Monikos Radžiūnaitės parodoje „Hyperlink“ autorė Viduramžių estetika ir siužetais pašiepia šiandienos absurdą. Jos kūriniuose – tyčinės klaidos, o santykyje su skaitmeniniu pasauliu – įsitikinimas, kad „žmogus neišvengiamai turi rasti protingą santykį su šiais velnio aparatais“. Anot jos, „Pažinimo vaisius jau ragautas, matyt, reikia jį suryti visą“.
Ekspozicijoje pristatomi tapybos darbai, įkvėpti viduramžių, to laikmečio kultūros istorijos, senovinių legendų ir pasakojimų, literatūros, meno istorijos ir ikonografijos bei krikščioniškosios tradicijos. Viduramžiai jaunosios kartos tapytoją M. Radžiūnaitę visada domino dėl savo spalvingumo, humoro, neregėtų paralelių su dabartimi ir estetikos.
„Viduramžių kultūra man atrodo kaip sukurta visiškai kitos civilizacijos, bet, pasigilinus į jos turinį, galima įžvelgti akivaizdžius ryšius su mūsų dabartimi“, – LRT.lt tvirtino menininkė. Nuo rudens M. Radžiūnaitė ėmėsi giliau tyrinėti viduramžių istoriją, tyrinėti krikščioniškosios ikonografijos reikšmes, o klaidas ji naudoja kaip istorijos fragmentiškumo, atminties nykimo simbolį arba kaip būdą užduoti klausimus dabarčiai.
Paroda veikia ne tik regą, bet ir kitus pojūčius. Bažnyčios galią viduramžiais primins miros smilkymas, ir dabar naudojamas mišių metu. Paveikslų ekspoziciją papildo dailėtyrininko Lino Bliškevičiaus rašytos istorijos, smagūs faktai, veikiantys it internetiniai hipersaitai.
Anot L. Bliškevičiaus, „Monikos Radžiūnaitės tapybos paroda yra apie tinklų atvėrimą, apie jungtis su istorija ir jos aidų išsikreipimą, apie daugiasluoksnį kultūros mišinį, mus pasiekiantį dabartimi.“ Dailėtyrininkas akcentuoja šiuolaikinio žmogaus negebėjimą tiksliai pažinti praeities.
„Menininkės kūriniai remiasi nežinojimu, neišmanymu, kvailumu ar klaida. Tai yra kūrybinė strategija, kaip sąmoninga kvailumo būsena, išvaduojanti menininkę iš poreikio žinoti tikrąsias vaizdų reikšmes ar istorines jų prasmes, formavimosi aplinkybes“, – komentuoja L. Bliškevičius.
Bet vis tik M. Radžiūnaitė Viduramžių istorijoje nėra visiškai „žalia“, nežinanti. „Skaitant įvairius šaltinius ir literatūrą, dažnai galvoje iškyla vizualiniai minčių sprendimai, kurie ir nugula drobėse, kaip asmeninių suvokinių žemėlapiai ar schemos. Įdomiausiomis visuomet išlieka paslaptys ir mįslės, dalykai, kurių šiuolaikinėje kultūroje besiformavęs žmogus įskaityti nebegali“, – teigė M. Radžiūnaitė.
Jos estetiniai sprendimai dažniausiai yra paremti konkrečiomis vėlyvųjų viduramžių tapybos ar įvairių viduramžių laikotarpių manuskriptų iliustracijų interpretacijomis. M. Radžiūnaitė naudojasi vadovėliais, mokinančiais vaizduoti konkrečius gyvūnus, daiktus ar šventuosius, (pvz. Villard de Honnecourt pamokymų katalogas su eskizais ir komentarais).
„Tai yra vaizdai, tarnaujantys kaip simboliai, turintys atlikti savo naratyvinę funkciją, kitaip tariant – knygos beraščiams. Tačiau savo darbuose naudoju tuštesnę estetiką idėjų išgryninimui, kurią įgyvendinu aliejine tapyba“, – komentavo tapytoja. Tapydama ji panaikina potėpio pėdsakus, grynina savo individualią estetiką iki dėmių be konkrečių veidų ar gausaus peizažo.
Pačiame skaitmenizacijos procese ji mato ir pliusų, ir minusų. „Vis tik visuomet su savimi turėti tokią galingą atminties mašiną yra įspūdinga“, – kalbėjo autorė.
Pasak M. Radžiūnaitės, „nors vis labiau nyksta žmonių ryšys su įprasta materija, vienas kitu ir savo pačių atmintimi, tačiau manau, kad žmogus neišvengiamai turi rasti protingą santykį su šiais Velnio aparatais. Pažinimo vaisius jau ragautas, matyt reikia jį suryti visą.“
M. Radžiūnaitės paroda atidaroma kovo 10 d. LDS galerijoje „Arka“ ir veiks iki balandžio 11 d.
