Socialiai atsakingas – tai lietuviško kino kontekste nebus pats dažniausiai sutinkamas apibūdinimas. Žinoma, besikeičiančiai ir tolerantiškesnei bei tvaresnei bandančiai būti visuomenei šis terminas neturėtų būti svetimas.
Kaip tik, jis – siekiamybė. Todėl visuomenės grupė, kuriai aktualios socialinės problemos, kuriai rūpi, kokiais tvarumo principais remiantis vyksta kūrybiniai procesai, turėtų susidomėti nauja režisieriaus Romo Zabarausko juosta „Advokatas“. Beveik šimtu procentų veganiška ir kupina itin pažeidžiamų grupių aktualijų: veikėjai – LGBT+ priklausantys asmenys bei pabėgėliai.
„Advokato“ istorijos centre – aktoriaus Eimučio Kvosčiausko kuriamas Marius: sėkmingas, gražius dalykus gyvenime mėgstantis, bet meilės vis nerandantis advokatas. Jis aukoja įvairioms aktyvistų organizacijoms, bet net nepasidomi, kuo šios užsiima. Iš pirmo žvilgsnio jam rūpi tik jis pats ir jo poreikiai. Visa kita – tam, kad sukurtų gražų ir teisingą įspūdį apie save. Mariaus ledinę ir apskaičiuotą širdį aptirpdo tik pažintis su pabėgėliu iš Sirijos Ali, besiglaudžiančiu pabėgėlių stovykloje Belgrade ir bandančiu užsidirbti pragyvenimui savo kūnu.
Tai, kas įvyksta tarp Mariaus ir Ali būtų galima pavadinti klasikine romantine istorija, sukalta remiantis scenaristikos pagrindais: jei iki tol Marius vengdavo imtis bylų, nesusijusių su jo sritimi, tai šiuo atveju, jis, vedamas asmeninio intereso, bent jau bando. Ilgą laiką turėjęs privilegiją, jis pagaliau ima ja naudotis ne tik savo paties gerovei kurti. Meilė, o gal verčiau potraukis, priveda prie asmenybės ir jos vertybių apsivertimo proceso – ir šis „Advokate“ – dvigubas.
Sakysite, kodėl šią istoriją galima priskirti prie statuso „socialiai atsakingas kinas“? Nejaugi tik dėl veikėjų seksualinės tapatybės? Šioji – būtų akivaizdžiausia ir pirmiausia į akis krentanti savybė, bet, kad ir kaip bebūtų, į pirmą planą iškyla kiti dalykai. Besimezgant meilės istorijai gana garsiai ir aiškiai suskamba pabėgėlių ir jų teises reglamentuojančių teisės aktų problematika, tiesmukiškai (kas dažnu atveju kine atleidžiama tik Holivude kuriamai produkcijai) parodomos ir įvardijamos spragos – norint sulaukti pagalbos, reikia arba turėti tinkamų pažinčių, kurios padėtų apeiti įstatymus, arba kentėt ir tikėtis, kad viskas susitvarkys, arba meluoti ir pabandyti teisingumo ieškoti bandant išryškinti kitas problemas.
Kelias ilgas, biurokratinių procesų daug, o ir rezultatas – nėra garantuotas. Net ir pačioms geranoriškiausioms organizacijoms yra kur tobulėti – dėl to, kad valstybėms, kuriose jos veikia, irgi reikia daug pažengti – ir tolerancijos, ir pačių valdymo sistemų keliu. Tam tikra prasme režisierius Romas Zabarauskas „Advokate“ susiklosčiusiomis situacijomis rodo: jei atrodo, kad kokia nors problema jau yra sprendžiama, reikia naujos problemos, kad būtų galima pamatyti, kokie keliai dėl to turėjo būti nueiti. Jei palygintume LBGT+ situaciją Lietuvoje prieš 10 metų ir dabar, matytume ryškų skirtumą. Pabėgėlių problema gal juda kiek greitesniais tempais, tačiau vis tiek akivaizdu – tolerancijos ir supratimo trūksta.
Įdomu, kad tolerancijos temą režisierius kabina kiek netikėtu aspektu: dažnu atveju filme, kuriame veikia LGBT+ bendruomenės nariai tikėtumėmės, kad abejingumą ir netoleranciją jų atžvilgiu skleis tai bendruomenei nepriklausantys asmenys. Šiuo atveju ši problema – pačios bendruomenės rėmuose. Advokato Mariaus bendravime su jaunesniais bendruomenės nariais (kaip ir bendravime su Ali) atsiskleidžia jo, kaip vyresnio, jo paties žodžiais tariant „ilgus metus gyvenusio homobobiškoje Lietuvoje“ požiūris: jam nepatogumą kelia biseksualumas ir translyčiai asmenys, jis stengiasi ignoruoti kitokių, negu jis pats, egzistavimą. Išvada gana aiški: tolerancijos trūkumo problema nėra juodai balta, kaip kartais bandoma nupiešti, ji – keliasluoksnė ir dažniausiai kyla iš nežinojimo bei būtent nenorėjimo sužinoti. Komforto zona patogi, negi ne.
Kad ir kaip bebūtų, pasirinkta tema dar nėra garantas, jog kino kūrinys bus pavykęs. Čia norėtųsi sugrįžti prie minties, jog, atrodo, istorija sukurta remiantis scenaristikos pagrindais. Kas, kitais žodžiais tariant, reiškia, kad savo raiška yra ganėtinai primityvi. Vienas pagrindinių teiginių, kuriuos prisimenu iš kino istorijos paskaitų, tai jog kinas turi savo gramatiką ir kalbą – vizualiąją abėcėlę, todėl kiekvieno veiksmo įvardinti žodžiu nėra būtina – kartais užtenka iškalbingesnio kadro ir tylos, kad mintis būtų suprasta.
Nors Zabarauskas kino meno mokėsi Prancūzijoje, tačiau lietuviškumas prasimuša dialoguose: pertekliniuose, pernelyg taisyklinguose, labai nenatūraliuose, sakomuose laužyta anglų kalba. Ir, kaip galima suprasti, tai nėra tik Zabarausko problema – tai lyg kažkoks keistas mūsų kiną lydintis štampas. Tuo tarpu filmo estetika pakyla į kitą lygį: kiekvienas kadras – nušlifuotas iki maksimumo ir galėtų tapti paveikslu ant kambario sienos ar meno galerijoje. Lėtai judantys vaizdai, leidžiantys pasigėrėti dizainerių rūbais ir puikiai įrengtais interjerais – lyg estetikos saldainiai grožio išsiilgusioms akims.
Kartais susidaro įspūdis, jog aktoriai – tik dekoracijos į pagrindinį planą papuolusiame nušlifuotame vaizde. Preciziška, tikslu, malonu, kažkam galbūt net būtų pernelyg saldu, bet nepaneigsi – Zabarausko vaizdinė raiška kine tikrai yra stipresnė už verbalinę. Šiai problemai spręsti Holivude pasitelkiami „scenarijaus gydytojai“, šiuo atveju galbūt užtektų puikiai gimtąja kalba manevruojančio scenaristo. Štai užsienio kritikai filmą įvertino puikiai – galbūt kalbinis keistumas pasiklysta kažkur vertime.
Neabejoju, kad atsiras visuomenės dalis, kuri į šitą filmą net nesvarstys eiti iš principo – taip jau būna su tam tikras temas bandančiais nagrinėti kūriniais. Tačiau tiems, kurie yra abejingi temai, tačiau dievina gražiai padarytus filmus, rekomenduočiau „Advokatą“ išbandyti – galbūt ištiks Mariaus apsivertimas. Jokiu būdu neteigiu, kad tai – kino šedevras, tačiau tai drąsiai galima laikyti Romo Zabarausko stipriausiu iki šiol padarytu darbu.
Lauros Šimkutės filmo apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:
