Kultūra

2020.07.06 07:00

Juškų muziejus Vilkijoje – eksponatai su kriminalo prieskoniu ir iš „Titaniko“ ištraukta lietuviška knyga

Paulius Vaitekėnas, LRT.lt2020.07.06 07:00

„Mintis buvo sukurti muziejų, kuriame vaikai galėtų žaisti, dūkti, viską imti į rankas, o suaugusiems – špyga“, – šypsodamasis sakė Antano ir Jono Juškų muziejaus įkūrėjas Arūnas Sniečkus. Jo teigimu, žmonės čia atvyksta istorijų pasiklausyti, ne tik daiktų apžiūrėti. Šimtmečius skaičiuojantis namas buvo tapęs prieglobsčiu ne vienam iškiliam lietuviui. Tačiau vieno eksponato direktorius vis dar laukia – iš „Titaniko“ ištrauktos lietuviškos knygos.

Kauno rajone, Vilkijoje, veikiantis Juškų etninės kultūros muziejus – savotiškas lietuviškumo lopšys. Jis įsikūręs seniausioje išlikusioje medinėje klebonijoje Lietuvoje ir skaičiuoja jau beveik 300 metų. Name išlikęs didžiausias šalyje kaminas rūkykla.

„Daiktai čia tik fonas, istorija yra esmė. Vien čia esančios sijos yra daug mačiusios. Motiejus Valančius čia lankėsi, vėliau Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, dar vėliau – Vydūnas, Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, galima vardyti iki begalybės“, – tikino muziejaus įkūrėjas.

Eksponatai su kriminalo prieskoniu

Muziejumi jis rūpinasi kartu su žmona Vida, o jų tikslas, kaip patys teigia, – dvasinė kultūra. A. Sniečkus sako, kad, kai daiktai turi istoriją, tada galima apie juos pasakoti, o čia dalis daiktų turi ilgą istoriją, kiti – trumpą, o kitų istorijų – net viešint negalima. Neilgai trukus direktorius parodė bene unikaliausią muziejaus leidinį ir papasakojo kuriozinę situaciją, kaip jį gavo.

„Jį padovanojęs žmogus pasakė, kad tik po jo mirties bus galima atskleisti leidinio istoriją. Kiek žinau, tai iš žinomų egzempliorių pasaulyje yra likę tik devyni. Ši knygutė apie tai, kaip mūsų kalboje atsikratyti lenkiškų rašmenų“, – pasakojo A. Sniečkus ir priduria, kad Antanas Juška puoselėjo lietuvybę.

Jo teigimu, broliai Juškos nebuvo labai žinomi ir dar savamoksliai, tad jų darbas buvo atmestas ir po kažkiek metų visą šią medžiagą pasiėmė Jonas Jablonskis.

„Man šį leidinį padovanojo vienas kolekcininkas, jis negalėjo pasakyti, iš kur jį gavo. Aš pasakiau, kad man svarbu, iš kur šis leidinys, nes turėsiu parengti apie jį informaciją. Manęs paprašė prisiekti, kad niekam neviešinsiu, iš kur jį gavo, ir tada pasakė, kad šį leidinį pavogė“, – istorija dalijosi muziejaus įkūrėjas.

Esą kolekcininkai neretai nusikalsdavo, norėdami savo kolekciją papildyti unikaliu egzemplioriumi, todėl dalies eksponatų istorija – su kriminalo prieskoniu.

Parengė 80 tūkst. žodžių lietuvių kalbos žodyną

A. Sniečkus pasakoja, kad iš pradžių, perskaitęs Jono Basanavičiaus mintis apie Kauno rajone gyvenantį kleboną, nesuprato, apie kokį žmogų kalbama. Vėliau pasidomėjęs suvokė, kad A. Juška – 80 tūkst. žodžių žodyno keliomis kalbomis autorius, surinkęs seniausius lietuviškus žodžius, aprašęs papročius, parašęs 7 tūkst. dainų.

„Pasirodo, knyga buvo parašyta, bet ją uždraudė“, – istoriją tęsė muziejaus įkūrėjas.

Jo teigimu, broliai Juškos daug prisidėjo, kad dabar tebekalbėtumėm kalba, kokią turime.

Norėjo seno namo, gavo muziejų

Nuo 1989 m. muziejaus direktoriumi dirbęs A. Sniečkus pasakoja, kad jo karjera susiklostė netikėtai. Jis esą nebuvo susijęs nei su istorija, nei su liaudies kultūra. 1987 m. įstojo į tuo metu besikuriantį klubą „Atgaja“, aktyviai jame dirbo ir daug keliavo.

Per vieną kelionę į Kaukazo kalnus vienam iš bendražygių užsiminė, kad norėtų gauti seną namą, kuriame galėtų tvarkytis. Po kelerių metų sulaukė bendražygio skambučio su pasiūlymu.

„Jis man pasiūlė būti kuriamo muziejaus direktoriumi. Iš pradžių nenorėjau apsiimti, nors minėjo, kad A. Juška buvo muzikos žmogus. O kas tada buvo mūsų muzikos dievukai? „Deep Purple“, „Black Sabbath“, „Led Zeppelin“, todėl visa kita atrodė ne taip artima širdžiai. Bet jam pavyko mane įkalbinti“, – apie darbo muziejuje pradžią pasakojo A. Sniečkus.

Vyras tikina, kad, vos užėjęs į pastatą, jautėsi apgautas. Po konkurso apsilankė ir suprato – čia baisu, o konkurso organizatoriai neskyrė lėšų namui sutvarkyti. Tačiau principas „mirk, bet padaryk“ neleido jam visko mesti, nors ir norėjo.

