Kultūra

2020.03.18 20:00

Donatas Katkus. Netikėtai Giedrės Šlekytės koncerte pasigedau visų šių štampų

Donatas Katkus, dirigentas, altininkas, muzikologas, maestro2020.03.18 20:00

Šios „čiurlioniukės“ branda neįtikėtina. Dar, regis, tik vakar ji pirmą kartą dirigavo profesionaliam Šv. Kristoforo orkestrui, dar visai nesenai pasiaukojančiai studijavo Graco, Leipcigo ir Ciuricho aukštosiose muzikos mokyklose, o štai šiandien ji yra viena iš Europos jaunųjų dirigentų lyderių, drąsiai žengianti Gražinytės-Tylos pėdomis. Jos koncertų ratui, manau, gali pavydėti visi Lietuvos dirigentai.

Nuolatiniai operiniai pastatymai geriausiuose Europos teatruose, efektingos premjeros ir visur didelis pasisekimas. Kad tai kita Šlekytė, nei pažinojau, paliudijo nesenas jos pasirodymas diriguojant W. Mozarto „Figaro vedybas“ mūsų operos teatre. Dirigentinis suverenumas, puiki judesių technika, puikus stiliaus ir, svarbiausia, operos dramaturgijos supratimas pavertė tą eilinį, truputį nudėvėtą spektaklį tikru meno brangakmeniu.

O nesenas jos koncertas Filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu orkestru sutraukė neeilinį muzikos mylėtojų būrį ir privertė iš susižavėjimo šaukti. Giedrė Šlekytė jau žinoma Lietuvoje. Ji jau tikra žvaigždė.

Savo koncertui dirigentė (matyt, pati) pasirinko vokiečių XIX a. romantikus: R. Wagnerį, R. Schumanną ir J. Brahmsą. Visi kūriniai jaunam dirigentui nepaprastai pavojingi. Tai nuolat atliekami koncertų „arkliukai“, itin populiarūs. Visų mėgėjų ausyse skamba tų kūrinių temos. Jie mintyse skamba su genialiomis interpretacijomis, nes visi didieji atlikėjai su šiais nemirtingais kūriniais šimtus kartų veržėsi į klausytojų širdis, rado vietą vidinių jų vertybių erdvėje. Ką dar galima pasakyti? Rasti savo originalią vietą? Uždegti rafinuotą publiką?

Reiktų pastebėti, kad visi mūsų dirigentai labai mėgsta romantinę muziką. Ne vienas jų save laiko vos ne romantizmo specialistu. Natūralu, kad ir vokiečių romantikus, o ir Šlekytės koncerte nuskambėjusius kūrinius gavome iš jų rankų. Ir čia pirmas skambutis – šios rankos suformuotos Peterburgo ir Maskvos konservatorijose su visa tose konservatorijose klestinčia vokiškos muzikos įvaizdžių jėga. Rusų muzikos interpretacijų jėga. R. Wagneris – mitinis patosas, nuolatinės kulminacijos, R. Schumannas – rostropoviškas efektyvus koncertiškumas ir aistra, Brahmsas – filosofinis gylis. Tų kūrinių programų žodiniai aiškinimai – nesibaigiantys. Su visomis muzikologinėmis klišėmis jie ateina ir į Lietuvos atlikėjų koncertinę praktiką, o klausytojai puikiai žino, kas gerai ir kas blogai.

Ir štai netikėtai G. Šlekytės koncerte aš pasigedau visų šitų štampų. R. Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ įžanga ir „Izoldos mirtis“, bene populiariausia šiandien klasikinė melodija, buvo pateikta be tragizmo, labai intymiai, su meilės pilnatve, kai užplūdę jausmai pasiekia kulminaciją. R. Schumanno populiarųjį koncertą violončelei grojo fenomenalus austrų šio instrumento mokyklos auklėtinis iraniečių kilmės violončelininkas Kianas Soltani. Tai buvo retas dirigentės ir solisto duetas.

Šis koncertas buvo pateiktas kaip tikra, nepaprastai prasminga ir intymi kamerinė muzika. Abiejų menininkų interpretacijoje vyravo trapus ir labai muzikalus lyrizmas visą koncertiškumą ir efektyvumą paliekant finalui, kuris dėl to įgijo nepaprastos šviesos ir dvasinio pakilumo bruožų. Solisto rečitacija buvo nepaprastai šilta, kupina muzikalaus programizmo, įvairiausių muzikalių nuotaikų ir prasmingų detalių. Visai kita nei Rostropovičiaus koncepcija.

Paskui nuostabi, šviežia, jaudinanti G. Šlekytės interpretuojama J. Brahmso Ketvirtoji simfonija, šio kompozitoriaus kūrybos viršūnė. Ji nuskambėjo neįtikėtinai lyriškai, skaidriai, be privalomo „filosofinio“ sunkiasvoriškumo. Vėlgi – labai muzikaliai, paprastai ir kartu labai šviesiai, išryškinant jos žanrinį koloritą. Tokios buvo trys pirmos dalys.

Visas simfonijos centras, romantinis nerimas ir aistros persikėlė į finalą, visą simfonijos struktūrą paversdama sudėtingu išsisakymu, su bethoveniška, visų finalo problemiškų išvadų jėga. Nuostabiai nuskambėjo ir bramsiškas finalo praskaidrėjimas – nuostabus fleitos solo, kurį puikiai pagrojo fleitistas Giedrius Gelgotas.

Manau, kad ir čia – muzikos interpretacijose – mes traukiamės į Vakarus, žinoma, nepamesdami rusiškosios patirties. Ačiū, Giedre.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.