Kultūra

2020.08.30 20:49

Spalvoti miesto stiklai ir Stasys Ušinskas, Kauno menuomenę išgąsdinęs kubizmo formomis

Paulius Tautvydas Laurinaitis, „Kaunas pilnas kultūros“ 2020.08.30 20:49

Nors Lietuvoje vitražo istorija siekia ne vieną šimtmetį, tačiau moderniosios Lietuvos vitražo mokyklos šaknys driekiasi iš Laikinosios sostinės. Istorija mus atveda pas Stasį Ušinską, tikrą renesanso žmogų, davusį mums pirmąjį garsinį lėlių filmą „Storulio sapnas“, o konservatyvią 4 dešimtmečio pradžios Kauno menuomenę išgąsdinusį kubizmo formomis.

Pirmiausia jis visgi buvo šiuolaikinio lietuviško vitražo meno pradininkas. Iš jo pedagoginio darbo išaugo būsimųjų šalies vitražininkų profesinis genealoginis medis, siekiąs mūsų dienas. Ką šiandien Kauno viešosiose erdvėse turime iš S. Ušinsko bei jo mokinių kūrybinių ieškojimų?

Nors po studijų Paryžiuje 4 dešimtmečio pradžioje Ušinskas į Lietuvą parvežė daugybę modernybės laikotarpio stilistinių idėjų, tačiau jo kurti vitražai santūresni. Vieni pirmųjų jo darbų – du vitražai Vytauto bažnyčioje. Kaip ir kitur, čia jis siekė prisitaikyti prie konteksto: stilizuoti heraldiniai motyvai vitražuose persipina su kompozicija, atliepiančia bažnyčios atmosferą, architektūrinį charakterį.

Tolesnis kūrėjo kelias mus atveda į buvusius Prekybos, pramonės ir amatų rūmus, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio 1937–1938 m. suprojektuotus kaip simbolinę šalies ekonominę tvirtovę. Greta Broniaus Pundziaus kurtų bareljefų ir Petro Kalpoko freskų, rūmų meninės vienovės sprendinį papildo ir Ušinsko vitražai, dailėtyrininkės Laimos Petrusevičiūtės įvardijami pirmaisiais 20 amžiaus siužetiniais vitražais Lietuvoje. „Lietuvaitė“ ir „Statybininkas“ išreiškia dvi tuometėje valstybėje vyravusias idėjas – romantizuojamą lietuvybę ir krašto progresą. Heraldiniais Ušinsko vitražais buvo papuošta ir Kauno karininkų ramovė: jie buvo sunaikinti, tačiau jau 21 amžiuje karininkams šiuos darbus padėjo atkurti Vytautas Švarlys.

Nors sovietinės okupacijos metais vitražo menas buvo apribotas daugiausia visuomeniniais bei administraciniais pastatais, Ušinskas išnaudojo dar nespėjusią nusistovėti politinę situaciją ir spėjo papuošti Šančių bei Mažąją Prisikėlimo bažnyčias, kur religinę tematiką supynė su lietuvišku kontekstu.

Savo pedagoginėje praktikoje, apėmusioje ir Kauną, ir Vilnių, jis išaugino naują vitražininkų kartą, vėliau ugdžiusią trečiąją. Tarp Ušinsko mokinių buvo du lietuviškajai vitražo mokyklai itin svarbūs vardai – Algimantas Stoškus ir Kazys Morkūnas, kurie, įkvėpti mokytojo, vėliau gausiai eksperimentavo su naujomis technikomis: veidrodiniais, storo luitinio stiklo bei erdviniais vitražais.

Į Lietuvos meną grįžus modernizmo tendencijoms, 7–8 dešimtmečiais, dalis Lietuvoje kuriamų vitražų tapo monumentalesni ir abstraktesni. „Girstučio“ rūmų lankytojus pasitinka masyvus A. Stoškaus ir jo auklėtinio Antano Grabausko triptikas „Tėvynė“. Kūriniui teko nukeliauti net už Atlanto: Monrealyje vykusioje tarptautinėje parodoje „Expo 67“ SSRS paviljone jis reprezentavo lietuvių vitražininkų talentus.

O ar žinojote, kad Kaune yra ir didžiausias šalies vitražas? Beveik 200 kvadratinių metrų užima K. Morkūno „Nenugalėtieji“ IX forto muziejuje – dydžiu jis varžosi tik su kitu to paties autoriaus kūriniu Šiauliuose. O monumentalumu konkuruoja nebent su gretimu lauko kaimynu – IX forto memorialu. Trimatė, storo luitinio stiklo kompozicija sukurta 9 dešimtmečio pradžioje. Dar vienas Ušinsko mokinys Vytautas Banys į Kauno menininkų namų salės sargybą panašiu metu atidavė savo „Mūzas“, atskleidžiančias sugrįžtančią kur kas tradiciškesnę kryptį bei techniką ir menininko braižui būdingą figūrų apipavidalinimą ornamentiniais motyvais.

Palyginimui verta aplankyti ir kitas „Mūzas“, kurios atstovauja jau trečiajai vitražininkų kartai, nors atsirado anksčiau. Į dabartinį Kauno kultūros centro pastatą A. Stoškaus mokinio Broniaus Bružo kūrinys atkeliavo 1968 m. ir puikiai atspindi savo laiko stilistines nuostatas. Jį sudaro daugiau nei pustrečio tūkstančio stiklinių dalių, bet svarbiausia – prieš dešimtmetį jis buvo restauruotas.

Nemažai vitražo pavyzdžių, kadaise puošusių įvairių mūsų miesto pastatų ertmes bei erdves, šiandien yra dingę, sunaikinti arba, geriausiu atveju, išimti iš konteksto. Iš tiesų – jų tiek, kad šitas straipsnis turbūt turėtų būti dvigubai ilgesnis. Vis dėlto nusikalstume nepaminėję Algimanto Stoškaus 8 dešimtmečio gale sukurto erdvinio vitražo „Skrydis“, puošusio buvusį Miestų statybos projektavimo instituto (dab. BLC) vidinį atriumą, – tuo metu tai buvo išskirtinis tokio pobūdžio kūrinys Kaune. Gal kas matėte?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.