Kultūra

2020.07.27 15:04

Vytauto Kernagio sesuo: filmas „Maža išpažintis“ buvo pranašingas

LRT.lt2020.07.27 15:04

Vienuoliktąjį „Kino po žvaigždėmis“ sezoną liepos 27-ąją Valdovų rūmuose pradės lietuviška klasika – Algirdo Aramino „Maža išpažintis“ (1971). Šis filmas žymėjo Vytauto Kernagio kūrybinio kelio pradžią, o ikoniškasis Beno personažas žinomas iki šių dienų, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Kaip į maestro gyvenimą atėjo „Maža išpažintis“, ką jam reiškė šis vaidmuo, pasakoja V. Kernagio sesuo Rasa Kernagytė-Jaraminienė.

– Kaip į Vytauto Kernagio gyvenimą atėjo „Maža išpažintis“?

– Atėjo per atsitiktinumą, kaip dažniausiai ir būna gyvenime. Tuo metu vienas žymesnių jaunimui kuriančių režisierių Algirdas Araminas ieškojo savo filmui herojaus. Atsitiktinai išgirdęs Vytą dainuojant ir grojant gitara, režisierius suprato radęs aktorių filmui. Tokiu būdu Vytas jame ir atsidūrė.

– Jis atrankoje Beno vaidmeniui nedalyvavo?

– Ne. Matyt, režisierius ilgai ieškojo personažo atitikmens, nes netikėtai išgirstas dainuojantis Vytas jam labai patiko ir pasakė: „Man šito ir reikia“.

– O pats maestro svajojo apie kiną?

– Nemanau, kad jis svajojo būtent apie vaidybą.

– Jūsų tėvai – žymūs aktoriai Aleksandras Kernagis ir Gražina Blynaitė-Kernagienė. Kaip tėvai vertino aktorystės pasirinkimą?

Kalbant apie „Mažą išpažintį“, žinoma, kad visada palaikė savo vaiką. Tolimesniame Vyto aktorystės ir režisūros kelyje tėvai darė didelę įtaką. Mūsų tėvai teatralai, tad namuose buvo gyvenama teatru. Jau anksti supratome, kad tai ne profesija, o gyvenimo būdas. Taip savaime Vytas ir atsidūrė konservatorijoje, nors iš pradžių manėme, kad jis gali tapti architektu.

Nuo vaikystės Vytas buvo labai meniška asmenybė – labai gražiai piešė ir iš kaladėlių statydavo pasakiško grožio rūmus. Tėvai neskatino rinktis to paties kelio, nes tais laikais buvo žinoma, kad aktoriaus ir menininko kelias – ne visada rožėmis klotas. Jam pasirinkus aktorystę, tėvai palinkėjo sėkmės.

– Algirdo Aramino filmas, pasirodęs 1971-aisiais, žymi labai ryškią V. Kernagio karjeros pradžią – tai buvo vienas daugiausiai žiūrovų surinkusių filmų Lietuvoje. Jūs buvote tas žmogus, kuris matė visą asmenybės virsmą. Ar V. Kernagis po „Mažos išpažinties“ pasikeitė?

– Aišku, kad jam tai buvo tam tikras šuolis bei pasitikėjimo savimi įgavimas. Aš įsivaizduoju, kad šis filmas jam kaip menininkui labai svarbus. Čia vėl sugrįžtame ir prie tėvų įtakos. Pamenu, pirmame kurse tėvai jam leido savo kambaryje ant sienos išrašyti Justino Marcinkevičiaus poezijos posmą, kurį apipavidalino slibinais, virtusį jo gyvenimo moto. Atsimenu, kai jis paklausė ar galima, o mama drąsiai atsakė: „Paišyk!“. Taip pat, kai bitlai dar Lietuvoje nebuvo tokie populiarūs, mūsų namuose jie grojo nuo ryto iki vakaro. Mes labai tolerantiškai priėmėme šiuos dalykus.

– Ar pamenate, kokio eilėraščio tai buvo posmas?

– Aš gabaliuką atsimenu: „Nedažnai, ak, deja, nedažnai, tik tada, kai aš lengvas ir geras, tik tada aš matau gale gryčios paukščiais klegantį, žydintį sodą...“.

