Kultūra

2020.09.20 13:33

„Brolių šalelė“: Dainius ir Julius Taručiai aiškinasi, kaip atsirado Bezdonių pavadinimas

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.09.20 13:33

Broliai Dainius ir Julius Taručiai nusprendė išsiaiškinti keistų Lietuvos vietovardžių kilmę ir leidosi į kelią. Jų projektas „Brolių šalelė“, įgyvendinamas kartu su LRT.lt, žiūrovus nuves į Bezdonių miestelį, kurio pavadinimo kilmė tikrai ne tokia, apie kokią pagalvojote.

Toliau keliausime į Lašinių kaimą ir išgirsime pasakojimą apie gyvybę gelbstinčius lašinius... O pirmiausia kalbamės su broliais apie jų kivirčus ir atrastas įdomias asmenybes, apie gamtos grožį ir mistinius reiškinius. „Miesto žmogus akcentuojasi į save ir nemato, kas jį supa“, – LRT.lt teigė Julius Tarutis.

Žiūrėkite pirmąjį projekto „Brolių šalelė“ pasakojimą – apie Bezdonis:

Brolių šalelė. Bezdonys: Viktoro šiaudų dirbiniai ir Arvydų-Bezdonių dvaras

– Ką veikiate gyvenime?

Dainius: – Esu aktorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją pabaigęs. Pagrindinis mano darbas – vaidinu teatre.

Julius: – Kuriu bioplastiką, išsiaiškinau, kaip išgauti natūralius klijus. Dirbu su dokumentiniais filmais. Visą vasarą rinkau augalus, sakus – gaminsiu visokias vonios druskas, smilkalus. Visą tai dėsiu į įdomaus dizaino, rankų darbo dėžutes.

– Ar dažnai kartu leidžiate laiką? Ar tai – pirmas jūsų bendras projektas?

Dainius: – Mes daug ką kartu darome. Kuriant šiuos videodarbus, tiek konfliktų buvo. Taip pažinome vienas kitą labiau – sužinojau, kaip jis dirba, kas jį jaudina.

Julius: Bendrystė – didžiausias darbas. Mes broliai, todėl ir buvo pykčiai – nenutylėdavome vienas kitam pastabų. Pažinome vienas kitą ir iš neigiamos, ir iš teigiamos pusės. Tai augina. Ta patirtis davė labai daug pažinimo.

Dainius: – Tiek metų kartu esame ir vis tiek pamatėm naujų spalvų, supratome, kad esame skirtingi. Anksčiau labai dažnai mus painiodavo. Nors tarp mūsų 4 metų skirtumas, būdavo, brolio draugai su manimi šneka kaip su juo.

Julius: – Esame pas Vidą Bareikį vaidinę kartu spektaklyje „Telefonų knyga“, net į Moldovą, į teatro festivalį važiavome.

Dainius: – Dabar jau žinome, kaip vienam su kitu dirbti. Aš nesuprasdavau, ko brolis kabinėjasi, – o jis išmano techninę pusę ir mato, jei kažkas negerai. Dirbti kartu nuo šiol bus žymiai paprasčiau.

– Kaip gimė šio projekto idėja?

Dainius: – Man gimė ši idėja, nes daug keliaudavau su draugais ir kolegomis po Lietuvą. Būdavo, kiekvienas išsirenka kryptį, vaskinam ir tada važiuojame laimėtojo siūloma kryptimi. Turime pasukti visur, kur pamatome „rudus ženklus“ – jie žymi lankytinas vietas. Taip įdomių vietų atradau.

Prie Ignalinos ieškojome vandens malūno. Sustojome pasiklausti kelio moters, o ji sako – važiuojam pas mane. Ji turi rakandų muziejų – mane aprengė lininiais rūbais, uždėjo karūną. Sutikau daug šviesių žmonių. Sako, lietuvis priešas vienas kitam. Visiškai noriu paneigti: priima, randa vietą pernakvoti. Kiek keliavau, visur svetingai, draugiški.

Kartą važiavome nuo Marijampolės į Vilnių ir žaidėme vietovardžių žaimą – vienas pasako Lietuvos vietovardį, kitas turi pasakyti vietovardį, prasidedantį trečia nuo galo prieš tai pasakyto pavadinimo raide. Ir pastebėjome, kad yra labai netikėtų pavadinimų: Elniakampis, Kirmėliukai, Baras, Londonas. Pradėjau galvoti ir su broliu aptarinėti, kodėl jie taip vadinasi.

Julius: – Žmonės miesteliuose pamiršti. Miesto žmogus akcentuojasi į save ir nemato, kas jį supa. Miesto žmogus mano, kad, jei žmogus nėra matomas, jis tiesiog tik egzistuoja. O mažesnių miestelių žmonės nori pasidalinti savo žiniomis, mintimis. Jei nepažįsti savo šalies, kaip gali pažinti save.

Dainius: – Kaip tik kuriame dokumentinį filmą apie nematomus teatro žmones – ne scenos darbuotojus, filmuojame Lėlės, Jaunimo ir Rusų teatrų darbuotojus.

O šio projekto tikslas – skatinti turizmą po Lietuvą. Vasarą nematau tikslo važiuoti iš Lietuvos. Viktoras Kutka iš Bezdonių kaimo pina iš žilvičių vytelių įvairiausius daiktus ir ieško, kas perimtų jo amatą. Keliaudamas laimę, džiaugsmą atrandi ir pamilsti kraštą. Labai kūrybingi žmonės lietuviai, mano manymu.

