Kultūra

2020.11.06 19:12

Marius Burokas. Poezijos derlius: lengvi it balionėlis, šventasis Tomas netikėlis ir šiek tiek ironijos

knygų apžvalga
Marius Burokas, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.11.06 19:12

Rašyti sezonines poezijos apžvalgas – tam tikra sumaištis. Per keletą mėnesių prisikaupia nemažai poezijos knygų ir, atrinkdamas vertas dėmesio, neišvengiamai keletą ne mažiau vertų palieki už borto. Tad šį kartą gana trumpai apžvelgsiu net keturias lietuvių autorių poezijos knygas, o svarbias ir įdomias verstinės poezijos knygas ir antologijas atidėsiu žiemai.

Pradėti norėčiau nuo jauniausio autoriaus – Nojaus Saulyčio ir jo debiutinės poezijos knygos „SMS gėlytė“, kurią išleido leidykla „Kitos knygos“. Pats autorius knygos pavadinimą interviu, duotame kritikei Virginijai Cibarauskei, aiškina taip: „ir SMS, ir deminutyvas „gėlytė“ sufleruoja, kad knygai nebūdingas susireikšminimas. Ir dar: man patinka galvoti apie eilėraštį kaip dovaną ir artumo simbolį.“


Ir iš tikrųjų, prie metaforiškos, kiek depresyvios, gana įmantrios arba net prie intensyvios išpažintinės lietuvių poezijos pripratusi klausa iš pirmo karto šių eilėraščių „nesučiuopia“. Jie atrodo lengvi, paviršutiniški, it per gatvę nešamas balionėlis. Bet. Tas pats minėtas balionėlis stebėtojui yra džiaugsmo, grožio ar prisiminimų blyksnis. Tokie ir šitie tekstai.

Jie tyčia naivūs, atviri ir tiesmuki, kai kur nuskambantys net vaikiškai. Šie eilėraščiai sudėti iš aplinkinės tikrovės, akimirkos jausmų, santykių niuansų momentinio fiksavimo. Pats autorius gana atvirai kalba apie įtakas, mini autobiografinį bytnikų rašymą, Jacką Kerouacą, repo muzikos tekstus. Jį žavi pats bandymas pagauti „čia ir dabar“, o tas „dabar“ išreiškiamas naivistine stilistika.

Kita vertus, tekstai pakankamai griežtai struktūruoti, autorius dažniausiai sąmoningai ar intuityviai žino, kiek ir kokios tikrovės sudėlioti į tekstą ir kaip tai padaryti, – todėl poezija neperkrauta, net grakšti. Žinoma, kartais slystelima į kraštutinumus: vienur įsileidžiama į pernelyg abstrakčius svarstymus, kitur momentinė įspūdžio pagava ar mintis tokia trumpa, kad iki eilėraščio šiek tiek trūksta. Bet tokių slystelėjimų nėra daug.

Kita vertus, po tuo lengvumu, po gana tiesmuku tikrovės fiksavimu slypi dažnai mūsų poezijoje apeinamos, slidžios temos – narkotikai, biseksualumas, o taip pat ir amžini, beveik kiekvienam poetui rūpintys dalykai – tikėjimo, prasmės paieškos klausimai. Tad šios knygos tekstai egzistuoja tam tikrame lūžio taške, kaip viršelio anotacijoje teigia rašytoja Virginija Kulvinskaitė: „nors dar tik pavasaris, nors nebūtina kažkam (fiksuotai tapatybei, gyvenimo keliui, dievui, antrajai pusei) įsipareigoti, tačiau – autorius puikiai žino – ilgai tai nebetruks.“

Beje, eilėraštis „Iš rankų išsprūdęs balionas kertantis gatvę“ tikrai nepadarytų gėdos jokiai konkrečiosios poezijos antologijai. Gražus, lakoniškas darbas.

