Viena ryškiausių šiandienos mecosopranų vadinama Tanja Ariane Baumgartner yra pripažinta tarptautiniu mastu, žavinti savo pasirodymais Bayreutho festivalyje, Edinburgho festivalyje, Londono karališkame operos teatre, Deutsche Oper Berlin, Komische Oper Berlin, Hamburgo operoje ir kt.
Nuo 2009 metų buvusi Frankfurto operos ansamblio nare, ji įsiminė įkūnydama įvairaus pobūdžio roles – Cassandre (Les Troyens), Eboli (Don Carlo), Maddalena (Rigoletto), Carmen and Brangäne (Tristan und Isolde). Jos debiutas Zalcburgo festivalyje įvyko 2010 metais, kai ji atliko Countess Geschwitz partiją Alano Bergo operoje „Lulu“.
Visai neseniai ji išpildė R. Strausso „Elektros“ operos trikampį, greta lietuvių solisčių Aušrinės Stundytės ir Asmik Grigorian. Interviu ji aptaria Klytämnestros partiją režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio operos pastatyme, karantino iššūkius ir dovanas, bei tai, ko moko jaunuosius operos dainininkus.
– Išorinis spaudimas „Elektros“ premjeroje, dėl sudėtingo vaidmens ir tiesioginės pasirodymo transliacijos turėjo būti didžiulis. Kaip tvarkėtės su įtampa?
– Situacija buvo labai įtempta – per premjerą scenoje iš savęs tikėjausi geriausio rezultato ir stengiausi atiduoti viską, ką galiu. Norėdama sutelkti dėmesį į savo pasirodymą, turėjau nekreipti dėmesio į prie rūbų prisegtus mikrofonus ir tai, jog opera yra transliuojama tiesiogiai! Tokios mintys mane tik blaškytų ir neleistų susikoncentruoti į vaidmenį.
Be to iš anksto buvo paruošti generalinių repeticijų įrašai, todėl, net jei kas ir būtų nutikę, jie būtų pakeitę medžiagą. Po premjeros jaučiausi išsekusi ir dvi dienas visiškai nieko neveikiau. Dainuodama vėlesniuose operos spektakliuose jaučiausi daug laisviau ir patogiau. Jutau didesnį pasitikėjimą savimi, tačiau stengiausi išlaikyti premjeroje juntamą nervingą energiją ir adrenaliną, kuris neleistų atsipalaiduoti.
– Ar kažkas Krzysztofo Warlikowskio inscenizacijoje jus nustebino?
– Iš tiesų, iš K. Warlikowskio tikėjausi netikėto požiūrio į „Elektrą“, taigi tuo jis manęs nenustebino. Man patiko jo noras išteisinti Klytämnestros personažą. Sunku kalbėti apie Klytämnestrą, sunku ją suvokti, o juo labiau – ginti, kadangi ji yra žudikė. Kiekvieną kartą dainuodama šią partiją visa panyru į neigiamas emocijas, kuriose nėra lengva išbūti. Tačiau man yra svarbu išryškinti jos žmogiškumą ir Warlikowskis dėl to operos pradžioje pridėjo monologą, kuris iš tiesų yra didelis iššūkis mano balsui – jame reikia rėkti, verkti. Tačiau jis yra svarbus, šiam personažui ir visai operai suteikiantis visai kitus prasminius sluoksnius.
Režisierius skatino solistus rasti savo asmeninį priėjimą prie kuriamų personažų – pradžioje dainavome ir vaidinome santūriau, internalizuodami emocijas. Vėliau išraišką sugrąžinome, bet šįkart ji kilo iš vidaus ir, manau, kad toks režisūrinis procesas visiškai pakeitė operos pastatymo kokybę.
– Kas jums padėjo surasti savo Klytämnestrą?
– Mane įkvėpė airių autorės knyga apie Klytämnestros dukters Iphigenios vestuves. Joje buvo aprašoma, kaip šeima joms ruošėsi, kaip džiaugėsi, jaudinosi. Finale, kaip ir mite, vestuvės neįvyko – istorija yra baigiama Iphigenios nužudymu. Manau, šis įvykis nulemia visą likusį Klytämnestros gyvenimą. Man ji – įskaudinta moteris, kurios pažeidžiamume ir neviltyje gimsta pabaisa. Iš tiesų opera nekalba apie žmogžudystes – graikų mitologija fiksavo amžinus šeimos santykių konfliktus, kurie persmelkia visuotinę žmonijos patirtį. Žinoma, džiaugiuosi, jog neišgyvenau „Elektros“ istorijos, tačiau tam tikra prasme mes visi ją išgyvenome.
– Kuo vokaliai Jums išsiskyrė Klytämnestros vaidmuo?
– Kartu su dirigentu Franzu Welseriu-Möstu tyrinėjome muzikoje užkoduotus leitmotyvus ir jų diktuojamus slaptus veikėjų vidinius išgyvenimus. Tai man padėjo giliau susipažinti su Klytämnestra. Vokaliai šis vaidmuo yra žemame registre – daugybė mecosopranų, nebepasiekiančių aukštų natų, rinkosi šį personažą ir jį atliko nepaprastai įtaigiai.
„Elektra“ nėra opera, kurioje užtenka gražiai skambančio balso – čia iš dainininko yra reikalaujama stiprios sceninės išraiškos. Dėl to aš lenkiuosi prieš ankstesnes Klytämnestros interpretatores su susižavėjimu ir pagarba. Mano mėgstamiausia – Brigitte Fassbaender. Ji unikaliai suvokė šį personažą ir turėjo labai išraiškingas akis – scenoje žvalgydamasi į šalis savo veido išraiška ji klausė: „Kuris iš jūsų nori pabandyti nužudyti mane?“
– Kaip nupasakotumėte kūrybinį bendradarbiavimą su lietuvių solistėmis?
– Man pasisekė scenoje turėti dvi nuostabias koleges. Žaviuosi Aušrine Stundyte – nuo repeticijų pradžios ji nepaleido savo vaidmens – užtekdavo vieno žvilgsnio, kad suprastum, jog priešais tave – Elektra. Asmik Grigorian prie savo Chrysothemis artėjo kitu keliu, tačiau scenoje šiam veikėjui ji suteikė daug galios, gyvybingumo – tuo negali nesižavėti.
Kone visi personažai scenoje yra Klytämnestros vaikai, todėl jos santykiai su kiekvienu iš jų yra švelniai tariant komplikuoti. Monologe galima pajusti jos meilę vyro paaukotai dukteriai Iphigeniai. Jos kita dukra Elektra ir sūnus Orestas siekia motinos mirties. Manau, Klytämnestra norėtų, kad Elektra ją suprastų, o ne tik nirštų, užsikėlusi tėvą ant pjedestalo. Iš tiesų tai siaubinga situacija ir aš nuoširdžiai gailiu Klytämnestros. Manau, ji yra nepaprastai stipri visą tai išgyvendama.
– Ar skaitėte „Elektros“ recenzijas?
– Taip! Kai buvau jaunesnė, skaitomos recenzijos man padėdavo išsiaiškinti, ar mano pasirodymas buvo pakankamai įtikinantis klausytojams. Tačiau kartais tenka tiesiog nuleisti rankas ir pripažinti, kad kritikas nesuprato operos, nes recenzija būna nuėjusi priešinga kryptimi, nei režisieriaus pastatymas. Dažnai žmonės ateina į operos teatrą su tam tikrais lūkesčiais ir, jei tai, ką jie mato scenoje, jų neatitinka, tu sulauksi atmetimo reakcijos. Tokia žmogiška reakcija, susidūrus su kažkuo nauju.
Prisipažinsiu, jog kaip dainininkė dažnai susiduriu ir su lūkesčiais repeticijų metu. Kaip mecosopranas Wagnerio ir Strausso repertuare atlieku moteriškas roles – visos jos yra nepaprastai galingos, dažnai dievybės, tačiau visą savo stiprybę ir galias naudoja pasitarnauti vyrams. O netarnaujančios nurašomos kaip pamišusios ir blogos – Klytämnestra yra puikus to pavyzdys. Norėčiau tai keisti ir džiaugiuosi, jog Krzysztofas Warlikowskis taip pat siekė Klytämnestrai suteikti galimybę bent jau būti žmogumi.
Nors dažnos operos siužetas yra pilnas stereotipų ir su jais susijusių lūkesčių, subtili ir daugiasluoksnė muzika leidžia požiūrio laisvę ir istorija bei joje veikiantys žmonės gali būti režisuojami iš daugybės skirtingų kampų. Todėl muzika čia yra svarbesnė ir mes visi iš esmės operą patiriame ausimis. Garsas leidžia mums išgyventi emocijas kitu lygmeniu ir aš noriu suteikti auditorijai galimybę kiekvieno pasirodymo metu patirti ką nors išskirtinio. Kartais klausytojai grįžta su tokiomis įžvalgomis, apie kurias pati niekada nebūnu pagalvojusi!
Pati eidama į operą patiriu gilias emocijas ir jos mane apvalo. Nors sunku visiškai atsipalaiduoti ir mėgautis pasirodymu, kai mano vokalo dėstytojos antena nepaliaujamai analizuoja solistų pasirodymus. Kartais muzika tave užklumpa netikėtai – skruostais pradeda ristis ašaros ir tu niekaip negali paaiškinti, kas nutiko.
– Įsivaizduoju, kad scenoje dainuojant stiprias emocijas keliančią „Elektrą“ pasirodymo metu gali būti baisu prarasti kontrolę.
– Taip, juk tiesiogine šio žodžio prasme susieji save su personažu – jis turi tavo kūną, tavo balsą. Dėl to pasirodymo scenoje metu niekada nesu tuščia – viduje viskas verda ir kiekvieną judesį, kiekvieną akimirką išgyvenu kaip Klytämnestra. Tai suteikia energijos, kuri padeda išnešti pasirodymą – paprasčiausiai stengiuosi savo juntamą energiją koncentruoti į balsą, o ne emocijas. Tai padeda išlaikyti kontrolę.
– Kokia Jums yra šios operos pastatymo patirtis?
– Po monologo operos pradžioje turiu 15 minučių, per kurias turiu persirengti, pakeisti peruką. Kadangi persirengimo kambarys šiame pastate yra labai toli – iki jo kokios penkios minutės pėsčiomis – pasirodymo metu persirengiu po scena. Be abejo, tenai negalima dainuoti, taigi po rėkimo monologe savo balsą galiu nuraminti ir likusiai operai apšildyti tik tyliu murmėjimu. Šitokio apšilimo metu stengiuosi susikoncentruoti į vaidmenį – prieš sugrįždama į sceną primenu sau, jog Klytämnestra turi pasiimti savo energiją iš išorės – pati savyje, po visko, ką išgyveno, ji nieko nebeturi ir kitam duoti negali.
Netgi turiu susigalvojusi fizinį pratimą – delnais neva traukiu virvę link savęs. Ir tada einu dainuoti likusios operos. Aišku, pasirodymo pabaiga man yra kiek lengvesnė, kadangi Klytämnestra miršta! Labai norėjau pati rėkti per savo mirtį, bet vis tik saugojom balsą ir buvo nusamdyta aktorė parėkti už mane. Po to riksmo scenoje guliu užmerktomis akimis ir šiomis akimirkomis klausausi orkestro ir įspūdingo Aušrinės Stundytės ir Asmik Grigorian dainavimo. Mėgaujuosi šiomis akimirkomis. Pasibaigus premjerai šįmet neturėjome jokios šventės, kaip kad įprastai. Laikydamiesi saugaus atstumo kavinėje pakėlėme taurę ir tegalėjom pasidžiaugti, jog spektaklis praėjo sklandžiai.
– Prieš pradėdama dainininkės karjerą buvote profesionali smuikininkė – ar šiandieną tai daro įtaką tam, kaip suprantate muziką ir kaip dainuojate?
