Kultūra

2020.09.30 16:16

Ona Jarmalavičiūtė. Masinio operos festivalio pasimatymas su masine pandemija

Ona Jarmalavičiūtė2020.09.30 16:16

Kiekvienais metais Zalcburgo festivalis žavi įdedamomis antžmogiškomis pastangomis puoselėjant klestintį miesto kultūrinį gyvenimą – per vasarą jie suorganizuoja ir publikai pristato visą operos teatro, dramos teatro ir koncertų salės sezoninį repertuarą.

Šįmet, kilus koronaviruso pandemijai ir prieš ją parklupus kone visam pasaulio kultūros sektoriui, pastangų, siekiant judėti į priekį, teko įdėti dar daugiau. Šimtųjų festivalio metinių 2020-aisiais buvo laukiama ne vienerius metus, o didžiulė įspūdį kelianti programa sudėliota dar praeito sezono metu.

Per 44 jo dienas šventės metu 15-oje scenų turėjo nuskambėti 222 renginiai, iš kurių dešimt buvo nauji operos veikalų pastatymai: „Elektra“, „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“, „Borisas Godunovas“, „Toska“, „Don Paskualė“, „Mesijas“, „Intolleranza 1960“, „Sicilijos mišparai“ ir „Neither“. Žemė iš po kojų iščiuožė netikėtai užklupus pandemijai. Vienų nepasitenkinimui, o kitų džiaugsmui festivalio organizatoriai neskubėjo atšaukti renginio, o stebėjo situaciją, kai vienas po kito atsitraukė visi didieji šių metų vasaros festivaliai ir laukė, kur link viskas judės pavasario ir vasaros mėnesiais.

Vėliau paaiškėjo, jog bendrų įvykių kontekste Zalcburgo festivalis pataikė tiesiai į uragano akį, prašokęs pavasario įtampas ir dar neprisilietęs prie sujudimo naujo sezono pradžioje rudenį. Supratę tai, organizatoriai siekė nepasiduoti ir ieškojo įvairiausių išeičių, kaip būtų galima realizuoti šią ilgametes tradicijas turinčią klasikinės muzikos šventę.

Nors galima aklai spėti, jog šitoks stiprus organizatorių noras surengti festivalį yra kurstomas ekonominių paskatų, tačiau pamačius didžiulio masto nuostolius, kuriuos patiria šiųmetinis renginys, galima suprasti, jog organizatorių pasiryžimą užkūrė sentimentalumas, įsipareigojimas vietos kultūriniam gyvenimui ir charakteris, per šimtmetį išryškėjęs organizuojant šį festivalį.

Teatro ir kino režisieriaus Maxo Reinhardto, literato Hugo von Hofmannsthalio ir kompozitoriaus Richardo Strausso iškart po pirmojo karo 1920 metais sukurtas festivalis išsiskyrė savo misija suartinti karo supriešintus žmones ir skirti kultūrinius renginius tarpusavio taikai gilinti. Bendras šios įkūrėjų trijulės kūrybinis vaisius – opera „Elektra“, ji vienintelė iš viso grandiozinio šimtmečio repertuaro buvo realizuota, nors kai kurios atšauktos operų produkcijos buvo perkeltos į kitus metus.

„Elektros“ pastatymą puošia ir lietuviški motyvai – pagrindinius vaidmenis čia atlieka pasauliniu lygiu pripažintos lietuvaitės dainininkės Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian. Vienintelis iš spektaklių buvo paliktas kultinis įkūrėjo Hugo von Hofmannsthalio veikalas „Jedermann“ (liet. Kiekvienas žmogus). Kaip gili tradicija, skambanti nuo pat festivalio įkūrimo, šį kartą miesto Katedros aikštėje spektaklis yra inscenizuojamas jau šimtąjį kartą. Koncertinis renginio repertuaras taip pat buvo peršukuotas ir negailestingai apkarpytas. Deja, trečios lietuvės Mirgos Gražinytės pasirodymas kartu su Birmingamo simfoniniu orkestru, chorais ir solistais, atliekant Arnoldo Schönbergo „Friede auf Erden“ ir Benjamino Britteno „Karo requiem“, buvo atšauktas.