Knygos dizainas taip pat vykusiai tinka prie tekstų. Jis kažkuo primena interneto tinklaraščio, kokio nors Tumblr vartotojo asmeninę paskyrą – su tekstais ir įkeltais iš pažiūros atsitiktiniais, abstraktokais, bet gana asmeniškais vaizdais ir fotografijomis.

Eilėraščių gal tyčia necituosiu, siūlau internete susirasti paties autoriaus skaitomų tekstų įrašų. Verta.

Nojus Saulytis, SMS gėlytė. – K.: Kitos knygos, 2020.

„Galvokim, kad dar nenugludinau žvilgsnio, esu pilnom akim žiežirbų ir keiksmų“, – savo antrojoje, neseniai pasirodžiusioje poezijos knygoje „Apmaudas“ rašo poetas Mantas Balakauskas. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

15 min duotame interviu autorius teigia, kad „kokia kryptimi eiti, pasufleravo Tadeuszo Rozewicziaus knygos pavadinimas – „Nerimas“. Jis taip pat užsimena, kad „ši knyga yra kelio knyga, nes visa užrašyta kelyje“.

Iš tiesų, tą kelią turbūt galime suprasti kaip minties kelią, nes, skirtingai nei N. Saulyčio tekstai, M. Balakausko eilėraščiai nėra akimirkos fiksacija, tai veikiau intensyvių apmąstymų atkarpos, eilėraščiais bandoma susivokti, apsibrėžti savo vietą, suprasti, kur esi ir kur galima būtų ar verta sukti, eiti toliau. Esama nemažai su vaikyste, augimu susijusių tekstų, tad „Apmaudą“ būtų galima vadinti ir tam tikro jau nueito kelio refleksija.

Pirmojoje poeto knygoje „Roma“ buvo justi po eilėraščiu verdantis įtūžis, o „Apmaude“ justi pravėsęs pyktis ir, taip, apmaudas. Galbūt net susitaikymas: „ir jei manyje tamsos glūdėtų daugiau / būtų paprasčiau viską nurašyti jai. / būtų kur kristi. bet lieka tik susitaikymas – – –“.

Galbūt todėl skaitydamas „Apmaudą“ iš pradžių kiek nusivili – tonas per lygus, per ramus, iš pirmo žvilgsnio nėra jokių atradimų. Tačiau suvokiant „Apmaudą“ kaip autoriaus kelio atkarpą, kaip pauzę, o kartu ir pastangas eilėraščiu pavaizduoti mūsų epochos anemiją, bejėgiškumą ir visa niveliuojantį pilkumą, slypintį po audringu, margu, rėksmingu paviršutiniu sluoksniu, tenka pripažinti, kad uždavinys išspręstas ir tikslas pasiektas: „tuomet nesvarbu, kad nieko neužgyvenau – / jokios apčiuopiamos materijos / tik spengiančią tylą savo namams / toli, ateities perspektyvoje“.

Esama „Apmaude“ ir pirmosios knygos „Roma“ atgarsių, jie ataidi, pavyzdžiui, eilėraštyje „Bėgikas“, jame remiamasi pasakojimu apie karį Filipidą, bėgusį iš Maratono į Atėnus. Turiu pripažinti, kad man „Apmaude“ trūksta šios temos – įdomios antikinio pasaulio ir šiuolaikinio pasaulio, dabarties sankirtos, jų paralelių. Kita vertus, suprantu ir autoriaus norą nutolti nuo ankstesnės knygos, ieškoti naujų kelių ir raiškos priemonių.

Esama ir dar vieno, „Apmaudą“ papildančio ir savotiškai patęsiančio dalyko – tai 100 egzempliorių tiražu išleista mažytė naujų M. Balakausko eilėraščių knygelė „Vakuumas“. Knygelę, ar veikiau čiabuką, išleido „Paw Power Press“, dizainas – poetės Gretos Ambrazaitės. Pats autorius sako, kad tai „papildomas skyrius, priedas, galintis praplėsti esminius knygos „Apmaudas“ kontekstus“. Knygelėje vos 14 eilėraščių ir jie iš tiesų kitokie – lakoniški, paradoksalūs, talpūs. Leidinys vertas tiek kolekcionieriaus, tiek poezijos mėgėjo dėmesio.

