Kultūra

2020.08.22 16:15

Operos atlikėja apie „Elektros“ pastatymą su Asmik: scenoje dainuoju apie kraują ir žmogžudystes, todėl turiu atsiriboti

Ona Jarmalavičiūtė2020.08.22 16:15

Niujorkietė afroamerikietė Bonita Hyman koncertavo pagrindinėse pasaulio scenose (Čikagos „Lyric“, Dalaso operoje, „Opéra Comique“ Paryžiuje, „Deutsche Oper am Rhein“ ir Leipcigo operoje) apsiimdama tokius vaidmenis kaip Maria („Porgy and Bess“), Erda („Der Ring des Nibelungen“), Suzuki („Madam Butterfly“), Azucena („Il trovatore“), ir Ulrica („Un ballo in maschera“).

Pirmą kartą su R. Strausso opera „Elektra“ ji susipažino dar 2013 metais, kai buvo pakviesta atlikti pirmosios tarnaitės vaidmens legendiniame Patrice`o Chéreau pastatyme.

Ko gero buvo sunku numatyti, jog su šiuo veikalu daininkė nesiskirs ir šiandieną, kai po aštuonių „Elektros“ pastatymų Milano „La Scala“, „Metropolitan“, Barselonos, Helsinkio ir Berlyno valstybiniuose operos teatruose, ji buvo pakviesta dainuoti naujoje režisieriaus Krzysztof Warlikowski produkcijoje.

Ta proga kalbiname B. Hyman Zalcburge, kur ji devintąjį kartą įkūnija pirmąją tarnaitę jubiliejinio 100-ojo Zalcburgo festivalio scenoje. Interviu solistė lygina skirtingas „Elektros“ inscenizacijas, aptaria jos šio mėnesio projektą bendradarbiaujant su „Unicef“ ir gilinasi į Elektroje užslėptus skirtingus priepaudos ir mizoginizmo padarinius žmogui.

– Kaip leidžiate laiką tarp „Elektros“ pasirodymų?

– Visi stengiamės pailsėti po to, kai šitiek jėgų atidavėme operos premjerai. Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriu savo pasirodymui „Elektroje“, tačiau tarp paskutinių spektaklių iš Zalcburgo keliavau į Filzmoosą dalyvauti „Unicef Gala“ renginyje. Mano asociacijs su „Unicef“ trunka jau dvidešimt metų ir ji man yra nepaprastai svarbi. Šįmet – mano dešimtasis „Gala“ renginys Filzmoose.

Kadangi šiame koncerte atlieku vos kelis kūrinius, tai nekenkia mano pasirodymui „Elektroje“ – kitu atveju nebūčiau ėmusis papildomo projekto šalia šitokio masyvaus operos pastatymo. Manau, kad laikas tarp „Eelektros“ turėtų būti laikomas poilsiu, tačiau Filzmoose dalyvauju oficialiai, kaip menininkė, reprezentuojanti „Unicef“. O jei renginys oficialus, man vis dėlto tai yra darbas – net jei ir vaišina tortu!

– Ar jautėte spaudimą prieš „Elektros“ premjerą?

– Be abejo, dalyvavimas festivalyje man kelia didžiulį asmeninį pasitenkinimą. Džiaugiuosi, žinodama, kad su šiuo pastatymu mes nuveikėme kažką svarbaus. Visas Zalcburgo festivalis šįmet yra tarsi eksperimentas, praskinsiantis kelią kitiems, bandantiems statyti operas pandemijos sąlygomis. Aišku, jog su tuo kiekvienam dalyviui yra užkraunama atsakomybė, tačiau mano vaidmuo yra palyginti nedidelis ir dėl to svoris nekrinta ant mano pečių.

Jis yra nešamas Aušrinės Stundytės, Asmik Grigorian ir Tanjos Baumgartner! Šios trys moterys šią vasarą turėjo tvarkytis su nesuvokiamu išoriniu spaudimu dėl festivalio metinių, pandemijos grėsmės ir apribojimų bei milžiniškų pačios produkcijos keliamų iššūkių.

– Jūs dalyvavote ir kituose Patrice`o Chéreau „Elektros“ pastatymuose. Kaip galėtumėte palyginti juos su šiųmetiniu Krzysztofo Warlikowskio pastatymu?