Paradoksalu, kad šie repertuaro suvaržymai lėmė laisvę kurti naujus projektus ir kviesti koncertuoti naujus solistus. Pasinaudoję proga grįžti į darbą, festivalyje kamerinės muzikos koncertus publikai dovanojo iš viso pasaulio suvažiavę žymūs muzikai – Anna Netrebko, Cecilia Bartoli, Marta Argerich, Daniel Barenboim, Evgeny Kissin, Igor Levit, Daniil Trifonov, Asmik Grigorian, Marianne Crebassa, Renaud Capucon, Patricia Kopatchinskaja, Grigory Sokolov, Arcadi Volodos, Sonya Yoncheva, Tanja Ariane Baumgartner, Belcea kvartetas, Hagen kvartetas ir „The Percussive Planet Ensemble“.

Iš skirtingų šalių suvažiavę tokie simfoniniai orkestrai kaip Vienos filharmonija, Berlyno filharmonija, ORF radijo simfoninis orkestras, Camerata Salzburg, Mozarteumo orkestras ir Klangforum Wien pakluso tokių dirigentų, kaip Daniel Barenboim, Gustavo Dudamel, Kirill Petrenko, Andris Nelsons, Christian Thielemann, Ivor Bolton, Andrew Manze ir Riccardo Muti rankų mostams.

Akimis permetus atlikėjų sąrašą tampa akivaizdu, jog trijų mėnesių karantinas nenuslopino menininkų energijos ir pasiryžimo dirbti – greičiau priešingai, augino jį it mielės. Ši energija leido organizatoriams rekordiškai greitai – per kelis mėnesius pasauliui pristatyti festivalį, atitinkantį pandemijos keliamus saugumo reikalavimus, prisitaikantį prie judėjimo suvaržymų, repertuaro ir darbuotojų pasikeitimų. Per kelias savaites buvo sukurtos ištisos saugumo sistemos, o iš anksto neplanuotas W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ pastatymas savo trumpa repeticijų trukme mušė pasaulinius greičio rekordus.

Vis dėlto, kalbėdama apie šiuos pasiekimus, festivalio prezidentė Helga Rabl-Stadler purtosi žodžių rizika ir drąsa, ji pabrėžia, kad renginio organizavimas yra paremtas blaiviu protu ir kontrole, visi jų žingsniai yra iš anksto numatyti ir apskaičiuoti. Iš tiesų kompromisas tarp saugumo ir gyvuojančio festivalio negimė per vieną dieną – svarstymai, jo ieškant ir jį formuojant, tęsėsi nuo pandemijos pradžios iki birželio pradžios, kada galutinis sprendimas ir pakoreguota festivalio programa buvo pristatytas viešai. Tuo pat metu atskleistas naujas saugumo planas buvo grubiai sustruktūruotas iš dviejų dalių – saugumo užtikrinimo publikai bei darbuotojams.

Publikai buvo siekiama sudaryti kuo komfortiškesnes sąlygas, kiek tik tokiomis aplinkybėmis tai buvo įmanoma. Nepaisant to, didžioji dalis tradicinės lankymosi operos teatre patirties nutrupėjo – neliko pertraukų, neveikė kavinės, bufetai, parduotuvės (prieš renginį buvo parduodamos tik programos). Lankytojams teko taikytis prie sąlygų ir keisti kostiumus, derinant kaukes prie rūbų ir, ko gero, renkantis išryškinti akis vizažo salone. Pasirodymo metu klausytojai buvo išsodinami į kas antrą kėdę, todėl tarp plojimų pasirodymo pradžioje ir pabaigoje buvo leidžiama nusiimti kaukes ir išgyventi meninę patirtį be jokių papildomų apribojimų.

Siekiant užtikrinti tolimesnį saugumą, festivalio darbuotojai buvo išskirstyti į tris grupes – raudoną, oranžinę ir geltoną. Pagal šį skirstymą jiems buvo pritaikomi skirtingi saugumo reikalavimai bei elgesio apribojimai. Raudonajai grupei priklausė visi menininkai, dalyvaujantys repeticijose ir pasirodantys scenoje, – tai choro dainininkai, orkestrantai, šokėjai, aktoriai, statistai, dirigentai, režisieriai, dramaturgai, choreografai ir solistai. Kadangi repeticijų metu yra dirbama be jokių apribojimų – nesilaikant atstumo reikalavimų ir nedėvint kaukių, – palikęs repeticijos erdvę kiekvienas dalyvis turi būti nepaprastai atsargus: visą laiką dėvėti kaukę, vengti masinių renginių ir sausakimšų miesto erdvių, kasdien žymėti dienoraštyje sveikatos pasikeitimus, jaučiamus viruso požymius, temperatūrą, testavimo rezultatus, o taip pat – visus artimus kontaktus su žmonėmis už festivalio ribų.