– Man, kaip dainininkei, smuikininkės patirtis yra didelis pranašumas. Net ir šiandien dainuodama mokausi naudodamasi tais pačiais metodais ir triukais kaip ant smuiko – pradainuoju pirmyn atgal, aukštyn žemyn, skirtingomis ritmo variacijomis. Dainininkai treniruoja balso raumenis lygiai kaip ir instrumentalistai. Taip pat smuikininkės patirtis paaštrina klausą ir padeda geriau intonuoti.
Prisimenu kaip staigiai ir netikėtai būdama smuikininke susižavėjau vokiška oratorijos tradicija. Nieko negalėjau padaryti, teko pradėti dainininkės karjerą. Tuo metu buvau įsitikinusi, jog esu sopranas! Mano profesinis kelias švelniai tariant nebuvo tiesus, bet galų gale viskas susidėliojo į savo vietas ir manau, jog visos mano turėtos patirtys man buvo prasmingos. Šiandieną su malonumu galiu jų pamokomis dalintis su savo studentais ir stebėti, kaip jie auga.
– Kas Jums šiuo metu yra svarbiausia mokyti jaunus dainininkus?
– Mokau senosios bel canto technikos, kuri, manau, yra dainavimo pagrindas. Atsispiriu nuo to ir tada ieškau, ko šiuo metu reikia studento balsui. Kiekvienas balsas ir žmogus yra skirtingas – su kiekvienu studentu pirmiausia reikia atrasti bendrą kalbą. Juk tą pačią pastabą du studentai gali suprasti priešingai!
– Kokią reikšmę Jūsų karjerai turi šie metai?
– Šiais metais mes visi susidūrėme su iššūkiais. Daugybė mano pasirodymų taip pat buvo atšaukti ir didžiąją metų dalį negalėjau dainuoti scenoje. Nepaisant to, muzika manęs nepaliko nė dienai ir tai padėjo visame šiame chaose išlaikyti ramybę ir pozityvumą. Iš kitos pusės džiaugiausi, kad turimas laikas padėjo susikaupti į būsimus ateinančio sezono vaidmenis ir tikiuosi, jog ateityje taip pat pavyks daugiau laiko skirti kiekvienam pastatymui. Taip pat neįsivaizduojate, kaip džiaugiausi gavusi galimybę vėl dainuoti scenoje! Karantinas man tikrai padėjo giliau įvertinti savo profesiją.
Kovo mėnesį, kai tik užklupo karantinas ir visi skendėjome nežinioje, jaučiausi per daug pažeidžiama, kad leisčiau sau gilintis į „Elektrą“. Tegalėjau dainuoti tik šviesios nuotaikos kūrinius – kokį Mozartą ar Schuberto dainas. Balandį pradėjau čiupinėti Klytämnestros vaidmenį. Nežinojau, ar bus įgyvendinamas pastatymas Zalcburgo festivalyje, tačiau žinojau, jog kitą sezoną turėsiu dar vieną šios operos pastatymą, taip kad vis tiek turėjau repetuoti ir ruošti vaidmenį. Gegužę susisiekiau su festivalio organizatoriais, norėdama išsiaiškinti situaciją. Tuomet Helga Rabl-Stadler man pasakė: „mes pabandysim“.
Nuoširdžiai pasitikiu šios moters valdymu vien dėl to, jog ji nepriėmė jokių skubotų ar radikalių sprendimų. Buvo pasirinkta kiekvieną dieną stebėti kaip keičiasi situacija. Buvo neįtikėtina stebėti, kaip po kelių savaičių valdyba paskelbė, jog šįmet pasiryžo organizuoti Zalcburgo festivalį. Žinau, kokią didžiulę riziką ir atsakomybę ant savo pečių užsikrauna organizatoriai ir kaip staigiai viskas gali išslysti iš rankų, tačiau žaviuosi tuo, ką jie daro šių metų kultūriniam gyvenimui. Būdama festivalyje jaučiuosi nepaprastai saugiai – visi laikomės apribojimų, atstumo, dėvime kaukes, esame reguliariai tikrinami. Be to, dainininkai nuolat turi saugoti savo sveikatą – jei ne nuo koronaviruso, tai nuo peršalimo, alergijų ir daugelio kitų dalykų.
– Ačiū už pokalbį!
