Kultūra

2020.10.12 14:22

Poetui Henrikui Nagiui – 100: aplink norėjo matyti maištininkus, tačiau netoleravo maišto prieš save

Manfredas Žvirgždas2020.10.12 14:22

Henriko Nagio kelias pas skaitytojus buvo toks pat, kaip ir kitų jo kartos išeivių, – su didžiąja pasitraukusiųjų banga Vakaruose atsidūręs ir savo bekompromisės laikysenos neslėpęs poetas sovietinėje Lietuvoje buvo ištrintas iš literatūros istorijos ir grįžo tik Sąjūdžio laikais, su entuziastingu patosu pasitiktas Sigito Gedos ir kitų sovietmečio maištininkų.

Publikuojamas sutrumpintas įvadinis Manfredo Žvirgždo straipsnis iš serijos „Gyvoji poezija“ knygos „Henrikas Nagys. Pasakų sakalas“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Pasak poeto bičiulio literatūros kritiko Vytauto A. Jonyno, vienintelis H. Nagio sindromas, lydėjęs jį per visą benamio tremtinio kelią, buvo istorinės skriaudos Lietuvai išgyvenimas.

Romantinei ir revoliucinei euforijai išsisklaidžius, H. Nagio kūryba šiandien suvokiama kaip autentiškas ir išraiškingas balsas klajūno, visų kūrėjų brolio, su prometėjišku įkarščiu nešančio žmonijai šviesą.

Būsimasis poetas gimė 1920-ųjų spalio 12 dieną Mažeikiuose, netoli geležinkelio mazgo, kuriame dirbo jo tėvas. Motina buvo atitekėjusi iš Latvijos, senelė mintinai deklamavo Goethę bei Schillerį ir įvesdino vaikaičius į literatūros pasaulį, teta iš Latvijos parvežė Rainerio Maria Rilke`s kūrybos dvitomį, kurį kaip brangiausią turtą kartu su Jono Aisčio „Poezijos“ tomeliu Henrikas pasiėmė su savimi traukdamasis iš Lietuvos 1944 metų vasarą.

Namuose kalbėta keliomis kalbomis, giminės iš motinos pusės buvo miestietiškos kultūros žmonės. Nuo pat vaikystės Henrikui kartu su tėvais teko kilnotis iš vieno miesto į kitą. Gyveno ir mokėsi Radviliškyje, Kaune, Skuode, Šilutėje (gimnaziją lankė Pagėgiuose), Kėdainiuose, Naujojoje Vilnioje, o vėliau iki pat lemtingojo egzodo vėl grįžo į Kėdainius.


Šeimoje dar augo brolis dvynys Martynas ir 1927 metais gimusi sesuo Zina, vėliau tapusi poete Liūne Sutema, jau išeivijoje ištekėjusi už prozininko Mariaus Katiliškio. Henrikas anksti pastebėjo sesers literatūrinius gabumus, skatino ją ieškoti savito žodžio, karo metais vesdavosi į Kauno muziejus ir viešus poezijos vakarus.

Dar gyvendamas su tėvais, Henrikas daug skaitė ir vertė vokiečių poetus modernistus Canossą, Heymą, Georgę ir, žinoma, Rilkę. Plėtė metaforų žodyną, tačiau jautė pagarbą ir tarpukario neoromantikų kartai, reagavo į Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio, Vinco Mykolaičio-Putino nerimo ir tragiškų nuojautų lyriką.

1939 metų pavasarį nacistinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, turėjo trauktis iš Šilutės, kur marširavo Trečiojo Reicho fanatikų būriai. Anksti patyrė, ką reiškia prarasti namus, tapti svetimam savoje žemėje. Prieš pat didžiųjų kataklizmų laikotarpį jau buvo žinomas skaitytojams – daugiausiai bendraamžiams gimnazistams.

1940 metų birželio 15 dieną, ką tik gavęs brandos atestatą, Henrikas stebėjo, kaip per Kėdainius žlega pirmieji sovietų tankai.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu H. Nagys Kaune studijavo lituanistiką, germanistiką ir meno istoriją. Iki pat 1943-iųjų pavasario, kai nacių valdžia uždarė universitetą, keršydama už sužlugdytas pastangas suformuoti lietuviškus SS legionus.