Taip pat kiekvienas raudonosios grupės narys kas dešimt dienų buvo reguliariai tikrinamas dėl koronos ir jei į Zalcburgą atvyksta artimieji, šie taip pat turi būti tikrinami ir nėra įleidžiami į festivalio pastatą repeticijų metu. Galimybė tikrintis, ar neužsikrėtė virusu, festivalio darbuotojams buvo suorganizuota įrengtoje privačioje laboratorijoje festivalio pastate, čia buvo galima vienu metu atlikti 200 testų ir jų rezultatus pateikti per kelias valandas. Ko gero, tai buvo brangiausiai atsiėjęs šio festivalio elementas, kurį sau leisti gali ne kiekvienas kultūrinis renginys, – čia Zalcburgo festivalį gelbėjo stipri vietos sveikatos apsaugos sistema, jų rėmėjų finansinės galimybės bei ryšiai.

Rečiau dėl koronaviruso tikrinamai oranžinei darbuotojų grupei daugiausia priklausė festivalio organizatoriai, valdyba ir įvairaus rango vykdytojai. Nusiimti kaukes jie galėjo tik būdami vieni savo kabinete – visur kitur pastate, ir ypač bendradarbiaujant su kitais darbuotojais, jas buvo reikalaujama dėvėti.

Paskutinei – geltonajai – grupei priklausė darbuotojai, turintys tiesioginį kontaktą su klientais: budėtojai, apsaugos darbuotojai, bilietų žymėtojai, pardavėjai, administratoriai, rūbininkai, valytojai. Iš jų pastate visais atvejais buvo reikalaujama dėvėti kaukes ir pirštines, buvo dezinfekuojami paviršiai ir į rūbinę svečių grąžinami numerėliai. Tačiau koronaviruso testais šie darbuotojai buvo tikrinami tik vienąkart – prieš prasidedant pačiam festivaliui.

Dėl keliamų aukštų saugumo reikalavimų Zalcburgo festivalio erdvės ko gero tapo saugiausios visame mieste, lyginant jas su gatvėmis, parduotuvėmis ar kavinėmis. Miesto infrastruktūra šįmet, nors ir kitokiomis aplinkybėmis, palaikė bendrą frontą – šimtai viešbučių ir restoranų sudarė bendrą paktą kaip festivalio partneriai su bendra saugaus festivalio emblema. Jie taip pat pasižadėjo taikyti aukštus saugumo reikalavimus savo darbuotojams ir klientams.

Kaip pavyzdinis politikos, ekonomikos ir kultūros sričių bendradarbiavimo taškas, Zalcburgo muzikos festivalis jau seniai turi bendras vietos ekonomikos atsakomybes – miesto plėtra pastarąjį šimtmetį tiesiogiai koreliavo su Zalcburgo festivalio ekonominiu pasirodymu, o kasmet organizuojamo renginio pastovumo faktorius leido formuotis pridėtiniam kaupiamajam ekonominiam poveikiui.

Festivalis kasmet sukuria apie 187 mln. eurų pridėtinės vertės Zalcburge ir 215 mln. Austrijoje, nešdamas finansinę naudą viešbučiams (77 mln.), kavinėms, restoranams (7,5 mln.), parduotuvėms (26 mln.), susisiekimo įmonėms (4 mln.), renginių organizatoriams (5 mln.), turizmo sektoriui. Viešajam sektoriui iš mokesčių rinkliavos yra kasmet uždirbama 77 mln. eurų. Be to, yra sukuriama 3400 naujų etatinių darbo vietų visoje Austrijoje (tai nedarbingumo lygiu paskutinis miestas Austrijos provincijose) ir priviliojami 98 procentai visų miesto turistų, kurie, pagal 2015 metais atliktą apklausą, bilietams išleidžia 550 eurų, o pragyvenimui – po 319 eurų į dieną (nakvynė – 191 euras, aukštos klasės vartojimo prekės – 64 eurai, kultūrai ir laisvalaikis – 13 eurų, transportas – 10 eurų).