„Kaip ir dažnai būna – pinigų pritrūko, tad pabėdavojau vienam pažįstamui ir jis pasiūlė pradėti daryti paminklus“, – pasakojo vyras.

Jis net nebuvo bandęs paminklų gaminti, bet pabandė ir pradėjo gaminti paminklus iš medžio. Tai esą labai padėjo, nes už paminklus gauti pinigai keliavo muziejaus veiklai.

A. Sniečkus sako, kad buvo metų, kai muziejuje apsilankydavo 17 tūkst. žmonių per metus, dabar skaičius stabilizavosi – 4–5 tūkst. per metus.

Labiausiai jį džiugina tai, kad daugėja ne organizuotų ekskursijų, o pavienių lankytojų, kurie plūsta šeimomis. Direktorius įsitikinęs, kad lietuviai jau šiek tiek pavargo nuo užsienio ir bando atrasti dvasinę palaimą Lietuvoje.

Dūdmaišis – neatsiejamas nuo Lietuvos kultūros

Muziejuje puikuojasi ir ne vienas dūdmaišis. Nors daugeliui šis muzikos instrumentas asocijuojasi su Škotija, tačiau, pasak A. Sniečkaus, vestuvės Lietuvos rajonuose neapsieidavo be dūdmaišio.

„Vartydamas vieną iš A. Juškos darbų, pamačiau dažnai minimą dūdą, bet su maišu. Ir knygoje nuolat minima tokia dūda. Veliuonoje vykusios vestuvės neapsieidavo be dūdmaišių muzikos“, – tikino jis.

Taip A. Sniečkui kilo mintis rengti dūdmaišių festivalius. Į muziejaus teritoriją 7 metus iš eilės suvažiuodavo dūdmaišininkai iš viso pasaulio.

Šis instrumentas esą buvo labai populiarus Lietuvoje, vėliau iškeliavo į kaimus, o 19 a. pradžioje pradėjo nykti iš kultūros dėl valdžios nustatytų taisyklių.

„Jei pagaudavo dviese grojant, būdavo skiriamos baudos, net į kalėjimą galėjo pasodinti. Taip dūdmaišiai pradėjo nykti iš mūsų kultūros“, – sakė muziejaus įkūrėjas, pasiryžęs Lietuvoje prikelti dūdmaišių tradiciją.

Surengė pirmąjį dainų konkursą

Seniausia Vilkijoje esanti medinė klebonija – ne tik lietuviško žodžio namai, bet ir muzikos lobynas. A. Sniečkus pasakoja, kad A. Juškai vieną kartą nusibodo dykai dalinti žmonėms užgyventą turtą, tad jis nusprendė surengti dainų konkursą, kuris laikomas oficialiai pirmuoju tokiu konkursu Lietuvoje.

„Kunigas vieną dieną liovėsi dykai dalinti viską, prisitaupė pinigų, nuvažiavo į Kauną ir nupirko šilkinę skarą. Po mišių susistabdė visas moteris, išskleidė visų akivaizdoje tą skarą ir pasakė, kad rinks dainų karalienę, o prizas – šilkinė skara“, – prisiminė jis.

Jau pirmasis renginys, anot jo, sulaukė didelio populiarumo. Pirmais metais nugalėtoja tapo moteris, kurios tik pavardę muziejaus direktorius težino – Juškytė. Antrais metais nugalėtoja išrinkta Rozalija Gotautaitė. Ištekėjus jos pavardė tapo Cvirkienė. Ir nors sąsajų su rašytoju Petru Cvirka nėra, bet apie ją pasakojama ne ką mažiau intriguojanti istorija.

„Titanike“ rasta lietuviška knyga

Muziejaus direktorius pasakoja, kad A. Juška, būdamas Kazanėje, paprašė, kad pirmoji jo parašyta dainų knyga atitektų antrųjų metų dainų karalienei – Rozalijai Gotautaitei. A. Juškos brolis, grįžęs į Lietuvą, įvykdė brolio prašymą ir knygą jai įteikė.

„Bėgo metai, ir 1905 m. pas Rozaliją apsilankė toks kunigas Montvila, per gimines sužinojęs, kad ji slepia tą knygą. Išprašė tą knygą pasiskolinti, sakydamas, kad knyga keliaus į Jungtines Valstijas ir bus renkamos aukos didesniam jos tiražui spausdinti“, – pasakojo A. Sniečkus.

Muziejaus direktorius atskleidė, kad 1912-aisiais, norėdamas pasiekti Jungtines Valstijas, kunigas įsėdo į garsųjį „Titaniką“, bet laivas nuskendo.

„O dabar prieš 5 metus paaiškėjo, kad per ekspediciją į „Titaniką“ ta knyga buvo iškelta. Aš tik vieną kartą per BBC žinias pamačiau, kad ji buvo pristatoma aukcione. Tai pirmasis dainų tomas, kurio aš iki šiol neturiu“, – viltingai pasakojo A. Sniečkus.

Vyras tikina, kad per visą muziejaus istoriją valdžia beveik neprisidėjo prie muziejaus puoselėjimo, todėl nesitiki, kad kas nors paremtų jo kelionę į Jungtines Valstijas. Tačiau jis tikisi, kad vieną dieną ši knyga atkeliaus į A. Ir J. Juškų muziejų.

„Dabar ta knyga nėra konkretaus žmogaus nuosavybė, tai Lietuvos knyga“, – tarė muziejaus įkūrėjas.