H. Nagio 1943–1944 metais rašytuose eilėraščiuose ne kartą atidžiai žvalgomasi į kūrybingą ir grožio formų pilną gamtą. Tačiau istorijos ritmas įkvepia ir ekspresionistinį groteską.


Su karo katastrofa H. Nagys tiesiogiai susidūrė traukdamasis iš Lietuvos. Visuose interviu minėjo nepamirštamą dieną – 1944 metų liepos 12-ąją įšokęs į prekinį vagoną kirto Lietuvos sieną ties Kybartais.

Poetui ypač sunkūs buvo penki 1944–1945 metų sandūros mėnesiai, praleisti sąjungininkų niokojamame Berlyne, sukrečiantį įspūdį paliko 1945-ųjų žiemą iš saugaus atstumo regėtas Drezdeno bombardavimas.

Nostalgiška sugrįžimo šviesa, metafizinio, erdvės ribas iki kosminių mastelių išplečiančio Grįžulo įvaizdis to laiko eilėraščiuose užgožia bombų griaunamo miesto žiaurumus. Nepalūžti ribinėse situacijose padėjo tvirta viltis, kad traukiamasi laikinai.

1947–1948 metais H. Nagys studijas tęsė Breizgau Freiburgo universitete ir tuo pat metu dėstė vokiečių kalbą Vytauto Kazimiero Jonyno įsteigtoje Freiburgo Taikomųjų menų ir amatų mokykloje, kurios dėstytojų ir studentų branduolį sudarė karo pabėgėliai.

1949-aisiais Insbruko universitete apgynė daktaro disertaciją apie Georgą Traklį – tada palyginti mažai tyrinėtą poetą. Nuo susidūrimo su karo vaizdais išprotėjęs G. Traklis traukė H. Nagį kaip kenčianti „pasaulio siela“, vienas tragiškiausių 20 amžiaus pradžios poetų, tarsi išpranašavęs masinių žudynių erą.

1946 metais rotaprintu atspausdinama pirmoji kukli H. Nagio eilėraščių knygelė, o 1947-aisiais išleidžiamas papildytas rinkinys „Lapkričio naktys“, papuoštas Telesforo Valiaus iliustracijomis.


1949 m. spalį H. Nagys iš Brėmeno uostamiesčio išplaukė į JAV ir iš karto patraukė į Kanadą, Monrealį, kur jau buvo įsikūrusi būsimoji žmona Birutė Vaitkūnaitė – modernaus šokio choreografė, 6-ojo dešimtmečio Monrealio šokio mokyklos viena pionierių. Nagių namai Monrealyje tapo kultūrinių susirinkimų centru, lietuviškos kultūros židiniu.

1952 metais Čikagoje išleistas H. Nagio poezijos rinkinys „Saulės laikrodžiai“, kurio branduolį sudarė dar iš Europos atsivežti eilėraščiai. Šio laikotarpio poezija pateko ir į antologiją „Žemė“, visiems laikams susiedama vieną individualiausių poetų su jo karta.

Poetas planavo, kad Monrealyje užtruks trumpai, puoselėjo viltis persikelti ten, kur spietėsi gausesnis tautiečių būrys, tačiau šiame prancūzakalbės Kanados didmiestyje praleido didžiąją gyvenimo dalį.

Įsidarbino braižytoju fabrike, tačiau juto kultūrinio darbo alkį. Lankydavosi Čikagoje, kur gyveno artimiausi giminės, jo paramos ypač reikėjo seseriai Zinai. Baltimorėje, Niujorke, Bostone 1952–1959 metais rinkdavosi „Literatūros lankų“ redakcinis kolektyvas, ir H. Nagys sąžiningai važinėdavo į jų posėdžius.


Poetas tapo literatūros kritiku ir vertintoju, dėl savo bekompromisio požiūrio į vidutinybes ir grafomanus įgijo daug priešų. Galų gale atsuko kritikos smaigalį prieš didžiausią intrigų lizdą – Lietuvių rašytojų draugiją (LRD), vadovaujamą Benedikto Babrausko. Kurstė lankininkus protestuoti prieš šios organizacijos biurokratizmą, šališkumą.

Nuo konservatyvių kritikų išpuolių gynė Antaną Škėmą, ragino „literatūros fariziejus“ atsikratyti veidmainiško moralizavimo. Beje, pirmasis išreiškė susižavėjimą Jono Meko „Semeniškių idilėmis“, karštai gynė LRD premijos nesulaukusį Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo“.

6–7-uoju dešimtmečiais važinėjo į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus, nuo 1959-ųjų rėmė Vytauto Kavolio leistą liberalios minties „Metmenų“ žurnalą, laikė jį „Literatūros lankų“ įpėdiniu.

H. Nagys neslėpė nusivylimo, kai 7-ojo dešimtmečio antroje pusėje, Vakarų pasaulį krečiant protestų sąjūdžiams, seksualinei revoliucijai ir hipių festivaliams, santariečių dauguma susižavėjo kairuoliška J. Meko retorika, tuo pat metu viešai pradėtos sėti abejonės tuo, kas H. Nagiui atrodė šventa, – pačia kovos dėl Lietuvos laisvės idėja.

Polemika su kairiajam radikalizmui simpatizavusiu J. Meku išsiliejo 1968–1970 metais laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ puslapiuose. Poetas, kuris įsivaizdavo, kad visą laiką kariauja su apsimetėliais intelektualais, megalomanais, literatūros ajatolomis ir fariziejais, aplink save norėjo matyti tokius pat maištininkus, tačiau netoleravo maišto prieš save patį.

H. Nagys buvo aktyvus jaunosios kartos švietėjas, stengėsi paskatinti lietuviakalbių jaunuolių literatūrines ambicijas, nors ir suvokė galimybių ribas. Dėstė lituanistiką Monrealio universitete, mokytojavo savaitgalinėse lietuvių mokyklose, buvo subūręs lituanistinį seminarą.


Eilėraščių rinkinys „Mėlynas sniegas“ (1960) reiškė reikšmingus stiliaus, semantinio lauko ir pasaulėvaizdžio pokyčius. H. Nagys vis labiau išsiskyrė kaip tarpininkas tarp žemininkų ir vadinamųjų „bežemių“ – Algimanto Mackaus, Liūnės Sutemos – kartų, iliuzijų netekęs atominio amžiaus pamokslininkas, poetas regėtojas, kuriam mėlyno sniego gamtovaizdis atsiveria kaip tolimas, emblemiškas Lietuvos atspindys.

„Mėlynas sniegas“ buvo svarbus etapas lietuvių poezijai pasukus modernėjimo kryptimi. Poetas S. Geda sakęs, esą ši knyga sovietmečiu prilygo Evangelijos atradimui ir įkvėpė jį ir maištinguosius jo draugus drąsioms poetinėms improvizacijoms.

Poetui apsipratus su atšiauria Kanados kasdienybe, jo subjektas šiaurės gamtovaizdyje atpažįsta prarastos namų erdvės analogiją. Rinkinio „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978) eilėraščių subjektas save laiko poliarinio pasaulio „piliečiu“, pati poezijos dvasia slypi nesvetingame gamtovaizdyje: „Šiaurė yra visų poetų namai“ („Eilėraščiai apie Šiaurę“).

„Prisijaukinsiu sakalą“ buvo paskutinis vientisas poeto kūrybos rinkinys. Vis dėlto H. Nagys ir vėliau rašė eilėraščius, veikė išeivijos kultūros lauke, rūpinosi laisvėjančios Lietuvos likimu. Jis nuoširdžiai džiaugėsi atkurta nepriklausomybe ir visa širdimi išgyveno dėl 1991-ųjų sausio įvykių. Bičiulių akyse buvo svetimų padangių nesuviliotas sakalas, kartais nepiktai ironizuojamas, tačiau nepakeičiamas tėvynės meilės etalonas.

