LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus. Dvidešimtasis pasakojimas – apie vieną reikšmingiausių 20 amžiaus mąstytojų, prancūzų ir žydų filosofą Emanuelį Leviną.
Mąstytojas ir filosofas E. Levinas savo gyvenimą pradėjo Lietuvoje 1906 metais. Anot filosofo Viktoro Bachmetjevo, E. Levino ryšys su Lietuva nėra tik simbolinis.
„Levinas ne tik gimė Kaune, tačiau čia ir užaugo, baigė mokyklą. Iš Lietuvos išvažiavo siekdamas studijų. Jo tėvai ir broliai ne tik liko Kaune, tačiau čia ir žuvo per holokaustą. Tas Levino ryšys su šeima ir Kaunu bus pažymėtas ir šiuo ženklu“, – pasakoja Vytauto Didžiojo universitete (VDU) dėstantis filosofas.
Levinas tampa vienu iš atskaitos taškų prancūzų intelektualiniuose debatuose.
Studijų metais E. Levinas savo veikalus publikavo lietuviškai. „Lietuviškoje kultūrinėje spaudoje, – patikslina filosofas V. Bachmetjevas. – Interviu, jau būdamas pakankamai garbaus amžiaus, jis šiltai pasakodavo apie savo vaikystę Kaune.“
Vis dėlto Emanuelis Levinas, kaip mąstytojas, formuotas ne lietuviškos kultūros, bet žydų religinio mąstymo ir prancūziškos filosofijos. „Levinas didžiąją gyvenimo dalį buvo Prancūzijos intelektualinio gyvenimo, nebūtų teisinga sakyti paraštėje, tačiau centre – taip pat ne. Sorbonoje jis pradėjo dėstyti būdamas jau tikrai garbaus amžiaus. O didžiąją gyvenimo dalį praleido mokykloje, jo pagrindinis darbas buvo direktoriaus pareigos žydų mokykloje.
Po antrojo pasaulinio karo, po siaubingų totalitarinių režimų paliktų pasekmių, po, atrodytų, visiško humanizmo ir humanistinių vertybių numenkinimo, Levinas randa būdą, randa žodžius vėl pagrįsti etikos svarbą.
Filosofija jam buvo papildomas, toks vakarinis užsiėmimas. Savo pagrindinį veikalą „Totalybė ir begalybė“ jis išleido 1961 metais, būdamas 56-erių. Nuo to laiko Levino reikšmė ir svarba prancūzų intelektualiniame gyvenime augo ir didėjo. Kalbant apie septintą, aštuntą ir devintą dešimtmečius, mes jau galime pasakyti, kad Levinas tampa vienu iš atskaitos taškų prancūzų intelektualiniuose debatuose“, – pasakoja V. Bachmetjevas.
Emanuelio Levino filosofijos įtaką sunku apibrėžti vos keletu sakinių, sako Viktoras Bachmetjevas, išskirdamas, jo manymu, pagrindinį filosofo nuopelną. „Po antrojo pasaulinio karo, po siaubingų totalitarinių režimų paliktų pasekmių, po, atrodytų, visiško humanizmo ir humanistinių vertybių numenkinimo, Levinas randa būdą, randa žodžius vėl pagrįsti etikos svarbą“, – sako VDU filosofas, besidomintis šiuolaikine etika, Viktoras Bachmetjevas.
Pasakojimo apie Emanuelį Leviną klausykitės ir radijo įraše
Parengė Vismantas Žuklevičius
