Prasidėjęs birželis – gaiviosios žalumos, pabirusių žiedų, ilgųjų dienų, šviesiųjų naktų mėnuo.
Gražus tai metų laikas – juk pats gamtos šėlsmas, kai svaigina alyvų, akacijų kvapai; sninga kaštonų žiedais ir topolių pūkais. Pievose vienas po kito skleidžiasi žiedai; kasdien ten vis naujos spalvos. Sunkias raudonžiedes galvas jau svarina kaimiško darželio puošmena – bijūnai, dar ir pinavijomis vadinami. Stebėtina, kaip iš nedidelio pumpurėlio išsiskleidžia dideliausi žiedai. Tautosakoje jie lyginami su jaunyste, jos grožiu ir skaista. Sakoma palyginat: „Skaistus veidelis kaip pinavija“; „gražus kaip daržely bijūnas“, o liaudies dainoje tokie žodžiai – „Sėdi broliai už stalelio, kaip bijūnai žydi“.
Įprasta sakyti, kad birželis esąs pirmasis kalendorinis vasaros mėnuo. Tad pirmajai jo savaitei bebaigiantis, klauskime: ar tikrai jau prasidėjo vasara? Gamtininkai vasaros pradžios pirmuoju požymiu laiko pražydusią erškėtrožę. Pagal daugiamečius stebėjimus tai įvyksta vidutiniškai apie birželio aštuntąją. Erškėtrožė – vienas seniausių pasaulyje kultūrinių augalų. Senovėje augintas ir vaistams, ir kvepalams. Egiptiečiai jos žiedlapiais apiberdavo mirusius faraonus, graikai erškėtrožę laikė taurios meilės ir linksmybės, romėnai – drąsos ir stiprybės simboliu. Šis augalas, žinia, yra nuostabiųjų rožių pirmtakas. Erškėčio mediena tinkama tik pypkėms gaminti. Užtat uogos – vitaminų šulinys. Senoviško lietuvių bajorų stalo gardėsis – antiena erškėtvaisių drebučiuose.
Bet kad bjauriai dygus krūmas, ta jo savybė patarlėse taip pat pabrėžiama. Sakoma, „Drąsūs kaip žvirbliai erškėčiuose“, „Nepailsk ant pradėtojo, kad ir erškėčiuotojo, kelio eiti“. Ir Vaižganto panašiai pasakyta: „Mes lietuviai ėjome tiesiu ir erškėčiuotu vargo keliu“.
Žmogaus būdą taip pat galima palyginti su erškėčiu. Apie įnoringą, opų vaiką aukštaičiai taip sako: „Mažas gi varlė, ale baisus erškėtis“. O apie būsimą marčią anyta taip klausia: „Ką atvesi man, sūneli – ar martelę, ar dukrelę, ar erškėčių šakelę?“ Blogą būdą nusakant, pasakys: „Sunkus žmogus, erškus kasdien“. O plėšikų gaujos vadą senovėje vadindavo tiesiog „erštu“.
Žodžių „eržkėtrožė“, „erškėtis“ šaknis yra labai senos kilmės, gal net iš prokalbės ateinanti. Kultūros simbolių ir ženklų erdvėje augalas gali tapti netgi Pasaulio medžiu, Visatos modelio ašimi. Liudviko Rėzos XIX a. pradžioje užrašytoje dainoje sueiliuota, kaip našlaitė pasodino ant marių krantelio rožę. Toji augo, augo ir išaugo iki dangaus, o ja užkopusi mergaitė ten surado savo mirusius tėvelius.
Bet iš kalbos erškėtynų grįžkime prie gamtos pastebėjimų... Kartu su erškėtrože vasaros pradžią skelbia ir gudobelė. O kad tokia pat dygi, tai daug kur vadinama erškėtmedžiu. Pamiškėse subaltuoja ir putino žiedai. Ąžuolynų paunksnę užlieja meilus pakalnučių aromatas. Jų žiedeliai – tarsi perlų vėrinys... O senuose parkuose nuostabiai pakvimpa jazminais. Indijoje jie vadinami „miško mėnulio šviesa”. Pasak Šatrijos Raganos raštų, žiedai tarpusavyje šnekasi melodingu kvapu. Ievų aromatas- saldus, įkyrokas, pragaištingas, alyvų – malonus, gaivinantis; pakalnučių – vėsus, emocionalus, kiek liūdnokas...
Dar vienas vasaros pradžios požymis - parugėse savo vaiskaus mėlynumo akeles atmerkusios vosilkos. Taip tarmiškai dainose įvardijamos rugiagėlės: Vosilka, vosilkėle, Sakė vosilka rugeliams: Augtie ir žydėtie, Peržydėjus, prinoktie. Taigi, vosilka globoja rugelius, o daina skamba tarsi laukiamo derliaus užkalbėjimas. Rugiagėlė – prosenoviškos baltų mitinės būtybės, globojusios rugius, įvaizdis. Mylimosios mergelės akelės dainose – kaip vosilkėlės. Ir ne tik mergelės; kitoje dainoje taip: „Ateina bernelis vosilkaakis an mergelę baltaplaukelę“. Štai lietuviški grožio standartai! Todėl mėlynžiedės rugiagėlės būtinai įpinamos į šventinius Kupolių vainikus. O pinami jie saulėgrįžos šventės metu, per Jonines. Tada ir astronominė vasaros pradžia...
O šis pirmasis birželio sekmadienis nuo 2009 m. Lietuvoje vadinamas Tėvo diena. Mintis pagerbti tėvystę švente gimė Jungtinėse Amerikos valstijose XX a. pradžioje. Šiandien ji minima daugelyje pasaulio šalių, bet skirtingu laiku, jungiant su vietinėmis tradicijomis. Lietuviški papročiai neskaido meilės atskirai mamai, atskirai tėčiui; tad pagarbos diena tėvams, gimdytojams turėtų būti abiem kartu...
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
