinio dizaino kategorijų nominantai

Ko gero mažiausiai projektų sulaukė koncepcijos kategorija (vos septyni projektai), tačiau, kad ir kaip bebūtų, visi jie buvo geri, įdomūs ir verti dėmesio. Štai Elena Mieželė pasiūlė itin aktualų šiuo metu miesto valymo įrenginio, oro taršos surinkėjo ir valytojo, skirto intensyvaus eismo žiedams ir sankryžoms, idėją.

„Šis skulptūriškas objektas yra skirtas miesto oro valymui. Jo paskirtis darbuotis eismo žieduose bei intensyviose sankryžose. Idėja kurti lokalius oro valytuvus kilo renkantis rajoną, kur apsigyventi savame mieste – norisi turėti galimybę kvėpuoti kuo švaresniu oru, – teigia autorė E. Mieželė, – Išanalizavus miesto taršos žemėlapį, išryškėjo taršos zonos, tarsi tamsūs debesys kabantys virš intensyvaus eismo miesto žiedų, kur gausiausiai kaupiasi kietosios dalelės, CO ir azoto dioksidas. Šiose miesto vietose praleidžiame nemažai laiko kasdien. Negana to teršalai šiose vietose nusėda ir kaupiasi ant kelio dangos, dalinai kyla į atmosferą ir prisideda prie klimato problemų.“

Objekto konceptas buvo kuriamas gilinantis į egzistuojančias oro valymo technologijas, apjungiant skirtingas inovacijas tarpusavyje. Šis oro valytuvas susideda iš nuožulnių trisluoksnių oro filtrų, skirtų pagauti kuo daugiau teršalų. Oro traukai prietaiso šerdyje įtaisytas siurblys, pritraukimą efektyvina ir speciali filtrų tekstūra. Visos susiurbtos dalelės nusėda dviejose talpyklose. Valytuvo bokšto viršutinėje dalyje integruota anijonus gaminanti ir lengvai skleidžianti technologija, kurios dėka bent iš dalies atstatomas deguonies jonų balansas. Visą mechanizmą elektros energija maitinti galima per požeminę bateriją, kuri energijos prikaupia per specialiai energijai surinkti pritaikytą kelio dangą.

Kiekviena šio objekto dalis atlieka savo funkciją, o drauge jos sudaro technologiškai inovatyvų oro grynintoją, kuris tarsi įkūnija paminklą naujų technologijų ir ekologijos draugystei.

Gintarė Černiauskaitė „GERAS DIZAINAS“ konkursui pateikė įtvarą riešo ir dilbio traumoms gydyti „Exo Oro“. „Tai pats lengviausias kietasis rankos įtvaras, sveriantis vos 24 gramus. Pagamintas iš trimačiu būdu atspausdinto aliuminio įtvaras yra itin tvirtas, nors be galo lengvas. Produktas atsparus vandeniui, draugiškas odai ir lengvai perdirbamas po naudojimo“, – sako autorė.

Aliuminio dėka sukuriama itin atvira bei juvelyriška įtvaro struktūra, suteikianti galimybę atlikti reabilitacines procedūras nenuimant įtvaro, taip padedant galūnei gyti greičiau nei įprasta. Dalis fizioterapijos procedūrų gali būti perkelta iš klinikos į paciento namus, prijungiant iš anksto suprogramuotus terapinius prietaisus prie įtvaro. Taip pat tokia struktūra įgalina naudoti šį įtvarą atvirų lūžių metu ar pooperaciniu periodu, kuomet didelis atviros odos plotas yra reikalingas žaizdų priežiūrai.

3D spausdintas įtvaras užtikrina lūžusių kaulų patikimą fiksaciją mažiausiai traumuojant minkštuosius audinius, nes jis modeliuojamas ne rankomis, o skaitmeniniu būdu skenuojant biometrinius galūnės paviršius. Tokiu būdu įtvaras optimaliai suformuojamas ir kontaktinis spaudimas negali sukelti nuospaudų, pragulų ar kitų odos defektų, kurių išvengti su gipsiniais tvarsčiais ne visada būna įmanoma.

Šis „Exo Oro“ modelis naudojamas nesudėtingoms kaulų ar minkštųjų audinių traumoms imobilizuoti. „Exo Oro“ riešo įtvaras šiuo metu kainuoja apie 200 eur ir kol kas yra brangesnis už įprastinį plastikinį įtvarą, tačiau sparčiai tobulėjant gamybos technologijai, artimiausioje ateityje jo kaina susilygins su kitais, rinkoje esančiais įtvarais.

Paslaugų ir socialinio dizaino kategorijoje varžėsi aštuoni pateikti projektai. Štai Miglė Vasiliauskaitė, Kotryna Zilinskienė, Ieva Cicėnaitė ir Justė Maldžiūnaitė pristatė interaktyvų muziejų-edukacinę erdvę vaikams „Istorijų dvarelis“. Istorijų dvarelis – interaktyvus muziejus–edukacinė erdvė Anykščiuose, kurios pagrindinė tikslinė auditorija – vaikai. Lankytojai čia veikia ne kaip pasyvūs klausytojai, o aktyvūs dalyviai, galintys liesti ir patirti visus eksponatus.