– Filme V. Kernagio herojus Benas – ne pagrindinis vaidmuo, tačiau iš šio filmo visi labiausiai atsimena jo įkūnytą tvirtą jaunuolį bei legendinę frazę „Benai, plaukiam į Nidą“, kurią vartojame iki šiol. Kaip galvojate, kodėl?

– Tikiu, kad Beno personažas jaunimui darė didžiulį įspūdį – tvirtas charakteris, užsibrėžto tikslo siekimas. Man tai primena ir kitą apie jaunimą pasakojantį filmą, Raimundo Banionio „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Kodėl jis aktualus? Nes ten rodomi jaunuoliai tvirtai siekia savo tikslų. Lygiai taip pat ir Benas darė įspūdį, jauni žmonės norėjo būti į jį panašūs. Tvirto charakterio ir meniškos sielos Benas tuo laikotarpiu darė įtaką tiek jaunam, tiek senam.

– O kaip gimė filme skambėjusios dainos?

– Suprantu, kad čia visos Vyto dainos. Paskaitęs poezijos tekstą, jis imdavo ir sukurdavo dainą. Vytas atrado Sigitą Gedą, Justiną Marcinkevičių, Antaną Jonyną. Taip ir gimė dainos.

– Tai nebuvo specialiai „Mažai išpažinčiai“ parašytos dainos?

– Manau, kad ne – tai buvo jo dainos.

– Kas tuo metu V. Kernagį labiausiai formavo kaip asmenybę?

– Be abejo, bitlai, kurie buvo jo dievaičiai nuo ankstyvos paauglystės. Žinoma, ir knygos. Jis knygų rijikas ir didelis poezijos mylėtojas. Pusę jo bibliotekos sudarė poezija, ką tikrai retai jaunuolio kolekcijoje galėdavai rasti. Žinoma, tėvai ir bobutė, kuri buvo nepaprasto inteligentiškumo moteris. O juk kas žmogų formuoja? Būtent aplinka, kurioje jis gyvena.

– Kiek maestro savyje turėjo legendinio filmo personažo Beno spalvų?

– Juos abu rišo šie bruožai: charakterio tvirtybė, meilė muzikai, ištikimybė draugui. Kaip ir filme Benui draugas sako: „Benai, tau į sceną reikia“. Visa tai išsipildė – pranašingas filmas. Garsiausia filmo frazė yra „Benai, plaukiam į Nidą“, o aš sakau „Benai, į sceną“ (juokiasi).

– Tuo metu filmas buvo visiškas laisvės gūsys: atsipalaidavę jaunuoliai, Kernagis su gitara ir dainomis, hipiškas požiūris. Jūsų nuomone, ar tai ir buvo filmo sėkmės raktas?

– Gal daug ir atsitiktinumų šioje vietoje, bet tai buvo režisieriaus matymas, be kurio niekas nebūtų įvykę. A. Araminas Vyte matė potencialų scenos meistrą.

– Kitais metais maestro būtų šventęs 70 metų jubiliejų. 2020-ųjų pavasarį pasirodys dokumentinis Andriaus Lekavičiaus filmas „KERNAGIS“, kuriame gausu paties atlikėjo su kamera užfiksuotų kadrų. Taip pat jubiliejaus proga bus paskelbti ir simboliniai V. Kernagio metai, per kuriuos įvyks daug įvairiausių renginių, dedikuotų maestro. Ką apie tai pasakytų pats V. Kernagis?

– Aš tikiu, kad jis mus mato ir, žinoma, džiaugiasi, nes yra mylimas, neužmirštas. Vytas labai daug sielos įdėjo į savo kūrybą ir jo širdis džiaugiasi, kad jį supranta bei vertina. Juk viskas yra žmogiška. Jis labai daug savęs dėjo į kūrybą ir labai mylėjo žmones.

– Ačiū už pokalbį.

„Kinas po žvaigždėmis“ vyks liepos 27 d.–rugpjūčio 29 d. Valdovų rūmų Didžiajame kieme.