Atsinaujinę Radvilų rūmai duris atveria unikalia paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“. Tai penkis dešimtmečius kaupta ir tris dešimtmečius dviejuose Vilniaus rajonuose slėpta džiazo būgnininko, konceptualiojo meno kūrėjo Vladimiro Tarasovo kolekcija, kurią menininkas 2020-ųjų pirmomis dienomis padovanojo Lietuvai.
Transliacijos įrašas:
Sudomino kriminalinį pasaulį
Paroda lankytojams atveriama nuo spalio 9 dienos. Pasak jos kuratoriaus Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) vadovo Arūno Gelūno, iš Archangelsko kilęs V. Tarasovas dar gilaus sovietmečio metais susipažino su nekonformistinio meno atstovais įvairiuose Rusijoje miestuose ir sovietinėse respublikose, lankėsi disidentinių autorių butuose.
Šitaip koncertuodamas ir keliaudamas, jis per penkis dešimtmečius sukaupė per 500 kūrinių: tapybos, grafikos, skulptūros darbų, meninių fotografijų, piešinių, autorinių leidinių. Geografiniu požiūriu didžiausią kolekcijos dalį sudaro buvusių SSRS respublikų dailininkų darbai, juos papildo prancūzų, vokiečių, amerikiečių menininkų dovanoti kūriniai.
Pirmus kartus kolekciją V. Tarasovas eksponavo gana nepalankiu metu – 1988 ir 1992 metais, kai visų dėmesys buvo nukreiptas į nepriklausomybės atkūrimą ir valstybės atstatymą. „Tada Lietuva tikrai buvo labai pavargusi nuo kirilicos, Kremliaus vaizdų ir panašių dalykų. Vyko Dainuojanti revoliucija, kova už lietuvybę. Tad paroda sulaukė labai mažo rezonanso“, – teigia A. Gelūnas.
Vis dėlto garsių menininkų kūriniais buvo susidomėta. Tik ne visuomenės, o prastos reputacijos vyrukų. Šie pasišovė „jiems patikusius darbus su rusiškais keiksmažodžiais“ iš V. Tarasovo nupirkti. Jam, gerokai įsibauginusiam, teko apsimesti, kad kūriniai ne jo, netrukus juos teks grąžinti autoriams.
Juos V. Tarasovas paslėpė viename Karoliniškių mikrorajono bute, vėliau pervežė į saugyklą Pilaitėje. Vis dėlto apie unikalų rinkinį žinojo daugelis, todėl V. Tarasovas ilgainiui sulaukė įvairiausių pasiūlymų iš viso pasaulio.
„Kadangi kolekcija ne pirkta, o sudaryta iš kūrinių, kuriuos jam dovanojo draugai, V. Tarasovas suprato neturįs teisės jų pardavinėti. Nors jie ir labai vertingi – ką reiškia vien Iljos Kabakovo ar Eriko Bulatovo pavardės. Jų darbai šiuo metu kainuoja kosminius pinigus“, – aiškina A. Gelūnas.
Iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) konservatorijos pašalintas ir Lietuvoje prieglobstį 1967-aisiais suradęs V. Tarasovas apsisprendė kolekciją padovanoti mūsų šaliai, anot jo, ji turinti likti Vilniuje.
20-ojo amžiaus įspaudas
„7-ajame dešimtmetyje visose Vakarų šalyse jaunimas maištavo, nesutikdamas su karo metais susiformavusiomis autoritarinėmis ir sustabarėjusiomis tėvų nuostatomis, o sovietinį jaunimą dar varžė ir režimas, nepalikęs vietos saviraiškos laisvei ir novatoriškiems judėjimams, – rašo menotyrininkas ir meno kuratorius Jeanas Hubert`as Martinas. – Visi, kurie nebegalėjo pakęsti šių suvaržymų, ėmė burtis į grupes ir susitikinėti. Jie rinkdavosi vakarais menininkų dirbtuvėse, kad galėtų kartu išlieti neapykantą režimui ir pasidalyti viltimi išvysti šviesą tunelio gale.