Minimalistinė muziejaus ekspozicijos estetika padeda subtiliai ir originaliai perteikti dvarelio istorijas, neužgožia restauruotų paveldo erdvių. Ekspozicija suskirstyta į 4 erdves: Anykščių salė, kurioje unikalia infografikos siena pristatoma Anykščių istorija, vietinės legendos pateikiamos milžiniškoje atsegamoje knygoje; Dvarelio salė – istorinių nuotraukų ir šiuolaikinių interaktyvių objektų ekspozicija, kviečianti susipažinti su dvarelio ir jame veikusių institucijų istorija. Magnetinė siena su žmogaus dydžio „popierinėmis“ lėlėmis, rengiamomis istoriniais kostiumais; Rašytojų palėpė – unikali erdvė, kurioje žymiausi Anykščių krašto rašytojai klasikai (A. Baranauskas, A. Vienuolis) pristatomi specialaus dizaino krėslais, atskleidžiančiais buvusias kūrėjų profesijas. Sienų dekoras – rašytojų portretai, sukurti specialiai vaikų auditorijai – čia jie merkia akį, rodo liežuvį, šypsosi. Paslaptingiausia – rūsio erdvė. Pro mažą skylutę duryse galima pamatyti „tikrą“ dvarelio šeimininkės vaiduoklį – audiovizualinę instaliaciją.

Ši ypatinga erdvė kviečia į vaikus ir istorijos pažinimo procesą pažvelgti naujai, atmetus stereotipus, pasitikint jaunąja karta ir plečant požiūrį į istorinių ekspozicijų formatą.

Mantas Velykis, Marius Kneipferavičius ir Artūras Kirslys pristatė inovatyvios reklaminės kolonos projektą. 2019-ųjų spalio mėnesį Alytaus mieste prasidėjo viena didžiausių ekologinių nelaimių šalyje per pastarą dešimtmetį. Gaisro metu paramos prireikė ne tik jį gesinusiems gaisrininkams, bet ir savivaldybei, kad gaisro padariniai būtų pašalinti kuo greičiau.

„Šiaulių bankas – yra didžiausią skyrių tinklą šalyje turintis bankas, todėl supranta ir mažesnių, ir didesnių bendruomenių poreikius. Reaguodami į gaisrą ir tai, kad paramos rinkimas buvo kiek chaotiškas sukūrėme paprastą ir matomą būdą aukoti, – teigia autoriai, – Bendradarbiaudami su JCDecaux lauko reklamos gamintojais ir elektroninių mokėjimų sistema EPS sukūrėme lauko reklamą su integruota bekontakčių atsiskaitymų sistema. Prie reklaminio stendo priglaudus mokėjimo kortelę iš jos buvo nuskaitoma 1EUR auka, kuri iškart keliavo į Alytaus savivaldybės sąskaitą. Renkant aukas kolona taip pat keitė savo išvaizdą: iš pradžių jos viduje buvęs juodas plakatas tarsi ėmė „valytis“ – pamažu jame buvo atidengtas žodis „Ačiū“. Kolonos pagalba ne tik radome naują būdą rinkti aukas, bei atkreipėme platesnės visuomenės dalies dėmesį į problemą, bet ir sukūrėme naują platformą paramai rinkti.“

Šiuo metu Šiaulių bankas bendradarbiauja net su keliomis organizacijomis, kurioms nemokamai pritaikys šį šiuolaikišką ir inovatvvų būdą rinkti paramą.

Martynas Birškys, Milda Šiulytė, Oleksandr Rogovets, atstovaujantys studiją „DADADA“ pateikė interaktyvią edukacinę ekspoziciją „Apie vėžiagyvius, dygiaodžius ir mus“, kaip projektą konkurso komisijai.

„Lietuvos jūrų muziejus yra bene populiariausias muziejus Lietuvoje kasmet sulaukiantis iki 700 000 lankytojų iš Lietuvos ir užsienio šalių. Muziejaus vidaus ekspozicijos kiekvienais metais atsinaujina – taip siekiama supažindinti lankytojus su gyvenimu jūroje, vyksta edukacija apie ekologiją ir nykstančių rūšių išsaugojimą, – teigia „DADADA“. – Mūsų studija sukūrė konceptą ir, kartu su gamybos partneriais, įrengė ekspoziciją apie vėžiagyvius ir dygiaodžius bei jų SUPER GALIAS. Ekspozicijos tikslas yra supažindinti lankytoją su spalvingaisiais vėžiagyviais ir dygiaodžiais, bei sužinoti kokių galių jie turi, kurios padeda jiems išlikti ir prisitaikyti gyventi pilnoje grobuonių aplinkoje. Ypatingos grafinės iliustracijos suteikia vaizduojamiems gyvūnams mistiškumo, futurizmo ir taip dar labiau praturtina kūrybinę koncepciją.“

„Didžioji Lietuvos jūrų muziejaus lankytojų dalis yra vaikai ir jaunimas. Kurdami šią ekspoziciją stebėjome, kaip vaikai liečia, kas juos domina, kas labiausiai patraukia jų dėmesį ir kokią žinutę jie išsineša palietę objektus ar atlikę trumpas užduotis. Ekspozicijos ašis – dermė tarp eksponatų stilizuotame jūros dugne bei interaktyvių stotelių, kuriose vaizduojami vėžiagyviai ir dygiaodžiai bei jų super galios. Lankytojas patiria netikėtus pojūčius: galima kišti ranką į jūrų žvaigždės skrandį, pamatyti kaip jūrų agurkas gindamasis nuo priešo išspjauna savo vidaus organus ir juos vėliau ataugina, pasilyginti savo jėgą su omaru arba pabandyti pagauti vikrųjį krabą.“