70-metį mini teatro ir kino aktorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Eglė Gabrėnaitė. Pokalbis su ja – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“.
– Kai vakar paskambinau tartis dėl interviu, taip nuliūdote, sakote: „Ech, tikėjausi, kad pavyks nuslėpti gimtadienį, bet nepavyko.“
– Kažkaip pavykdavo anksčiau, vat man pavykdavo. Ir kai šiandien „Žmonėse“ pamačiau antraštę, kad „pabėgsiu ir nuo šito gimtadienio, nes aš nuo jubiliejų sugebu pabėgti“... Na, dar sugalvok tu man – taip, maniau, kad pabėgsiu, bet šitas karantinas, kur niekur bėgti negaliu. Ir dabar nežinau, pirmąkart švenčiu. Nežinau, nežinau, kaip bus, bet labai bijau siurprizų.
– O kodėl nešvenčiat?
– Nežinau, aš visada taip. Pasakysiu gal juokingai ar tragiškai, juokingai: man visada atrodė, kad tai turi būti tokia intymi žmogaus šventė. Šiandien kažkokia moteris priėjo gatvėje – taip gera, kai ateina žiūrovas – ir sako: mes taip linkim jums, kad išsipildytų kokia nors jūsų svajonė. Einu, galvoju – ar aš turiu svajonę? Tfu tfu tfu.
Šiandien jaučiuosi kaip niekada laiminga, aš labai daug galvoju apie šitą dieną, mintys sukasi apie tai. Visą laiką galvodavau, ar vertėjo. Mes su Regimantu Adomaičiu ir Arūnu Sakalausku vaidinome tokią pjesę „Aprengėjas“. Apie aktorius, apie aktorių buvimą scenoje, apie jų išėjimą iš senos, iš gyvenimo. Ir Regimantas ar tai Arūnas Sakalauskas – aš neatsimenu, – klausdavo: tu tiek metų pradirbai teatre, ar vertėjo? Ir jis po pauzės sako: vertėjo. O aš visą laiką galvodavau, kad nevertėjo. Visą gyvenimą. Dėl to aš bijodavau tų jubiliejų, kažkokių kertinių momentų. Nes aš visada sakydavau, kad ne, kad nevertėjo šitiek iškęsti.
Tikriausiai pirmąkart visai neseniai žiūrėjau į dangų ir paklausiau savęs. Ir išgirdau, kai pasakiau – vertėjo. Ir pagalvojau – kodėl vertėjo? Aš norėjau būt visai ne... Kuo čia dėta aktorystė? Aš norėjau būt rašančiu žmogumi, kažkada daug rašiau. Bet aš tiek gavau dovanų iš teatro... Aš susipažinau su tokiais genialiais žmonėmis. Tai yra tokios dovanos. Jau vien tai, kad mes kūrėme teatrą. Raskite aktorių, kurie kūrė teatrą. Jų visada yra labai nedaug, aš turiu galvoje Rimą Tuminą, Mažąjį teatrą. Staiga aš atsiminiau pavardes, be kurių aš nebūčiau. Nebūčiau be tėtės, be mamos, kurie buvo aktoriai ir kurie klaikiai išgyveno, kad aš aktorė.
– O tai kodėl tiek metų, tiek kartų grasinote išeiti iš teatro? Sakėte, kad tūkstantį kartų norėjosi viską mesti.
– Daugiau tikriausiai. Nelabai tikiu horoskopais, bet aš esu Svarstyklės. Perspėju visada režisierius: ryte aš ženijuosi, vakare skiriuosi. Metai eina...
– Kaip tikrame teatre.
– Taip. Man išsirinkti yra labai sunku, man pasakyti „ne“ yra labai sunku. Aš kultūringa, aš visada sakau: paskambinkit pirmadienį, gal tada, o tada, pirmadienį, būdavo, nekeliu ragelio ir taip toliau. Todėl, kad visą gyvenimą buvo nepasitenkinimas tuo, ką darai. Kad ne taip. Todėl aš sakau: reikia, oi kaip reikia duot apdovanojimus jauniems žmonėms.
– Kad ne už viso gyvenimo nuopelnus, o tada...
– Tada, kai tau reikia. Kai reikia, kad kas nors prieitų ir pasakytų: „Tuo keliu eini, teisingai darai, tavo čia yra.“ O dabar malonu ir gėlės, ir žmonės pribėga gatvėje. Aš turiu būt labai dėkinga žiūrovams, kuriuos per visą gyvenimą atsimenu. Aš turiu būti dėkinga tam teatrui, į kurį atėjau, akademiniam teatrui. Monikai Mironaitei, teatro genialiam direktoriui Treiniui, Vancevičiui, Bučienei. Aš iš ten esu. Iš ten nuėjau pas R. Tuminą.
– Ar savo laiku sulaukėte palaikymo, paskatinimo, kaip sakote?
– Turiu pasakyt, kad kažkaip gal... Kažkodėl prisiminiau vieno garsaus kritiko didžiausią įžeidimą po pagrindinio vaidmens. Aš ten, būdama 30 metų, vaidinau kažkokią 60 metų mokslininkę taigos vidury. Ir kai apie visus kritikas parašė, kad vienas geriau, kitas blogiau, o paskutinis sakinys buvo: „Ką galima pasakyti apie E. Gabrėnaitę? Pagrindinė atlikėja. Graži.“ Tai taip verkti aš nebuvau verkusi. Pasakyt aktorei ne kad tu gabi, ne kad nepavyko kažkas, bet tik „graži“... Negaliu sakyt, baisių atsiliepimų tikrai nebuvo, turėjau nuostabius partnerius. Nuostabius. Jie man padėjo. Be jų aš būčiau... Jau vien apie K. Lupą, kuris dabar leidžia premjerą... Tai buvo tokia mokykla. Aš manau, kad labai mane apdovanojo. Tik dabar pradėjau suprast, kad aš turiu būti labai dėkinga.
– Ponia Gabrėnaite, Jums – 70 metų. Tokio amžiaus žmonės darbo rinkoje nelabai laukiami. O kaip yra jūsų atveju, kaip yra teatre?
– Teatre – kaip ir rinkose. Aš turiu savo teoriją. Pasitikiu likimu, bet esu suskirsčiusi... Gal tai tinka visiems, aš nežinau. Bet, man atrodo, tinka aktorių profesijai. Yra žibutės, yra tulpės, yra rožės, yra astrai ir yra chrizantemos. Linkiu visada visiems studentams – nepabijokit būt žibute, bet nelikit žibute. Nes po to bus narcizai, po to pereisim visus tuos laiptukus.
Aš manau, kad, tikriausiai, aš laiminga, kad tuos laiptukus perėjau. Pradžioje buvo „Narsuolis“ su Bučienė, „Antigonė“, kur aš lygindavau: „Aš noriu, kad viskas būtų gražu kaip vaikystėje“... Tas maksimalizmas baigiasi. Atėjo su R. Adomaičiu vaidinimas „Akis į akį“, kur skyrybos, vyras, moteris, po to atėjo nuostabus spektaklis apie Širvį, po to atėjo „Vyšnių sodas“, kuris pakeitė mūsų visą trupę. Tai buvo tiek meilės vieno kitam. Čia yra didžiulė laimė. Čia kaip Dievas duos. Kai aš K. Lupos paklausiau, ko reikia menininkui, jis atsakė: reikia dviejų dalykų – noro ir pamišimo. Ir jeigu man kas nors neišeidavo, aš visada pasiteisindavau sau – jeigu galima sakyti žodį „pasiteisindavau“, – per mažai norėjau.
Nes aš tikiu, kad kelnes per galvą apsirengti tikrai galima, jeigu labai nori. Čia yra laimės dalykas mūsų profesijoje, bet aš manau, kad ir visose profesijose. Atsidurti tam tikroje vietoje tam tikru laiku. Čia yra tie stebuklai, tų stebuklų daug nebūna.
– Jūs minite laimę. Sakėte, esate laiminga. Bet ar per tiek metų atsakėte į klausimą, kas yra laimė?
– Tikriausiai. Dabar aš galėčiau bent bandyti suformuluoti. Laimė tai yra, kur aš galvoju, kad apdovanojo, žmonės, su kuriais susitinki. Čia yra laimė, yra dovana. Laimė – tai mano vaikystė, mano močiutė ir senelis. Ir kai būna labai blogai, aš atsigulu ant kilimo – aktoriui tai lengva padaryti, mokam šituos dalykus daryti, – ir prisiminu kvapą. Prisimenu žalio pomidoro kvapą. Kai auga pomidorai, toks aštrus aštrus kvapas... Prisimenu Tytuvėnų miškus begalinius. Aš 50 metų nebuvau Tytuvėnuose. Ir man kažkada Romas Granauskas yra pasakęs: Egle, ko tu nori važiuoti į tas vietas, kur buvai labai laiminga? Palik, ten yra pasaka. Tai yra kažkokia pasaka. Tu gyveni dabar. Tu pamatysi ten gal alaus butelius, tą bažnyčią, prie kurios gyvenai. Ir Mindaugas Karbauskis, mano mokinys, mane nuvežė, aš pamačiau bažnyčią. Ir man tada atrodė tokia didelė ta bažnyčia.
Aš radau viską: radau namą, kuriame gyvenau, tik miškas kažkodėl pasirodė toks nedidelis, o vaikystėj... Viskas yra iš ten. Aš manau, laimė yra tokiuose paprastuose ir tokiuose sudėtinguose dalykuose.