– Man tai yra antroji „Elektros“ inscenizacija ir devintasis pasirodymas. Abu režisieriai dirba skirtingai – kitaip ir būti negali. Jie turi savitas idėjas apie šią operą, o mano, kaip menininko, darbas yra stengtis išpildyti jas kaip tik įmanoma geriau. Chéreau pastatyme repeticijoms skyrėme septyniasdešimt valandų – tarnaitės viso pasirodymo metu buvo scenoje ir įsitraukusios reagavo į visus operos įvykius. Taip pat tai buvo labai fiziška interpretacija, čia buvo labai svarbi kūno kalba. Pavyzdžiui, Klytämnestrai įžengus į sceną mes visos puldavome ant žemės.

Warlikowskio pastatyme dėmesys yra sutelkiamas kitur – į principus. Tarnaitės čia tampa labiau foniniais veikėjais. Dirbdamas su mumis režisierius suformavo tam tikrus rėmus, kuriuose mes turėjome laisvę savaip interpretuoti savo veikėjus. Problema ta, kad improvizuojant grupėje yra svarbu gerai pažinoti savo kolegas, o mes suvažiavome iš skirtingų pasaulio kampelių vos prieš mėnesį. Taigi, nors visi yra nuostabūs, nebuvo realios galimybės iš tiesų vieniems su kitais susipažinti.

– „Elektros“ istorija yra tragiška ir nepaprastai slegianti. Ar Jums yra iššūkis įsijausti į tokius įvykius?

– Scena su tarnaitėmis yra išties labai intensyvi – sunkią nuotaiką kuria žodžiai, kuriuos sako moterys, muzika fone. Kadangi scenoje dainuoju apie kraują ir žmogžudystes, tuo metu, be abejo, turiu atsitraukti nuo tikrosios savęs, kad patikėčiau, suteikčiau šiems žodžiams įtaigumo ir gyvybės. „Elektros“ istorija pasakoja apie traumą. Klytämnestros ir Aegistho santuoka nėra kuriama iš meilės ir kiekvieno vaiko gimimas – tai Klytämnestros kančios ir prievartos vaisius.

Taip pat Aegisthas dievams paaukoja vaiką iš ankstesnės Klytämnestros santuokos, siekdamas palankumo jam išvykstant į karą. Klytämnestra ne tas žodis kaip jam to neatleidžia – tik grįžusį vyrą ji negyvai užkapoja vonioje. Visa šios šeimos istorija yra giliai traumuojanti, todėl, manau, yra iš tiesų pavojinga joje ilgai užsibūti! Po kiekvieno pasirodymo turi iš naujo susirasti save ir grįžti į kasdienį gyvenimą. Įkvepiu, iškvepiu ir vėl tampu savimi.

– Kaip randate ryšį su tokia istorija?

– Šiuo metu pasaulyje tvyro labai daug įtampos – tai intensyvus laikas. Esu tikra, jog visi realiame gyvenime galime rasti elementų, kurie mus atveda į panašią vidinę būseną. Trijų „Elektros“ moterų istoriją suvokiu kaip iš mizoginizmo ir priespaudos kilusią traumą ir tragiškas jos pasekmes. Jėgos ir smurto prieš moteris pavyzdys kyla iš Aegisto. Seserys laukia, kol brolis Orestas jas išgelbės, tačiau jis nužudo motiną. Abu pastatymai tai išryškina, tačiau Chéreau ir Warlikowskis prieina prie temos iš skirtingų pusių.

Chéreau išryškina moterų stiprybę – Elektra čia lieka gyva ir seserys pabaigoje paliekamos žvelgiančios į savo gyvenimą su pasitenkinimu. Warlikowskis nusileidžiant uždangai scenoje palieka namus, pilnus moterų lavonų. Manau - tai nepaprastai sudėtinga istorija. Kiekvienas veikėjas scenoje – problematiškas, kaip ir dauguma žmonių, kuriuos sutinkame gyvenime. Dėl to interpretacijos scenoje yra tokios skirtingos, o kiekvienas klausantysis gali prisiliesti prie istorijos iš savo požiūrio taško.

– Kas Jums padėjo rasti savitą interpretaciją scenoje?