Mantas Balakauskas, Apmaudas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

„Jei tik drįsi prapjauti mane / atiduosiu tau visą švelnumą“, – taip turbūt ir reiktų įsivaizduoti Tomo Petrulio antrosios knygos „Sterili“, šiemet išleistos Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, skaitymą. Kaip tam tikros drąsos ir pasiruošimo reikalaujančią operaciją. Skaitant ją reiktų pamiršti visus stereotipus apie poeziją ir prisiminti tik vieną dalyką – poezija nuolat kalba apie tai, apie ką nepatogu ar neįmanoma kalbėti. Ji tam, tiesą sakant, ir skirta.

Pirmasis T. Petrulio poezijos rinkinys „Triukšmo gyvatė“ pasirodė 2017 m., jį išleido elektroninė leidykla „Naujas vardas“. Jo palydimajame žodyje tuomet rašiau taip: „Tekstas staiga brutaliai nutrūksta, netikėtai pasibaigia arba švelniai pasiunčia tave velniop. Svarbiausia šiuose tekstuose – siūlės, neatitikimai, sudūrimai ir susidūrimai, ribos. Būtent šiose zonose „vyksta“ Petrulio eilėraštis.“ Visa tai išlieka aktualu ir antrojoje knygoje „Sterili“, kurią papildo ir keliolika iš „Triukšmo gyvatės“ atrinktų eilėraščių.

Tiesa, akivaizdu, kad antrajame rinkinyje religinė ir filosofinė eilėraščių sudedamoji dalis ryškesnė, o kalbiniai eksperimentai tęsiami toliau. Tomas Petrulis yra tam tikras poezijos, religijos ir filosofijos pasaulių šventasis Tomas netikėlis – tik jis kaišioja pirštus į atviras žaizdas ir angas ne iš skepticizmo, o iš „vaikiško“ smalsumo, iš noro pažeisti ribas, normas, prasiveržti į draudžiamą, nematomą, nujaučiamą zoną, „kur viskas sutampa ir tampa ir tarsi netyčia prasideda“.

Taip pat sunku nepastebėti per visus T. Petrulio tekstus einančios išbandymo, gundymo temos: gundoma, beje, tiek nuodėme, tiek šventumu. Tai du lygiaverčiai ant svarstyklių padėti dalykai. Autoriaus eilėraščių herojus aiškiai suvokia, kiek sienų, draudimų, tabu jį supa – tiek oficialių, tiek nematomų, tiek paklūstančių neskelbtinam, savaime suprantamam gyvenimo ir tarpusavio santykių etiketui. Jo eilėraščio subjektas nuolat yra, čia pacituosiu anotaciją, „tarp sakralumo ir profaniškumo, tikėjimo ir netikėjimo, iki galo nesugebant pasirinkti nei vieno, nei kito, nuolat judant, migruojant tarp šių polių“.

Tas svyravimas, tyčinis neapsisprendimas puikiai perteikiamas ir pačia kalba – ne vienas recenzentas pastebėjo autoriaus naudojamą tyčia primityvų rimavimą, o pačiame tekste pačiais keisčiausiais būdais persipina filosofinių abstrakcijų žodynas, šnekamoji kalba, žargonas, krikščionybės terminija ir citatos, pornografiniai ir erotiniai motyvai.

T. Petrulio knygą „Sterili“ geriausia skaityti be išankstinių nusistatymų, nuslopinus savo žinojimą, kokia turėtų būti poezija, skaityti įdėmiai, įsiklausant, pastebint kiekvieno teksto filosofinį ir religinį pamušalą, bet tuo pat metu įsisąmoninant ir žaidybinį poezijos pradą, žinant, „kad smagu yra slėptis / ir kad linksma ieškoti – – / imituojant teigimą / ir vaidinant neigimą“.

Tomas Petrulis, Sterili. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

„Lentynoj gūžias perskaitytos knygos / tiek daug užtikrintos ramybės / ir tai visai nenuobodu“. Tiesą sakant, skaitant naują poeto Antano A. Jonyno knygą „Naujieji sonetai“, išleistą „Tyto albos“, ta ramybė labiau nujaučiama kaip rašančiojo pozicija, nei matoma iš kinematografiškų, žaismingų, o vietomis net niūrokų eilėraščių.

38 sonetai 49 puslapiuose – taip trumpai galima apibūdinti šią knygą. Pats autorius „Bernardinuose“ publikuotame pokalbyje teigia, kad sonetai jam „labai parankus, patogus, jaukus ir priimtinas eilėraščio žanras (...)“, ir priduria, kad nemėgsta daugžodžiavimo, o soneto žanras įpareigoja.

Sonetai šioje knygoje – meistriška interteksto, refleksijos ir savirefleksijos bei tikrovės stebėjimo pynė: „aš gyvenau paneigdamas Dekartą / ir mylimųjų buvau atmestas ne kartą / kaip nepakankamas įrodymas“. Šie eilėraščiai alsuoja tiek poetine, tiek filosofine branda, tačiau nėra monumentalūs, sunkūs ar abstraktūs. Poetas veria vieną vaizdą ant kito, žongliruoja paradoksais, mitologiniais ir kultūriniais vardais. Skaitant pastebi, kad sonetas stebina natūralumu, jis maksimaliai priartintas prie kasdienės kalbos, jos ritmų, bet tuo pat metu nebanaliai surimuotas, o eilėdaros rėmų beveik nejusti, nors jie, griežti, yra.

O ir pats autorius, kalbėdamas apie savo sonetus, akcentuoja tam tikrą žaidybiškumą, (savi)ironiją – „aš kaip tik norėjau pažvelgti kiek kitaip, nes šiandien kalbėti rimtai, dėstyti mintis rimtu veidu, kai pasaulyje vyksta tiek rimtų dalykų… Tas rimtas kalbėjimas tampa juokingas (...) geriau tą skepticizmą nuplauti žaismingumu. Jeigu į viską žiūri labai rimtai, pasaulis pasidaro per daug gūdus ir nykus.“

Skaitydamas „Naujuosius sonetus“ kartais pasijunti atsidūręs vokiečių romantikų sukurtame pasaulyje – truputį kraupiame, mįslingame, tačiau tuo pat metu kupiname šviesos ir humoro. Ir šiek tiek dekadentiškame. Tai tokie sonetai su skeletais spintoje: „o kur dėsimės mes iš miesto ištrūkę / pro dygias šakas sunkiai skverbias šviesa / ir plačiaakiai klastingi nykštukai / dainuoja stačių uolų plyšiuose“.

Kai kuriuose tekstuose smelkteli ir vos juntamas geraširdiškas pasišaipymas iš pačio poezijos kūrimo proceso, iš poeto laikysenos ir iš visų poezijos raiškos ir sklaidos formų: „tas poetinių sąskambių grožis / tos įmantrios metaforų pynės / atvirukinės skleidžiasi rožės / virš karštai numylėtos tėvynės“.

Švelniu humoru ir stojišku, kiek ironišku žvilgsniu į pasaulį „Naujieji sonetai“ susišaukia su naujausia Kornelijaus Platelio knyga „Įtrūkusios mėnesienos“ – abu poetai tarsi atsispiria nuo savo įprastų temų, skambesio, nuo poetikos, tarsi peržiūri nueitą kelią, revizuoja jį. Bet revizuoja su lengva šypsena ir vidine ramybe.

Antanas A. Jonynas, Naujieji sonetai. – V.: Tyto Alba, 2020.

Poeto ir vertėjo Mariaus Buroko knygų apžvalga skambėjo per LRT KLASIKOS laidą „Ryto allegro“.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt