Kultūra

2020.03.06 14:56

Ramūnas Čičelis. Poetiniai antropoceno epilogai (knygų apžvalga)

Ramūnas Čičelis, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.03.06 14:56

Lietuvių poezijos istorinė raida susiklostė taip, kad kalbėjimas apie politinius, socialinius klausimus tapdavo aktualus tik tautinių atgimimų metais. Šiandien vėlyvoji Jono Aisčio ar Bernardo Brazdžionio eiliuota kūryba literatūrologų beveik visuotinai vertinama kaip publicistinė – meninė tekstų vertė užleidžia vietą praktinei, retorinei funkcijai.

Knygų apžvalga skaityta LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Kaip sukurti nebanaliai gražų eilėraštį apie visuomenės gyvenimo problemas, mums vis dar buvo ir tebėra neatsakytas ir neišspręstas iššūkis. Tuo tarpu kitų Vakarų šalių poezijoje, kurios neriboja tautų likimai, publicistinis tonas sutinkamas ne taip jau retai. Lietuvos kaip valstybės klestėjimas tarpukariu turbūt ir nulėmė, kad šiandien jau klasikais vadinami autoriai labiau orientavosi į estetinį eilėraščių sluoksnį ir jo nulemiamą vertybių sistemą. Kai okupacijos pavojus nėra besiartinantis ar jau ištikęs, poetai grožisi pasauliu.

Kauniečio poeto Tomo Vyšniausko antrasis poezijos rinkinys „Invazinės rūšys“, būdamas giliai estetinių eilėraščių knyga, kartu vis dėlto yra kiek publicistiškas. Poetas ir filmininkas Jonas Mekas savo žymiojoje juostoje „Prarasta, prarasta, prarasta“ viename iš fragmentų įterpia deklaraciją „This is a political film“ (liet. „Tai yra politinis filmas“). Netikėtas ir daugelį stebinantis intarpas, kuris iš tiesų yra suprantamas. Jį motyvuoja tai, kad giliame grožyje visada slypi daugeliui žmonių bendri rūpesčiai ar išgyvenimai.

T. Vyšniausko „Invazinės rūšys“ pagal savąjį grožio supratimą yra knyga, labai artima maginiam realizmui ir net siaubo literatūros bei kino kryptims. Poeto eilėraščiuose kalbama apie žmogaus atsitraukimą nuo pasaulio valdovo sosto, užleidžiant aktyvų vaidmenį kitai kūrinijai, daugiausia, gamtai. Skaitant T. Vyšniausko eilėraščius, ima atrodyti, kad jų žmogus jau nebetiki beveik jokios veiklos prasme.

Kai žmogus pasyvus, tuomet vabzdžiai ir kiti gyvūnai staiga ima naikinti žmogiškumą: eilėraščių subjektą paukščiai kapoja snapais ir kitaip nugali žmogų, ir jis ima paklusti gyvūnijai. Vienintelė veikla, rodanti, kad žmogus tebėra gyvas, yra susijusi su subjekto kūrybinėmis galiomis. Žmogus netiki, jog gali sukurti naujus daiktus, praktinei veiklai ar technologijai reikalingą substanciją. Tik poetinis kalbėjimas yra pateisinantis ir įprasminantis žmogaus buvimą laike. T. Vyšniausko knygoje „Invazinės rūšys“ poezija tampa paskutiniąja antropoceno, žmogiškumo eros, pabaigos kultūrine forma. Be jos, žmogaus buvimas būtų beprasmis ir niekingas.

Būdamas daugiausia pasyvus stebėtojas, eilėraščių subjektas apie žmogiškumo modusus nesvarsto abstrakčiai ar teoriškai – pati gyvoji gamta pasiūlo kalbančiajam metaforų medžiagą. Eilėraščių žmogus aiškiai supranta, kad jo kūnas yra nykstantis ir netvarus, todėl tik per verbalinę kalbą, kuri vaizdinius verčia žodžiais, įmanoma pasipriešinti nykai.