Poetas džiaugėsi grįžęs į Lietuvą 1991 metų rudenį ir pats prisipažino, kad po šios viešnagės parskridęs atgal į Monrealį kelias savaites vaikščiojęs kaip apdujęs. Susitikimuose daug bendravo su poetais, su kuriais jautė dvasinę giminystę, – Jonu Juškaičiu, Vytautu Blože, S. Geda, Kornelijumi Plateliu. Apsilankė gimtojoje Žemaitijoje, ten jautėsi lyg prisilietęs prie šaknų, nors ne visi patirti įspūdžiai buvo šviesūs.

Nuolatinė įtampa ir gyvenimo audros nuvargino poetą. Po 1984 metais atliktos širdies operacijos jis turėjo rinktis ramesnį gyvenimo būdą. Tačiau buvo sunku išlikti ramiam: atrodė, kad vaizduotėje niekada neužgeso vulkaninės epochos žaizdras, neužgijo karo metų traumos, nenusilpo vertybinius pasirinkimus lėmusi tėvynės nostalgija.

H. Nagys mirė 1996 metų rugpjūčio 3-iąją Monrealyje, jo palaikai palaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Neramusis poezijos sakalas grįžo namo, pas savuosius. Kiekvieną kartą atsivertus eilėraščių knygą pasakų sakalu grįžta jo žodis – jautrus, gaivališkas, primenantis ištikimybės prievolę ir kartu neprijaukinamas.

DAINA MANO BROLIUI

Mano broli. Tavo rankos pavargo,
ir akys merkiasi jau, ir mano daina
tau miegą papuoš.
Tu ilsėsies kaip vaikas. Ir varpas
skambės ir skambės tau sapne.
Užmik ir sapnuok.

Tu sapnuosi drugius ir saulę,
ir girdėsi motiną šaukiant
tave namo vakare...
Ir bus grįžusi tavo jaunystė:
tu dainuosi ir rankiosi vyšnių
žiedus sraunioj tėkmėje.

Ir upelis skambės kaip sidabras.
Ir saulėtos pievos, ir medis
tave ir vėl pasitiks.
Ir kalbės jie: žiūrėkite! grįžo
garbanotasis vaikas - ir tyliai
žiedai tau į plaukus kris...

Mano broli. Tavo rankos pavargo.
Ir nuo amžino darbo sugrubo tavo širdis.
Paklausyk, mano siela šiąnakt kaip varpas:
ji dainuoja tavo sapne. Mano broli - girdi?

MĖLYNAS SNIEGAS

Seni pranašai tebevaikščioja ant baltų debesų:
jų nekaltos pėdos šviečia kaip platina,
nepalietusios žemės dulkių ir žemės žolės.

Mano žodžio skelbėjai atėjo per mėlyną
rytmečio sniegą. Nepatekėjusi saulė gulėjo
girių užuovėjoje. Garavo šaltinių vanduo.

Mano pranašų lūpom kalbėjo akmuo ir smėlis.
Kalbėjo drumstas ir žydras žemės vanduo.
Kalbėjo broliai ir seserys. Mano draugai.

Mes atradome savo žemę ir savo dangų.
Mėlyną žemę. Mėlyną dangų. Mėlyną sniegą
tarp kieto gruodo ir minkštų debesų.

Seni pranašai tebevaikšto baltais debesim.

NEIŠSIŲSTI LAIŠKAI IR NEPASAKYTI ŽODŽIAI
DRAUGAMS, KURIE NIEKAD NAMO NEBEGRĮŠ

Nepasislėpsi - jie viską matė,
nepabėgsi - jų daug - tu vienas -
nepasislėpsi ir nepabėgsi.
Kostas Ostrauskas. Pypkė

Mudu ėjome kelis žingsnius. Mirusioji su
gyvuoju. Tikrame pasaulyje. Tai buvo stebuklas.
Antanas Škėma. Šventoji Inga

*
Keista, niekas šitam mieste nesustojo tą valandą:
ūkė laivai ir upė tekėjo, gatvės šaukė, dainavo vaikai,
lėktuvai skrido pro žvaigždes ir medžiai po mano langais
šlamėjo kaip visados. Ir žemė miegojo rami ir bejausmė.
Mano draugo knygose visos raidės tos pačios - šalti,
sukrekėję spaustuvių dažai ant išbalusio popieriaus,
žodžiai tebeskamba lygiai taip pat, kaip vakar,
Inga žiūri liūdnai į bėgius - visi traukiniai
nebegrįžo atgal.