Man buvo svarbu jauną žmogų užkabinti, kad jis pradėtų domėtis Lietuva. Svarbu ir vyresniems, kurie sako, kad trūksta pasakojimų ne apie žvaigždžių gyvenimus, o žemdirbius, tautodailininkus ir kitas įdomias asmenybes. Ir mums būtų smagu, kad patys žiūrovai toliau siūlytų, kur mums nuvykti.

– Kaip atsirinkote vietoves videodarbams?

Dainius: – Stengėmės ieškoti įdomių vietovardžių legendų. Lašinių kaime gal 10 trobų ir daug skirtingų istorijų, iš kur kilo vietovardis. Aš turiu surasti miestelius, žmones, nors daugiausia viskas vyksta ekspromtu. O brolis už techninius reikalus atsakingas: garsas, vaizdas.

Julius: – Tų įdomių vietų yra nepaprastai daug. Yra Titnaginė, kur begalė titnago. Žemaitijoje yra ežeras, kuriame yra gintaro.

Lietuviškos pasakos gąsdinančios, nes išliko nuo senų laikų, yra susijusios su senoviniais tikėjimais. Kaukolikai – kaimas prie Apuolės piliakalnio yra – ten Apuolės mūšis įvyko, buvo rasta daug kaukolių. Legendos susieina į vieną visumą, į seką – gali atsekti, nuo ko viskas prasidėjo.

Lašinių kaime randa artefaktų, išlikusių nuo akmens amžiaus. Prie Strėvos piliakalnio strėlės antgalį radau iš titnago. Dėl žemdirbystės dalis artefaktų suskaldyta. Mes nedaug istorijos žinome.

Dainius: – Šviesuliai buvo ištremti, gal dėl to skaudu į istoriją gilintis.

– Kaip stengėtės perteikti istoriją? Kokiomis priemonėmis?

Julius: – Nuo jaunosios kartos priklauso, kaip Lietuva atrodys. Jaunas žmogus mėgsta judesį, buvo svarbu pateikti istoriją gyvai ir kuo natūraliau. Dabar kaimuose gatvės tiesiamos, parkai padaryti. Bet mažose miesteliuose kultūros trūksta, ne vienas pašnekovas tai įvardino. Jie nori kokybiškos, bet daugiau tradicinės kultūros. Jiems nereikia postmodernių spektaklių – avangardo. O be kultūros žmonės tampa „luoši“. Sunaikink kultūrą, sunaikinsi žmogų. Lengva valdyti žmogų, atskirtą nuo kultūros.

Dainius: – Tai yra ir tam tikra dokumentacija – vietovės gali išnykti, dingti. Kol kas miestai didėja, plečiasi, o miesteliai traukiasi. Ir ateities kartoms galbūt bus naudinga sužinoti, kaip buvo.

Julius: – Bezdonyse pasakojo, kad, sukūrus filmą apie Bezdonis, lenkų turistai pradėjo lankytis – atvyksta fotografuotis prie stoties.

– Koks buvo įsimintiniausias momentas?

Julius: – Man – Strėvos piliakalnio kraštovaizdis. Atsistoji ir supranti, kad gamta didesnė už tave. Ta gamtos didybė.

Dainius: – Mums pradėjo strigti garsas, dronas nepasikelia, telefonai strigti pradėjo.

Julius: – Magnetinis laukas labai didelis, bet kodėl? Senieji statytojai žinojo, kur statyti pilį. Kaišiadorių elektrinė neužgožia išvystos gamtos didybės.

Dainius: – Norime, kad laida būtų ir apie mūsų su broliu santykį. O apie tuos žmones, kuriuos sutinkame, galima po pusvalandį, po valandą kurti laidas – apie kiekvieną žmogų. Keliauji ir veriasi nauji horizontai.

– O ar patys norėtumėte gyventi tuose mažuose miesteliuose ir kodėl?

Dainius: – Neatmetu galimybės ateityje gyventi tokiuose mažuose miesteliuose, nes ramybė, nėra perdėto skubėjimo, kamščių, šalia gamta, paukščių čiulbėjimas, gali basas vaikščioti, danguje matosi naktį žvaigždės ir visada po ranką yra grybų, o aš labai mėgstu grybauti.

Žmonės paprastesni, nuoširdesni, pasigendu to mieste, juk kaip smagu ne iš parduotuvės, o pas kaimynus nueiti ką tik melžto pieno.

Julius: – Sunku atsakyti, nes visi maži miesteliai ir kaimeliai labai skirtingi. Vienuose labai stipri bendruomenė, kaimynai vieni su kitais sveikinasi, padeda, kartu leidžia laisvą laiką, o kituose žmonės vieni su kitais nesibičiuliauja. Vienuose kaimeliuose yra aktyvus kultūrinis gyvenimas – vyksta įvairiausi užsiėmimai, įsteigtos menininkų rezidencijos, vasaromis vyksta stovyklos, festivaliai, kaimas kartu švenčia svarbias šventes, o štai kituose to galima ir pasigesti.

Manau, mielai gyvenčiau nedideliame kaimelyje, tačiau norėčiau, jog tai būtų vieta, kurioje žmonės šviesūs, aktyvūs, mielai ištiesia pagalbos ranką ir patys nebijo jos prašyti prireikus.