Kai kurie iš tų vaizdų primena siaubo estetiką, kuriai būdinga tai, kad žmogiškumas yra nuolat pavojuje. Fiziniai jutimai, kuriais patiriamas gamtos poveikis žmogui, yra tiek realūs, kad balansuoja tuos magijos ir realizmo riba. Būtent estetinis T. Vyšniausko eilėraščių lygmuo leidžia kalbėti apie aktualių žmogaus gyvenimo ir veiklos aspektų jungtį su labai gyvybinga grožio raiška ir mintimi, kuri dėl metaforinio mąstymo tampa daugiareikšmė.

Kito kauniečio, šiuo metu gyvenančio Vilniuje, Aisčio Žekevičiaus knyga „Maratonas“ irgi prabyla apie daugelį mūsų laikų žmogui rūpimų politinių, socialinių ir filosofinių aspektų. Kaip ir T. Vyšniauskas, A. Žekevičius supranta, kad gyvename pabaigos ar bent radikalios kaitos nuojautomis. Skirtingai nei „Invazinės rūšys“, eilėraščių rinkinys „Maratonas“ yra mažiau metaforizuotas pasakojimas. A. Žekevičiaus eilėraščiams dažnai būdingos eseistinės intonacijos ir proziniai siužetai, dažniausiai paradoksalūs ir be laimingos pabaigos.

Autoriui rūpi žmogaus būsenos virtualybės ir substancialumo nykimo akivaizdoje. „Maratono“ eilėraščiai neretai primena Jean`o Baudrillard`o tekstus apie simuliakrus ir simuliaciją: gausioje ženklų virtualybėje žmogus keičiasi ir bando suprasti, kas vyksta. Netikėta yra tai, A. Žekevičius, tai darydamas, nekalba apie save. Rašydamas apie žmogų, jis rūpinasi abstrakčiomis problemomis, kurių aiškinimas sujungia eilėraščių kalbantįjį su daugeliu kitų mūsų laikų žmonių.

„Maratonas“ yra originali debiutinė knyga tuo požiūriu, kad autorius bando susivokti tikrovėje ne gilindamasis į savo ego, o apibendrindamas savo mintis. A. Žekevičiaus eilėraščių rinkinio pavadinimas yra metaforinis. Ir tai – vienas iš nedaugelio tropų šioje knygoje, kurios pati koncepcija yra metaforinė, tačiau eilėraščiams neretai būdingas kalbėjimas tiesioginėmis reikšmėmis. Lietuvoje tai – nauja ir gerokai neįprasta, nes net politiniai mūsų eilėraščiai būdavo rašomi su kartais gana kičinio grožio „figos lapeliais“. Beveik galima teigti, kad „Maratono“ eilėraščių subjekto poetinė tėvynė yra Jungtinės Amerikos Valstijos, kurių autorių poeziją pats A. Žekevičius yra gausiai vertęs į lietuvių kalbą.

Vienas svarbiausių ir įdomiausių A. Žekevičiaus knygos sluoksnių yra susijęs su eilėraščiais apie ligas, ligonines ir mirtį, kurios peržengimas autoriui neatrodo nei tragiškas, nei dramatiškas. Anapusybe „Maratone“ netikima. Būtent ramus susitaikymas su savo ir kitų mirtingumu autoriui leidžia pasiekti tokias būsenas, kuriose radikalūs žmonijos pokyčiai priimami labai ramiai ir šaltai, beveik racionaliai. Poetinio rašymo prasmė yra labiau fiksuoti, nei ieškoti situacijų sprendimų. A. Žekevičiaus knyga nėra pretenzinga – poetas elgiasi kaip profesionalus gydytojas, diagnozuojantis ligą, tačiau besistengiantis nereaguoti pernelyg jautriai, emocingai ir asmeniškai. Jei tai sau leistų, gyventi būtų labai sunku.

Pasaulio pabaiga A. Žekevičiui rodosi kaip toks laikas, kuriame nebeliks dialogo. Finalas turbūt bus didingas savo ramumu ir neišvengiamybe. Kol tai neištiko, poetas gyvena kultūroje ir menuose, filosofijoje ir giliai suvokiamoje politikoje, kuri ne maudo žmogų banalybėje ir net ne siūlo išeitis, o tik atveria aiškumą. „Maratonas“ – tai skaidri, talpi ir mąsli knyga, skirta skaitytojui, kuris linkęs kognityvinį kalbėjimą pats versti vaizdiniais.

Knygų apžvalga skaityta LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.