Ar sutikom svetimšalę rudenio slėnyj? Ar jos šešėlis
krito kartu su mūsų šešėliais, ar ji tylėjo
kartu su mumis tarp vienos dainos ir kitos,
tarp juoko ir juoko, tarp mūsų alsavimo,
trumpoj tylumos akimirkoj, tarp žingsnių, tarp aido,
ar palietė jos ranka mūsų ranką, kai skyrėsi pirštai,
aną paskutinį kartą?

Niekas šitam mieste nesustojo. Upė ir medžiai šniokščia.
Ūkia laivai ir gatvės ūžia kaip visados.

Ar girdėjot jos žingsnius rugsėjo rasoj?

*

Paliko veidai ir žodžiai. Kiekviena detalė liko
sąmonėn įrėžta skaudžiai visam gyvenimui.
Niekas nebesugrįžta, o visa liko liko lygiai taip pat:
lūpų virpėjimas, antakių lankas, akys,
žingsniai žolėj ir balsai
geltono žiburio prieblandoj...
Visa liko kaip vakar:
ugnies atšvaitai ant smėlio,
ant tykiai tekančio vandenio,
milžiniški mūsų šešėliai
ant lietaus nuplautų, pilkų
daržinės sienų.

*

Niekas šitam mieste nesustojo tą valandą:
rytmečio rūkas kėlėsi, laikrodžiai mušė, tramvajai riedėjo,
vėliau dainavo vaikai.
Mergaitės juokėsi kaip visados.
Mano draugo knygose visos raidės tos pačios.
Už tolimo kelio, už sodo, slėnio gelmėj
tebeteka upė. Ir šviečia geltona šviesa
ant smėlio ir ant žolės. Mūsų pėdos liko.
Daina ir šešėliai lietaus nulytoj daržinėj.

Negirdėjom svetimšalės - žemė tokia lengva -
negirdėjome žingsnių - vėjai vaikščiojo sodu -
nematėm šešėlio vidunaktį -
kelio smėlis geltonas kaip vaškas -
nežinom ar lietėm jos ranką, kai skyrėsi pirštai
po paskutinio liūdno sudie...

Niekas negrįžta, bet liko viskas:
žodžiai, žingsniai, veidai.

Tik žemė tapo tuštesnė tą valandą.

*

Ir vėl sugrįžta visa, lyg praeities nebūtų,
lyg atsigėrei iš skaidraus šaltinio
ir vėl gali gyventi niūrią kasdienybę,
ir vėl gali gyvent
dainom prie blėstančios ugnies, kurias dainuoja
mergaitės ir jauni draugai,
ir daina apie gluosnį,
eilėm, kurias parašė tau vienam poetai,
ilgais pasikalbėjimais apie gyvenimą ir mirtį,
apie svetimšalę, kuri kartu tylėjo,
ir vėl gali ieškoti kelio
atgal tarp jų visų, kurie sugrįžo,
ir tų, kurie nebesugrįš jau niekada.

Ir vėl, kai susirinksime visi -
bus pasikeitę visa:
bus kiekviena diena ir valanda tikresnė,
bus kelio smėlis suplaktas į kietą žemę
ir amžinybė nebebus tiktai
į knygas surašyti žodžiai.

CREDO

Žodį tik ištark, ir būsim išganyti.
Prisiliesk žaizdų - mirties nebus.
Beriam saują gintaro. Karstai atidaryti.
Vartai atverti visi ir veda į kapus.

Tavo žemė. Ir dangus. Ir visata.
Ir duobė juoduoja atkasta.

Nieko nebeduok. Nei vandenio. Nei vyno.
Saulę užgesink - tebus tamsu.
Mes Tau kryžių sukalėm ir triskart užsigynėm.
Akmenim užritome angas olų visų.

Visa Tavo. Tu davei ir Tu atimt gali.
Ir juoduoja Tavo žemė kaip duobė gili.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt