Kas galėjo pagalvoti, jog operą galima pastatyti vos per kelias savaites. Ko gero, greičiausiai pasaulyje realizuota produkcija tapo šios vasaros Zalcburgo festivalio scenoje pastatytas minimalistinis, tačiau nepaprastai gyvybingas W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ pastatymas.
Vasaros įtampa – pandemija, jubiliejus, netikėtas projektas, galimybė grįžti į darbą, naujos rolės, jauni solistai, ribotas pasiruošimo laikas – įkvėpė adrenalinu įkrautą ir sprogstama energija užtaisytą proveržį festivalio operos scenoje.
Kai birželio pradžioje buvo paskelbta, jog Zalcburgo festivalis šįmet įvyks, kartu buvo pranešta ir apie visus atšaukiamus operų pastatymus. Vokiečių režisierius Christofas Loy`us pagal planą šįmet turėjo režisuoti koronaviruso košmarą – M. Mussorgsk`io operą „Borisas Godunovas“, užtvindytą masinėmis scenomis ir didžiule solistų, choro, orkestro sudėtimi. Jame Simpleton`o partiją turėjo atlikti ir rusų tenoras Bogdanas Volkovas, o štai dirigentė Joana Mallwitz ruošė naują W. A. Mozarto „Užburtosios fleitos“ muzikinę interpretaciją. Po visų šių vėjais nuplaukusių planų ir atšauktų produkcijų trys muzikantai vis dėlto sutiko vienas kitą Zalcburge – tik aplinkybėmis, kurių ko gero nei vienas iš anksto negalėjo numatyti.
Zalcburgo festivalio organizatoriai prisipažino negalėję įsivaizduoti šimtųjų šio renginio metinių be W. A. Mozarto operos. Nenuostabu, jog pora kvartalų nuo šio kompozitoriaus gimimo vietos įsikūręs festivalis nuo pat savo įkurtuvių 1920 metais siekė kapitalizuoti šio muziko kūrybą ir jai teikti neįprastai didelę reikšmę festivalio repertuare. Kasmet yra statomos W. A. Mozarto operos, atliekama jo simfoninė ir kamerinė muzika, o prie muzikinių interpretacijų čia dirba pasaulinio lygio Mozarto muzikos žinovai ir entuziastai. Taip birželio mėnesį gimė naujas netikėtas projektas – dėl mažos ansamblio sudėties buvo nuspręsta statyti W. A. Mozarto 1790 metais sukomponuotą opera buffa „Visos jos tokios“. Į šitokio užmojo vadžias buvo įkinkyti jau minėtieji ekspertai Christofas Loy`us ir Joana Mallwitz.
Nors gal tai skamba ir kiek pavėluotai, šįmet vokietė J. Mallwitz tapo pirmaja moterimi, diriguojančia operą Zalcburgo festivalyje. Su W. A. Mozarto muzika ji yra artima pažįstama, kadangi nuo devyniolikos metų kasmet diriguoja vis kitą šio kompozitoriaus operą. Tradicija tęsiasi iki šiandien, kai ji yra tokio amžiaus, koks buvo W. A. Mozartas, komponuodamas „Visos jos tokios“. Nors šiais laikais pastatymuose galima išgirsti įvairiausio plauko šio kompozitoriaus muzikos interpretacijų, turėdama tiek nedaug laiko, dirigentė nekeitė tradicinio Vienos filharmonijos skambesio ir stiliaus, o siekė pabrėžti jos klasikinį grožį ir atskleisti muzikoje užslėptas emocijas.
Vokiečių režisieriaus Christof Loy`o pažintis su šia W. A. Mozarto opera įvyko jam būnant dvylikos metų, kuomet jis ją išgirdo pirmąjį kartą. „Visos jos tokios“ režisierius stato jau nuo 2008 metų ir, iš tiesų, didžioji pastatymo dalis yra jo 2008 metų Frankfurto operos teatro spektaklio atspindys. Nors, kita vertus, čia scenoje galima pastebėti ir naujų detalių, o kartu su jaunais solistais, šis pasirodymas Zalcburgo festivalyje stebina savo šviežumu. Savo režisūroje Ch. Loy`us pabrėžia universalų ir ilgaamžišką pasakojamos istorijos emocinį poveikį. Pasak režisieriaus, ši opera, kaip ir visa W. A. Mozarto kūryba, turi gydomųjų galių, kurios yra tokios svarbios šiais laikais, kai kasdienybėje gali pritrūkti šviesos, džiaugsmo ir pozityvumo.
Taigi, gavę galimybę, birželio mėnesį abu nedvejodami ėmėsi operos, kurią juokaudami praminė „Covid Fan Tutte“ (it. Cossi dan tute – visos jos tokios). Režisierius Christofas Loy`us su dirigente Joana Mallwitz pirmą kartą „susitiko“ telefonu šio mėnesio viduryje. Kelias paras praleidę ryšyje, jie drauge trumpino operos partitūrą, jog ši tiktų festivaliui iškeltus pandemijos prevencijos reikalavimus – būtų apie dviejų valandų trukmės be pertraukos tarp veiksmų. „Sukarpytos“ natos vėliau buvo rodomos interviu, nusagstytos skliausteliais išskirtų muzikinių elementų, nužymėtų kone kiekviename puslapyje.
Tuo pat metu buvo pasamdyti operos solistai. Šie patys tarpusavyje juokavo, jog jaučiasi it loterijoje išlošę aukso puodą, kadangi šią vasarą laisvo laiko turi net ir didžiausios pasaulio operos žvaigždės, taigi organizatoriai šiam pastatymui galėjo pasamdyti bet ką. Šešetukas scenoje – Elsa Dreisig (Fiordiligi), Marianne Crebassa (Dorabella), Andrè Schuen (Guglielmo), Bogdan Volkov (Ferrando), Lea Desandre (Despina) ir Johannes Martin Kränzle (Don Alfonso) – prisipažino taip pat desperatiškai norėję vėl pradėti dirbti po karantino.
Taigi jie džiaugėsi galėję šį sezoną pabaigti darbingai ir šis džiaugsmas užgožė visą stresą ir paniką, kylančią kai naują rolę tenka paruošti per rekordiškai trumpą laiką. Be to tai padėjo repeticijų metu sukurti draugišką, palaikančią, šiltą atmosferą, kuri buvo aiškiai juntama scenoje ir ko gero padėjo išplukdyti pasirodymą į kitą lygį. Liepos mėnesį iš Prancūzijos, Italijos, Rusijos ir Vokietijos suvažiavę solistai per kelias savaites surepetavo operą, kuri debiutavo „Großes Festspielhaus“ salėje rupjūčio 2-ą dieną.
Sėdint salėje kylantis smalsumas, ką yra įmanoma paruošti per kelias savaites, buvo neišpasakytas. Tačiau pakilus uždangai buvo galima ironiškai šyptelėti – scenografai gudriai pasinaudojo „mažiau yra daugiau“ taisykle ir minimalizmo kortą naudojo kone akiplėšiškai. Visas scenos veiksmas, kaip ir 2008-ųjų Frankfurto operos pastatyme, buvo organizuojamas tuščiame baltame kambaryje su balta siena, kurioje buvo įstatytos dvi baltos durys (tik scenoje sode, nustumę baltą sieną, išlenda medžiai). Ši skoninga minimalistinė kamerinė scenografija, atsisakius šiuolaikiniams spektakliams būdingos gremėsdiškos teatro mašinerijos, leido susikoncentruoti į tai, apie ką „Visos jos tokios“ labiausiai ir pasakoja – žmonių tarpusavio santykius.
Režisierius šioje operoje labai džiaugėsi galėdamas scenoje „tiesiog pastatyti šešis žmones ir stebėti jų reakcijas vienas į kitą“. Tai kūrė nepaprastai choreografišką pasirodymą – personažai scenoje režisieriaus buvo sąmoningai išstatomi pagal tai, kaip artimai jie jautėsi – kartais prilipę vienas prie kito, kartais priešinguose scenos galuose. Taip pat estetiškai puikiai buvo pasitelkiama simetrija – tarp dviejų durų dažnai būdavo skirtingai išdėstomos dvi poros, o balta durų spalva kontrastuojama juodiems porų vilkimiems kostiumams. Visos šios detalės tik dar labiau išryškino solistus, jų vaidybą, išraiškas, kūno kalbą. Būtent taip santykių choregrafinė, vaidybinė ir muzikinė išraiškos tapo šios operos pamatu ir pagrindine stiprybe.