Tokiais vakarais būdavo aptariami naujausi menininkų kūriniai, skaitomi eilėraščiai, klausomasi muzikos. Kokios nors aiškios vakaro programos nebūdavo numatyta, menininkai kūrė pasitelkę pačias paprasčiausias priemones. V. Tarasovas, talentingas perkusininkas, kartais demonstruodavo savo sugebėjimus mušdamas dėžes ar kitus daiktus, kurie tuo metu pasitaikydavo po ranka. Tokiomis aplinkybėmis V. Tarasovas ir susibičiuliavo su vadinamaisiais neoficialiaisiais tapytojais, arba nonkonformistais, pirmiausia – su I. Kabakovu.“
„Ir štai beveik po 30 metų užsukęs į savo saugyklą aptikau nuostabų muziejinį rinkinį, – prisimena V. Tarasovas, – Jį sudaro dailininkų iš Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų šalių, kuriose koncertavau, darbai. Supratau, kad tai jau yra istorija, paženklinta puikiu 20 a. antrosios pusės laikotarpio įspaudu. Vėliau šią menininkų grupę pavadino nonkonformistais. Istorija paliudijo – menas nepripažįsta kompromisų. Kiekvienas iš šių dailininkų rado savo kelią, savo kalbą, organiškai įsiliejo į meno istoriją. Visi šie darbai yra man padovanoti. Nuoširdžiai ir su meile. Esu laimingas, pažinęs šiuos žmones.“
Muziejus muziejuje
A. Gelūnas pasiūlė V. Tarasovui įrengti nuolatinę rinkinio ekspoziciją Radvilų rūmų dailės muziejuje. Tada, 2019 metų balandį, pasak A. Gelūno, erdvės atrodė apverktinos būklės. Tačiau netrukus buvo pradėti renovacijos darbai, iš pradžių LNDM lėšomis, paskui – iš Vyriausybės ekonominio skatinimo programos.
Greta I. Kabakovo, E. Bulatovo, Jurijus Sobolevo, Eduardo Gorochovskio kūrinių V. Tarasovas kolekcionavo lietuvių „tyliuosius modernistus“ – Valentiną Antanavičių, Eugenijų Antaną Cukermaną, Liną Leoną Katiną, Vincą Kisarauską, Mariją Teresę Rožanskaitę, Arvydą Šaltenį, Algimantą Švėgždą, Algimantą Kurą, Dalią Kasčiūnaitę ir kitus. Šiuos autorius sieja bendras bruožas – nepaklusnumas sovietmečio ideologinėms ir estetinėms nuostatoms, kūrybinės laisvės siekis.
Viso 40-ies menininkų kūriniai dabar rodomi penkiose atnaujintose Radvilų rūmų dailės muziejaus salėse. Paroda lankytojams atveriama nuo spalio 9 dienos. Iš pradžių V. Tarasovas siekė eksponuoti ne tik protesto menininkus, bet ir su jais nesusijusius autorius. Jie sudaro maždaug trečdalį kolekcijos darbų. Tačiau ilgainiui jam pradėjo patikti kuratoriaus A. Gelūno pasiūlyta koncepcija. Ji šiuo metu ir įgyvendinta.
Visą dabar rodomą kolekcijos turinį kuratorius A. Gelūnas suskirstė į tris grupes: konceptualistus, pirmiausia – Maskvos, taip pat menininkus, kuriuos įkvėpė Kazimiras Malevičius ir suprematistai. Į trečią grupę pateko sarkastiški, intuityvūs, ironiški, emociniai maištininkai, tarp kurių – visi lietuviai. „Kažkada menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius yra pasakęs, kad lietuvių pasipriešinimas buvo labiau emocinis, o ne konceptualus“, – prisiminė A. Gelūnas.
„Tarasovo draugų muziejus“, kaip tai pavadino pašnekovas, nuolat glausis 4–5 muziejaus salėse. Tačiau kas metus ar dvejus keisis parodos turinys, rodytus rinkinio kūrinius keis dar nematyti.
