Kultūra

2020.03.11 15:05

Filosofas Milerius apie „Izaoką“: kartoti chuliganiškus Škėmos veiksmus nebuvo prasmės

Audrius Meška, LRT.lt2020.03.11 15:05

„Istorinio kino užduotis – ne atspindėti faktus, o naujai interpretuoti tą laikotarpį ir situaciją“, – teigia filosofas Nerijus Milerius. Jau netrukus jis su režisieriumi Jurgiu Matulevičiumi pristatys ilgai lauktą filmą „Izaokas“. N. Milerius – vienas filmo scenarijaus bendraautorių. Nacionalinė „Izaoko“ premjera įvyks tarptautiniame Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“.

Dramoje pasakojama apie Andrių Gluosnį, kuris 1941-aisiais per kraupias „Lietūkio“ garažo skerdynes nužudė žydą Izaoką. Kaltės jausmas neapleidžia Gluosnio. Jis paaštrėja, kai jo draugas Gediminas Gutauskas sovietmečiu grįžta iš JAV kurti filmo apie šį šiurpų įvykį. Kaltė sugriauna Gluosnio santykius su artimaisiais ir sužlugdo jį kaip asmenybę. Filmas sukurtas remiantis Antano Škėmos to paties pavadinimo apysaka.

Istorinio kino užduotis yra ne atskleisti faktus, bet naujai interpretuoti tą laikotarpį ir aplinkybes.

– Esate vienas scenarijaus bendraautorių. Kaip sekėsi kartu dirbti?

– 2015 metais man paskambino filmo prodiuseris Statys Baltakis ir paprašė prisidėti. Filmo režisierius J. Matulevičius turėjo vieną scenarijaus versiją. Joje buvo ne filmas filme, o teatras filme. Mėginome rašyti apie dabartį ir pagrindinis veikėjas būtų buvęs ne Gluosnis, o Gluosnio anūkas. Tačiau tas kelias neatrodė vykęs. Paskui grįžome prie Gluosnio personažo.

– Kiek žinau, ėjote į archyvus, konsultavotės su profesionalais psichologais. Filme yra tam tikrų istorinių faktų. Ar jums buvo svarbu, kad meniniame kūrinyje atsirastų tikslių, realių istorinių elementų?

– Vaidybinis kinas niekada negalės atskleisti istorinės tikrovės. Sergejus Loznica, kurdamas dokumentinius filmus, permontuodamas archyvų medžiagą, irgi parodo, kaip galima pakeisti prasmę. Filme „Blokada“ pakeitus garsą, iš ideologinio jis virsta individualiu, intymiu blokadoje atsidūrusių žmonių stebėjimu.

Rašydamas scenarijų bendravau ne su vienu psichologu, dirbau archyvuose, kalbėjausi su teisininkais. Tai buvo labai vertinga. Filme yra scena, kai žmogus psichiatrinėje ligoninėje yra tarsi pasikoręs. Kalbėjau su medikais, kaip visa tai atrodo iš tiesų.

Panašaus darbo atlikta nemažai, tačiau tai tikrai nėra tobulas istorinių faktų atvaizdavimas. Žvelgdami įdėmiau pamatytumėte daugybę kitų dalykų, kurie istoriškai neatitinka laikotarpio.

Atidesni pastebėjo, kad tam tikri dalykai tikrai negalėjo būti tokie, kokie pavaizduoti. Juos nervina tokie, neva, netikslumai. Manau, istorinio kino užduotis yra ne atskleisti faktus, bet naujai interpretuoti tą laikotarpį ir aplinkybes.

– Be abejo, A. Škėmos kūrinio neįmanoma perteikti vizualiai, kinematografiškai. Kas iš jo liko – tik inspiracija, kaltės ir Holokausto temos? Ką pasiėmėte iš Škėmos?

– Apysaka „Izaokas“ veikia kaip filmo naratyvo dalis. Man visai patinka toks elementas, nes A. Škėma nėra linijinis autorius.

Tai, ką rašė A. Škėma, yra susiję su jo epochos kontekstu. A. Škėma buvo literatūrinis chuliganas. „Izaoko“ pabaiga yra visiškas chuliganizmas, kūrėjo maištas: stilizuoti rasizmo elementai, aukos ir žudiko homoseksualumo aspektas, visi stereotipai sutirštinti, išeksponuoti ir dar užlieti „kečupu“. Tačiau rašytojas žinojo savo aplinką, jautė pasipriešinimą tų, kurie reikalavo, kad jis būtų labiau konformistiškas.

Kartoti chuliganiškus veiksmus, kurie buvo išskirtiniai ano meto kontekste, nėra prasmės. Kaip bežiūrėsi, literatūros kūriniui artimesnė kino interpretacija vis vien tėra tik interpretacija.

– Pirmieji filmo kadrai – gana žiaurūs. Ar tokią brutalią pradžią sumanėte sąmoningai, ar tai padiktavo A. Škėmos apysaka?

– Visi puikiai žino, kad A. Škėmos „Izaoko“ pradžia yra apie „Lietūkio“ žudynes. Aišku, kai režisierius imasi ekranizacijos, neišvengiamai tai tampa interpretacija. Pažodžiui niekada neperteiksi. Tačiau tai buvo vienas tų atvejų, kai mudu su Jurgiu nesiginčijome. Sutapo pozicijos, kad reikia pradėti stipriai ir tiesiai. Jurgis laikėsi savo motyvų, aš – savo. Tikrai turėjo būti stiprus kodas, kuris užkabina ir verčia žiūrėti toliau.

– O apskritai ar verta Holokaustą, kitas skausmingas temas ekranizuoti? Juk galima rinktis. Štai jūs filmo pradžioje pasirinkote rodyti brutaliai ir galima rodyti švelniai.

– Vyksta didelės diskusijos, kaip vaizduoti holokaustą. Yra aiškios dvi stovyklos. Vienoje – Claude`as Lanzmannas su filmu „Šoa“, kuriame holokaustas nerodomas. Pagrindinė mintis tokia, kad bet koks rodymas yra per menkas tos tragedijos mastui nusakyti. Jeigu žmonės ką nors pamato ir sprendžia iš kelių kadrų, tai atlieka atvirkštinę funkciją.

Yra ir priešinga stovykla, teigianti, kad rodyti būtina. Tik viskas priklauso nuo rodymo kokybės. Prieš keletą metų pasirodė Laszlo Nemeso filmas „Sauliaus sūnus“. Pats autorius įsiterpė į diskusiją dėl šio ginčo.

Dėl kinematografinių priežasčių buvo verta remtis A. Škėma. Priešingu atveju gal būtume pradėję nuo tuščio lapo ir viskas būtų pasisukę kitaip. Esu tų pusėje, kurie mano, kad vizualizuoti verta ir viskas priklauso nuo vaizdų kokybės.

Režisierius J. Matulevičius pasakytų, kad filmas ne vien tik apie Holokaustą. Gal net visai ne apie jį. Kūrinys labai specifinis. Jurgiui buvo svarbu žmogaus santykių, meilės linija. Kai kurie mano bičiuliai, A. Škėmos žinovai, net neprisiminė, kad tos temų ten esama. Jeigu į patį literatūros kūrinį nežiūrima ortodoksiškai, tai galima rinktis, kurią liniją išryškinti ir kokiu būdu.

– Minėjote, kad vieni pritaria prievartos rodymui, kiti – ne. Kaip manote, ar prievartos Lietuvos medijose daug ir ar smurtas jose neskatina smurto?

– Esu parašęs knygą „Kinas ir prievarta“. Joje kalbu apie režisierių Michaelį Haneke. Jam priskirta strategija, teorijos darbuose vadinama performatyviu saviprieštaravimu (performative self-contradiction). Režisierius kovoja su prievarta, jos komerciniais vaizdiniais pačiomis prievartos priemonėmis. Tos žiaurios kino formos gali sudaužyti ir paneigti prievartos kritiką. Tai – rizikos zona. Tikrai nemanau, kad visais atvejais prievartos vaizdavimas yra gerai.

Manau, kalbėti apie Holokaustą, nors nuo tų įvykių praėjo daugybė metų, vis dar nemokame. Lietuvoje šiuo požiūriu situacija ganėtinai prasta – mažai domimės, linkstame nutylėti, apsimetame, kad nėra problemų. Negerai ir tai, kad vos pradėjus apie tai kalbėti iškart kyla nereikalingas erzelis.

– Parašėte „Kiną ir prievartą“, dar anksčiau – „Apokalipsę kine“. Kodėl jums įdomi prievartos tema?

