Kultūra

2020.09.27 20:06

Garsų ir vaizdų karuselė Vėtrungės palydoje: legendinis „Erfurtas“ Lazdynuose

Ignas Gudelevičius, LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su vasara“, LRT.lt2020.09.27 20:06

Prisiminimai, daugelio atmintyje gyvi ir šiandien – muzika, šokis, šviesos, skoniai, – visa tai išskyrė legendinį Lazdynų „Erfurtą“ iš kitų restoranų Vilniuje. 1972 metais duris pravėręs „Erfurtas“ žėrėjo išskirtiniu interjeru, geriausiu aptarnavimu, aukščiausios kategorijos specializuotais vokiškais patiekalais ir svečius suburdavusiais orkestru bei gerai žinomais estrados dainininkais.

Su gidu, iniciatyvos „Gatvės gyvos“ įkūrėju Albertu Kazlausku nuvykome prie buvusio restorano, tačiau šiandien čia „Erfurto“ buvimą galėtų paliudyti nebent medinė laiptų į antrąjį aukštą turėklų apdaila. Čia šiuo metu veikia kelios parduotuvėlės, o pirmajame, kaip ir anksčiau, dirba maisto prekybos centras.


Pasak A. Kazlausko, 1972 m. buvo pasirašyta Vilniaus ir Vokietijos Demokratinės Respublikos miesto Erfurto susigiminiavimo sutartis, todėl bičiulystės proga Erfurto mieste vienai gatvei ir prekybos centrui suteiktas „Vilniaus“ pavadinimas, o mūsų sostinėje atidarytas „Erfurto“ prekybos ir paslaugų centras, kuriame duris atvėrė ir 150 vietų restoranas. Taip pat gatvei Lazdynuose suteiktas „Erfurto“ pavadinimas.

Kaip žinoma, Lazdynuose buvo ir kitų užeigų, tačiau jos tokio didelio susidomėjimo nesulaukė. „Yra išlikusių lankytojų prisiminimų, kai užsinorėjus parūkyti, pribėgdavo oficiantas Kaziukas ir svečiui dar nespėjus prisidegti, tuoj pat šį veiksmą atlikdavo pats, beje, bare dirbo tik vyrai“, – pasakoja A. Kazlauskas.

Dabar prie šio prekybos centro esama nemažai automobilių aikštelės vietų, o anuomet buvo sukurta nemaža jauki restorano erdvė. Užsienio turistai, atvykę iš Vakarų Europos, neretai apsilankydavo ne tik Vilniaus senamiestyje, bet ir Lazdynuose – čia būdavo rengiama dviejų valandų ekskursija.

LRT TELEVIZIJOS užsienio naujienų žurnalistė Jolanta Paškevičiūtė „Erfurtą“ šiandien prisimena kaip kokybės ženklą. „Į jį būdavo labai sunku patekti. Žinoma, anuomet jaunoms panelėms vienoms eiti į naktinį barą – ne itin geros reputacijos požymis, tad lydėdavę vaikinai pasirūpindavo ir sėkmingu patekimu. Atmintyje išlikę tamsaus aksomo patogūs minkštasuoliai, nedideli staliukai, virš scenos įrengtas puošnus metalinis pano ir vakaro pažibos – žymūs dainininkai Viktoras Malinauskas, šviesaus atminimo Janina Miščiukaitė, puošnus varjetė, ryškūs efektai... Ko gero, tiems, kam tekdavo laimė čia apsilankyti, visa tai reiškė kokybės ženklą“, – svarsto žurnalistė.

Net penkiolika metų „Erfurte“ dainavęs V. Malinauskas sako, kad muzikinėje dviejų dalių programoje turėdavo dominuoti lietuviška arba tarybinė daina, tačiau, kadangi užsukdavo ir svečių iš užsienio, to meto valdžia neprieštaravo, kad nuskambėtų keli užsienio hitai. Pagal juos profesionaliems šokėjams, kurių nemažai daliai tekdavo vakarop atvykti į „Erfurtą“ po darbo Operos ir baleto teatre, dažnai būdavo sukuriamos meninės kompozicijos (jomis rūpinosi meno vadovas Raimondas Jovaiša, choreografas Arikas Krupas).

Galiojus griežtai cenzūrai programa būdavo paruošiama preciziškai. Pasak V. Malinausko, kad ši pradėtų gyvenimą, ji būtinai turėjo praeiti atsakingų įstaigų cenzūrą. Buvo žvelgiama griežtai ir į šokį, kad nebūtų per daug apsinuoginimų. Taigi kruopštus darbas, ilgas pasiruošimas – „Erfurtas“ tuo ir skambėjo: „23 valandą prasidėdavo programa – parodydavome pirmą dalį, tada pertrauka, paskui rodydavome antrą dalį, programą baigdavome pirmą valandą nakties, o namuose atsirasdavau antrą valandą“, – pasakoja V. Malinauskas.