Ko ir būtų galima tikėtis iš Mozarto bei kūrinio pavadinimu „Visos jos tokios“ – ši opera turėtų būti priskiriama „romantinės komedijos“ žanrui. Seserų Fiordiligi ir Dorabellos vaikinai dedasi išvykstantys į karą, kai iš tiesų, persirengę svetimšaliais, apsisukę grįžta namo ir tikrina seserų meilę ir ištikimybę, bandydami suvilioti vienas kito merginas. Apgaulė yra atskleidžiama tik tuomet, kai susipainiojusios seserys būna beištekančios už apsimetėlių. Nepaisant visko, nesusipratimas yra išsprendžiamas ir operos finalas yra vainikuojamas dvigubomis vestuvėmis, nelyg holivudiniame filme.
Nors W. A. Mozarto muzika savyje slepia daug subtilių psichologinių veikėjų niuansų, scenoje yra įprasta šią operą statyti kaip plokščią komediją, nužymėta farsu ir maivymusi, kurioje veikia karikatūriški personažai – naivios ir kvailokos moterys bei avantiūriški ir sadistiški vyrai. Šiųmetinėje režisieriaus Ch. Loy`o interpretacijoje pasišaipymo elementas visiškai išnyksta ir tai išskiria šį pastatymą nuo ankstesnių. Režisieriaus yra rimtai žvelgiama į Don Alfonzo ir vaikinų planą, nuolat besimainančius vidinius seserų išgyvenimus. Į kiekvieną veikėją scenoje yra koncentruojamasi kaip į nepaprastai žmogišką, įvairialypį, jautrų ir nuolat besikeičiantį individą.
Ferrando iš lengvabūdiškai optimistiško veikėjo tapo daug drovesnis ir jautresnis nei įprastai. Guglielmo čia mažiau žiaurus ar beširdis, o paprasčiausiai nebrandus, nepažįstantis savęs. Don Alfonzo šiame pastatyme pristatomas nebe kaip sausas cinikas, o meile savo gyvenime nusivylęs ir patarti siekiantis žmogus. Na, o seserys Fiordiligi ir Dorabella scenoje nevaizduojamos tokios tuščios, kvailos ir beviltiškos – yra pabrėžiamas jų jautrumas ir pasikeitimas, augimas.
Taip kiekvienas veiksmas scenoje yra prisodrintas nuoširdumo, dėl kurio veikėjų portretai atgyja visai kitokiomis spalvomis. Realizmo ir šiuolaikiškumo elementai operos scenografijoje ir kostiumuose leidžia publikai daug intymiau ir giliau išgyventi kiekvieno žmogaus patirtį atspindinčius šios istorijos elementus. Tačiau katarsis čia pinamas su sentimentaloka pramoga, ir, keliskart nuoširdžiai prajuokindamas publiką, iš originalios „romantinės komedijos“ žanro Ch. Loy`us transformuoja „Visos jos tokios“ iki romantinės dramos.
Kadangi scenoje akys tegali užsikabinti už balto fono ir šešių juodų jame besimakaluojančių žmogeliukų, pirmą smuiką į savo rankas šiame pastatyme ima geniali W. A. Mozarto muzika. Kadangi opera buvo sutrumpinta ir praleisti keli numeriai, veiksmas scenoje rutuliojasi nepaliaujamai greitai. Muzika tapo vidiniu šio veiksmo varikliu ir nuolatiniu palydovu, savo grožiu kas akimirkai žavinčiu kiekvieną besiklausantį.
Kadangi pasakoja apie santykius, opera tampa grandine, suverta iš duetų, tercetų, kvartetų, kvintetų ir sekstetų. Tai į pirmą planą iškėlė didžiausią pasirodymo stiprybę – scenoje juntamą solistų buvimą kartu, čia ir dabar, ryšyje su kitais. Buvo justi jų susiklausymas ir susidainavimas. Įspūdingai organiškai scenoje derėjo šešetuko judesiai, vaidyba, dainavimas. Tai įkvėpė „Visos jos tokios“ naujos gyvybės ir leido vainikuoti šį išskirtinį 2020 metų sezoną W. A. Mozarto muzikos gydomaja galia.