– Susidomėjau netiesiogiai. Rašiau disertaciją apie kasdienybę. O ji yra visiškai priešinga prievartai ir apokalipsei. Ji yra monotoniška, vienoda, pasikartojanti.

Britų sociologas Anthony Giddensas pastebėjo, kad vėlyvojoje modernybėje iš kasdienybės išstumiami visi radikalūs dalykai: mirtis, nusikalstamumas, beprotybė ir kita. Iš kasdienybės jie išstumti, tačiau reintegruoti medijų pavidalu. Kasdienybė yra ne pilkas ir monotoniškas reiškinys, o paradoksalus darinys.

Lietuvoje gyvename gana saugioje, monotoniškoje kasdienybėje. Tačiau egzistuoja ir milžiniški vizualinių malonumų fabrikai, tai – Holivudas ir ne tik. Jei pažiūrėtume į TV programas, pamatytume, kokios temos vyrauja. Paradoksalu, kad prie kasdienybės priešybės – apokalipsės ir prievartos – priėjau per kasdienybės prizmę.

– Kaltės tema svarbi ir filmui, ir pačiam A. Škėmos kūriniui. Kaip, jūsų manymu, galima su kalte susitaikyti arba po prievartos veiksmo ją išpirkti? Ar Gluosniui tai pavyksta?

– Į vieną scenarijaus versijų buvau įrašęs procedūrą, vadinamą konstaliaciją. Tai psichoterapijos technika, kai specialistas tarsi sustato tam tikrą paciento artimųjų ratą ir sprendžia psichines problemas.

Bendravau su psichoterapeute, kuri Lietuvoje dirbo su žudikų palikuonimis, o Izraelyje – su nužudytųjų. Pagal konstaliacijos procedūrą į ratą gali įeiti ne vien tik artimieji, bet ir tie, su kuriais jis labai emociškai susijęs. Tarkime, artimo žmogaus žudikas yra jo asmeniniame rate.

Nors ir ši siužetinė linija iš filmo išnyko, bet man tai buvo geras postūmis pasvarstyti per šią psichologinę prizmę.

Holokausto atveju yra tiesioginiai žudikai, jaučiantys kaltės naštą, yra nužudytųjų ir pačių žudikų artimieji. Dar ir yra tie, kurie tik spoksojo. Kolektyvine kalte nelabai tikiu. Visada vertinu tik individualius atvejus. O kaip yra su personažu Gluosniu, man sunku pasakyti, nes tai – tik personažas.

– Filme jis lyg ir susitaiko su savimi. O žmogžudystės kaltę lyg ir atperka savo mirtimi. Jūsų manymu, išpirkimas turi būti lygiavertis padarytam blogiui?

– Man patinka, ką sakė mūsų bičiulis, vienas filmo aktorių Dainius Gavenonis. Jis tiksliai reziumavo filmą, nenaudodamas nei Holokausto, nei konkrečių A. Škėmos minčių: ant puvėsių nieko naujo nepastatysi.

Tai kone klasikinė psichologinės traumos situacija. Kas nors įvyksta, ir su to įvykio trauminėmis pasekmėmis nemėginama dirbti. Pasekmės dažnai pasireiškia netiesiogiai. Bet kuris psichoterapeutas pasakytų, kad Gluosnio santykiai su gyvenimo moterimi, kurią jis tarsi myli, yra negyvi. Nieko naujo ant sugriauto nepastatysi, nes reikia išsivalyti.

– Filmas daugiasluoksnis, Holokausto tema neapsiribojama. Ar Lietuvos mene pakanka sovietmečio, partizanų, Holokausto refleksijos?

– Manau, ne per daug sukuriama filmų nei apie partizanus, nei apie žydus. Nepritariu primityviai opozicijai: arba apie lietuvių partizaną, arba apie Holokaustą. Masinėje sąmonėje ir viešojoje erdvėje ta priešprieša gyva. Nemanau, kad filmai apie partizanus prieštarauja Holokausto pripažinimui arba kalbėjimas apie Holokaustą paneigia istorinę partizanų reikšmę.

Kuo mažiau kalbama, tuo labiau kenčiama nuo primityvių apibendrinimų. Norėčiau, kad tokių filmų rastųsi daugiau. Iš kiekybės gimsta kokybė. Net norėčiau, kad antrą kartą būtų pastatytas A. Škėmos „Izaokas“.