Nenuostabu, jog Zalcburgo gyventojų perkamoji galia – aukščiausia Austrijoje. Kuriama nematerialinė vertė – miesto ir šalies įvaizdžio gerinimas, aukštos kvalifikacijos ir kompetencijos ugdymas grupės sektoriuose ir įmonėse. Kuriami tiesiogiai nuo Zalcburgo festivalio verslo priklausantys verslai daro šį renginį vietos ekonomikos centru – festivalis subūrė didelę pažangių viešbučių ir aukščiausios kokybės gastronomijos („Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtų restoranų) koncentraciją mieste. Pastebimas ir klientų lojalumas – didžioji jų dalis festivalyje lankosi kasmet – bendras festivalio lankomumas siekia beveik 100 procentų.

Panašu, jog dėl bendro miesto ekonomikos variklio festivalio įkūrėjų puoselėta miesto-scenos vizija Zalcburge per šimtmetį virto realybe. Koncertai šiandieną yra efektyviai paskirstyti po visą miestą, muzika skamba įvairiose koncertų salėse, atvirose miesto erdvėse, gatvėse ir restoranuose. Sezono metu yra siūloma daugybė papildomų su festivaliu susijusių renginių. Taip Zalcburgo festivalis tapo vietos identiteto dalimi – dažnas žmogus nežinotų šio miesto be šio festivalio egzistavimo.

Visa tai kurstė didžiulį valdybos norą puoselėti tradiciją ir miestui padovanoti šimtąją vasaros šventę. Tačiau tik ketvirtadalį pelno atnešęs jubiliejinis renginys, ko gero, tapo nuostolingiausiu festivalio istorijoje – perpus mažesnis nei įprastai, jis kainavo gerokai daugiau nervų ir išteklių. Dar prieš prasidedant renginiui festivalio vadovybė savo bandymą pandemijos metu jį organizuoti prilygino Sizifo darbui. Savo paramą pasiūlę festivalio finansiniai rėmėjai šįmet taip pat tapo renginio įvaizdį juodinančiais šešėliais.

Dar tik praeitais metais režisierius Peteris Sellarsas, dalyvaujant Austrijos prezidentui, atidarė festivalį kalba apie gamtos išsaugojimą, o žaliuojantys medeliai ir krūmai su vazonais tradiciškai buvo išvilkti ir išstatyti tiek scenoje, tiek ir pastato salėse per visą festivalį. Vos po kelių mėnesių, teigdama, jog „Austriją ir Rusiją visada siejo menas ir kultūra, o prie festivalio reputacijos daug prisidėjo rusų artistai“ festivalio vadovybė pasirašė sutartį su nauju rėmėju – rusų naftos kompanija „Gazprom“ (kiti renginio rėmėjai – „Audi“, „Siemens“, „Rolex“, „Kühne Stiftung“).

Naujieji rėmėjai sukėlė nepasitenkinimą ir vietinių gyventojų protestus. Kadangi dėl socialinių apribojimų festivalio atidarymo metu lankėsi perpus mažiau žmonių, aikštėje priešais buvo likę pakankamai tuščios erdvės – joje atidarymo proga gamtosauginį piketą surengė Peterio Sellarso, o gal greičiau Gretos Thumberg sekėjai, jie atkreipė spaudos ir festivalio svečių dėmesį į tai, kokia kaina iš tiesų buvo pasiektas šio renginio finansavimas.

Nors patekti į festivalio renginius buvo sunkiau – dėl saugaus atstumo laikymosi bilietų buvo perpus mažiau ir jie visi buvo vardiniai (prie įėjimo reikia pateikti tapatybės dokumentą), o pašaliniai žmonės į pasirodymus ir generalines repeticijas nebuvo įleidžiami, – bilietų pardavimai šįmet taip pat buvo kritę. Kadangi įprastai festivalis kasmet sulaukia per 260 tūkst. lankytojų iš daugiau kaip 80 šalių (38 proc. iš Austrijos, 41 proc. iš Vokietijos, 22 proc. iš Didžiosios Britanijos), jo jubiliejus labiausiai nukenčia praradęs klausytojus iš už Europos ribų – ypač Amerikos (23 proc.) ir Japonijos (27 proc.).

Tačiau šįmet kituose pasaulio kampeliuose užstrigusį klausytoją buvo bandoma pasiekti kitais kanalais. Karantinas pasaulio kultūros sektorių išmokė išnaudoti tiesioginio transliavimo ir muzikinių įrašų platinimo virtualioje erdvėje galimybes rinkodarai ir klausytojui formuoti. Pirmą kartą festivalio istorijoje šįmet taip pat buvo organizuojamos tiesioginės premjerų ir svarbesnių koncertų transliacijos. Renginys buvo filmuojamas „ORF“ televizijos ir, sekant Metropolitano Operos pėdsakais, transliuojamas trijų šalių – Šveicarijos, Austrijos ir Vokietijos – kino salėse.

Siekiant kurti ryšį su kitose šalyse gyvenančiais klausytojais, transliacijos buvo skelbiamos internetinėje erdvėje, tokiose platformose kaip „Mezzo“, ORF, „ARTE concert“, „BR-Klassik“, „Siemens Festspielnächte“, „3Sat“, „Cinema Korea“ (Megabox), Ö1. Lietuvoje R. Strausso operos „Elektra“ premjeros tiesioginę garso transliaciją buvo galima išgirsti ir per LRT KLASIKĄ. Tiesioginę „Elektros“ transliaciją skirtinguose pasaulio kampeliuose stebėjo keli milijonai žmonių.

Kiti internete transliuoti renginiai: operos „Visos jos tokios“ premjera, spektaklio „Jedermann“ pastatymas, Igorio Levito aštuonių dalių fortepijoninis rečitalis „Beethoveno ciklas“, „The Belcea“ kvarteto ir „Minguet“ kvarteto koncertai, Patricios Kopatinskajos, Davido Bareboimo, Marthos Argerich ir Renaudo Capucono pasirodymai, dirigentų Davido Bareboimo, Ivoro Boltono, Richardo Muti, Andrews Manze, Adamo Fischerio, Andriso Nelsonso, ir Gianluca Capuano vedami simfoninės muzikos koncertai. Akivaizdu, jog šis modernus sprendimas suteikė galimybę sunkiais laikais dar labiau padidinti šio festivalio ir klasikinės muzikos plačiąja prasme populiarumą.

Ko gero, prezidentė Helga Rabl-Stadler neklydo, įvardindama, jog visuomenė nėra išpildyta be sveiko ir gyvybingo kultūrinio gyvenimo, o menas yra gyvybiškai svarbus žmogaus sielai. Atrodo, jog savo įsipareigojimu kultūrai ir pasiryžimu pagerbti šimtamečio festivalio tradicijas, nešant muzikos ir teatro džiaugsmą, organizatoriai labiau nei bet kada rėmėsi M. Reinhardto, H. Hofmannstahlio ir R. Strausso suformuotomis pamatinėmis festivalio vertybėmis. Ši rizikinga ir ekonomiškai nuostolinga avantiūra turėtų būti sveikintina kaip ženklas, jog kultūra gali įveikti šią krizę. Festivalio metu suformuota saugumo sistema gali būti tiesiogiai perkeliama į kitus pasaulio operos teatrus arba savo pavyzdžiu įkvėpti juos formuojant savitas saugumo sistemas.

Šis efektas jau pastebimas – rugpjūčio pradžioje britų „Financial Times“ antraštės rėkė: „Jei Zalcburgas gali pastatyti operą su salėje sėdinčia pubika, kodėl mes negalim?“ Taip šis festivalis tiesiogiai ir netiesiogiai prisideda prie krizėje įšalusio kultūrinio gyvenimo išjudinimo. Nors ne visi šiuo metu gali sau leisti nuostolingus renginius, kompromisiniai sprendimai turi būti priimami – kažkas turi pradėti judėti į priekį, ieškoti išeičių ir žingsnis po žingsnio praminti kelią visam pasaulio kultūriniam gyvenimui, siekdamas, kad opera, teatras ir gyva muzika galėtų šiame pasaulyje skambėti nelaukiant, kol situacija grįš atgal ir vėl taps normali, kadangi visi žino, jog gyvenime niekada nebūna jokio „atgal“ ir „vėl“.