– Mano patirtis, susijusi su ankstesne „Elektros“ produkcija, leido man pasinaudoti joje įgytais vaidmens formavimo įrankiais. Be abejo, inscenizacijos Zalcburgo festivalyje kontekstas yra visai kitoks, o ir tarnaitės čia skiriasi, tačiau vaidmenį stačiau ant savo praeities darbo pamatų. Taip pat labai padėjo muzikinės repeticijos su dirigentu Franzu Welseriu-Möstu. Jose daugiausia dėmesio buvo skiriama tekstui. Maestro turėjo labai konkrečių minčių apie tai, ką jis norėjo girdėti scenoje.

Ankstesniuose įrašuose neieškojau įkvėpimo, nes vaidmuo nėra toks didelis. Jei kalbėtume apie Klytämnestra – vaidmenį, kurį svajoju atlikti – tada turėtume aptarti kitas įkvepiančias opers interpretacijas. Šis vaidmuo yra sudėtingas ir su malonumu stebėjau kaip scenoje su juo tvarkosi meistrės Waltrauda Meiera ir Tanja Ariane Baumgartner. Jos abi yra nuostabios dainininkės ir jų interpretacijos, nors skirtingos, kuria stirpų įspūdį ir kelia pagarbą. Stebint Tanjos interpretaciją kilo fantazija, kad čia Klytämnestra yra tarsi paslaptingo religinio kulto lyderė, ir man tai pasirodė nepaprastai įdomi režisūrinė kryptis.

Gerbiu abiejų solisčių interpretacijas, nes jose Klytämnestra nėra kraujo ištroškusi lunatikė, kas, manau, yra įprasta. Dažnai tokios ekstremalios interpretacijos klausytojo nepaveikia, nes jos tampa parodijomis, kurios stačiai kelia juoką. Klytämnestra yra tikra – sudėtinga, daugialypė, subtili moteris. Ji turi rimtą priežastį būti tokia, kokia yra. Gyvenimo priespaudoje pasekmės pasireiškia labai skirtingai. Aš, kaip afroamerikietė, esu intymiai patyrusi, kaip sudėtinga yra išsaugoti savo žmogiškumą, kai jis nuo tavęs yra nuplėšiamas. Klytämnestra tokia negimė – ji yra mizoginizmo ir priespaudos sukurta pabaisa, kupina baimės ir nesaugumo. Labai žaviuosi Tanjos Ariane Baumgartner šio personažo interpretacija.

– Ar Elektros pastatymui ir pačiam festivaliui turėjo įtakos pandemija?

– Kai kurie dalykai buvo sumažinti – festivalyje vietoj šešių statomos tik dvi operos, kurios abi pasižymi nedidele solistų sudėtimi. „Elektroje“ visi solistai niekada scenoje nepasirodo vienu metu – „Felsenreitschule“ yra didžiulė scena. Sudalinus ją į keletą sričių galima pajusti atstumą tarp veiksme pasklidusių personažų.

– Koks Jūsų santykis su Richardo Strausso muzika?

– Tai muzika, dėl kurios aš gyvenu. Tik išgirdusi ją, sustoju ir klausausi, kad ir ką tuo metu veikčiau. Jei kas nutiktų, vežčiausi šią muziką su savimi į negyvenamą salą. „Elektra“ yra absoliutus operos ir dramos šedevras. Nėra nė vienos natos, čia skambančios veltui, o emocinis veikalo poveikis yra paprasčiausiai katarsiškas. Operos muzika pradedama smūgiu į veidą, o užbaigiama trankymu kumščiais. Galima jausti nuolatinę įtampą ir emocijos intensyvumą. Žinau, kad ši muzika yra ypatinga, kadangi ji turi poveikį ir visiems kitiems operos pasiklausyti į teatrą atėjusiems žmonėms.

Kiekvieno pasirodymo pabaigoje, nesvarbu, kokioje šalyje būtum, publika stačiai pameta galvą. Jie pradeda rėkti ir šoka nuo kėdžių. Net ir čia, Zalcburge, kur reikėtų tikėtis santūrios reakcijos, publika plojo it išprotėjusi! Taip ji reagavo kiekvieną kartą, kiek man teko dalyvauti šios operos inscenizacijose – originalų Chéreau produkcijos pastatymą publika priėmė labai šiltai, „La Scala“ – iš pradžių suvaržytai, bet aistringai. Niujorkas, Barselona, ​​Helsinkis, Berlynas – niekas neliko jai abejingas. Elektra yra vienas iš tų kelių kūrinių, sukelianti žmonėms tokį stiprų poveikį.

– Ačiū už pokalbį!