Restorano orkestrui ir visai muzikinei programai vadovavo Leonardas Petrauskas. Meno vadovas, režisierius, scenaristas, apšvietėjas, gitaristas, garso režisierius, grojęs Lietuvos estradiniame orkestre, „Estradinėse melodijose“ subūrė profesionalių muzikantų kolektyvą. Dainininkų pasirodymus lydėdavo ir saksofono, trimito, trombono bei ritmo grupės sąskambiai.

„Erfurte“ dainavo Ona Valiukevičiūtė, Janina Miščiukaitė, Narimantas Ramanauskas, V. Malinauskas, Gražina Stasiūnaitė, Jūratė Dineikaitė ir merginų roko grupė „Bitės“, Chosė Mackanis, svečiavosi Laima Vaikulė, Borisas Moisejevas, Andrejus Makarevičius. Su restoranu bendradarbiavo žinomas pianistas, kompozitorius Viačeslavas Ganelinas ir kiti garsūs muzikantai.

Kompozitorius Alvydas Jegelevičius, kurio dainos taip pat čia skambėjo, sako, kad L. Petrausko kurti spektakliai prilygo muzikinio teatro menui: „Jis – pagrindinis sumanytojas ir visų darbų atlikėjas plačiąja prasme – kūrė instrumentines pjeses, dainas, kurios ir skambėdavo Erfurte. Be to, įvairiapusiam talentui priklauso ne tik fotografija, muzikavimas, bet ir įvairios aplikacijos, šviesos muzika. Plastiką, šokį, choreografiją, muziką, šviesas L. Petrauskas sulydė į puikų šou“.

Paklaustas, kaip pradėjo darbą „Erfurto“ restorane, L. Petrauskas sako sulaukęs tuomečio Kultūros ministerijos Muzikos reikalų valdybos repertuaro redakcinės kolegijos nario Liudo Šaltenio pasiūlymo naujame restorane suformuoti orkestrą ir būti jo vadovu: „Prieš tai dirbau garso režisieriumi Sporto rūmuose. Kadangi pats gyvenau muzikos pasaulyje, imtis naujos veiklos buvo labai įdomu. Žinoma, iš pradžių reikėjo surasti profesionalius atlikėjus, kai kuriuos pažinojau dar anksčiau. „Erfurte“ veikė dvi salės – didžiajame restorane ir naktiniame bare“.

Kaip prisimena L. Petrauskas, netgi to meto vykdomojo komiteto pirmininkas Algimantas Vileikis savo delegacijas atvesdavo į „Erfurtą“: „Rašėme tematinius scenarijus, siuvome kostiumus, o apsilankę užsieniečiai stebėdavosi, kad naktiniame bare galima plėtoti tokias programas“.

Restorane naudoti ir dūmų efektai bei lietuvių fizikų įdiegtas lazerinis apšvietimas. L. Petrausko teigimu, visko trūko ir idėjas plėtodavo patys darbuotojai: „Šiandien prisiminus apima juokas – kai pamatydavome, kokie specialieji efektai spindi užsienyje, stengdavomės ką nors naujo pasigaminti patys. Tik įsivaizduokite, kaip išgaudavome dūmus – mesdavau sausą ledą į verdančio vandens katilą! Anuomet tai prilygo stebuklui. Bendradarbiaudami su fizikais, panaudojome pirmą raudoną lazeriuką, kurio ornamentai judėdavo ant sienos. Jei šiandien muzikinė medžiaga montuojama kompiuterių pagalba, tai mes maždaug nuo 1976 metų montaže pasitelkdavome stacionarų magnetofoną, juostas ir žirkles, pagelbėdavo ir Vilniaus plokštelių studija, kurioje įrašėme Viačeslavo Ganelino roko operą „Bravo, Raudonkepuraite“.

Nors šiandien senosios „Erfurto“ iškabos taip ir neišvysime, šalia pastato išsiskiria reikšmingas akcentas – 1973 metais vieno progresyviausių Vilniaus skulptorių Teodoro Kazimiero Valaičio sukurta skulptūra „Vėtrungė“. Aplink ją esantis baseinas, anuomet naudotas techninėms reikmėms – aušinti įvairius įrenginius, – šiandien stovi tuščias.

Pasak A. Kazlausko, naujame mikrorajone T. K. Valaičiui patikėta sukomponuoti dinamišką projektą, tokį menininkas ir sukūrė – pučiant vėjui „Vėtrungė“ juda. Beje, ši vieta, kaip ir patys Lazdynai, buvo labai populiari fotografuotis. Šiandien galime rasti ne vieną fotoalbumą, skirtą šiam Vilniaus gyvenamųjų namų rajonui. Štai ir 1975 m. išleisto dainų rinkinio „Virgilijus Noreika“ viršelyje lengva atpažinti šią vietą: fone – garsusis operos solistas, skulptūra, pirmasis dvylikos aukštų blokinis namas Vilniuje ir plati pėsčiųjų alėja, vedanti į spalvingą istoriją menantį „Erfurtą“!

LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su vasara“: