Vasario 2-ąją Vytauto Didžiojo universitete Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ paskelbė Tolerancijos žmogų – juo tapo žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka. Leonido Donskio premija, skiriama šio fondo valdybos ir Jolantos Donskienės sprendimu, atiteko savaitraščio „7 meno dienos“ direktoriui Linui Vildžiūnui.
L. Donskio premija L. Vildžiūnui skirta „už prasmingą buvimą kultūros lauke, kurio nepaveikė nei santvarkų kaita, nei mados, už nuolatinį priminimą, kad kultūra yra viena pamatinių vertybių, kurios kokybė auga palaikant dialogą ir diskusiją. Už ilgametę kovą su užmarštimi, primenant, kad tik atminties puoselėjimas – tegu ir nepatogios – stiprina dialogą ir empatiją, kad senelių ir prosenelių atsiminimai yra ir jaunosios kartos vertybė, o ne išeinanti atmintis. Už tikėjimą ir pavyzdį, kad tvirta pilietinė pozicija atlaiko tendencingus puolimus, manipuliacijas ir „suvalstybinimo“ pastangas.“
LRT.lt publikuoja L. Donskio premijos laureato Lino Vildžiūno kalbą, sakytą atsiimant apdovanojimą:
Gerbiamoji ponia Jolanta Donskiene, gerbiamieji Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos nariai, ponios ir ponai,
Priimdamas iš Jūsų rankų šį garbingą apdovanojimą, reiškiantį mano kuklių pastangų įvertinimą, esu giliai sujaudintas ir sykiu sutrikęs. Leonido Donskio premija – tai labai aukštas standartas, prisimenant nepakeičiamą jo vaidmenį mūsų viešajame gyvenime ir moksliniame diskurse, jo novatoriškas įžvalgas, papildžiusias filosofijos ir sociologijos žodyną (imkime kad ir Donskio sykiu su Zygmuntu Baumanu išplėtotą „takiojo blogio“ sampratą paskutinėje abiejų mąstytojų knygoje). Visi mes jaučiame tą tuštumą, kuri atsivėrė viešojoje erdvėje Leonido Donskio netekus, nes jis buvo ryškiausias, o dažnai ir vienintelis mūsų šviesuomenės balsas.
Jo balso nepaprastai trūksta ypač dabar, vertinant – anot knygos „Takusis blogis“ įžvalgų – painią ir prieštaringą, sparčiai kintančią, nenuspėjamą ir neapčiuopiamą modernybę bei dezorientuotą, atomizuotą, fragmentuotą jos visuomenę ir politiką, kurioje nebeliko politikos. Tokioje visuomenėje individo bejėgiškumas ir apleistumas, sąlygojamas neoliberalizmo ir valstybinio biurokratizmo, valstybei neigiant atsakomybę už švietimą ir kultūrą, vartotoju virtęs pilietis tampa neutralus vertybėms ir atsitraukia.
Man regis, kad piliečio, o platesne prasme – pilietinės visuomenės atsitraukimo liudininkai mes dabar ir esame. Ir ne tik todėl, kad piliečiai tampa abejingi vertybėms, – dažnas nusivylęs tiesiog nebemato prasmės ir kaip sovietiniais metais traukiasi į vidinę emigraciją. Todėl šiandien, pats būdamas panašioje situacijoje, ir jaučiuosi sutrikęs. Nebent galiu, kaip sakė Antono Čechovo „Trijų seserų“ personažas Veršininas, kiek pafilosofuoti. Žinia, filosofavo visi Čechovo pjesių personažai, jiems filosofuojant įvyko Rusiją sunaikinęs bolševikų perversmas.
Manau, kad daugeliui mūsų kelia nerimą pastaraisiais metais vykstantys visuomeninio klimato pokyčiai. Pasiremsiu sava patirtimi. Kai 2000 metais Holokausto ir žydų kultūros Lietuvoje studijų centras „Atminties namai“ drauge su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (dabar sunku įsivaizduoti, kad toks bendradarbiavimas buvo įmanomas) surengė Valentino Brandišausko sudaryto dokumentų rinkinio „1941 m. Birželio sukilimas“ aptarimą, šalia istorikų ir visuomenės veikėjų pakvietėme į jį ir sukilimo dalyvius. Šie dokumentai akivaizdžiai patvirtina antisemitines sukilimo organizatorių nuostatas, kuriomis buvo užkrėsti sukilėliai, mirga žydus su bolševikais tapatinančia retorika, liudija prieš žydus vykdytą terorą, ir nors diskusijos dalyvių požiūriai į sukilimo pobūdį labai skyrėsi, pokalbis įvyko ir buvo prasmingas.
O kai prieš keletą metų Darius Kuolys, tuomet Vilniaus miesto tarybos narys, pakvietė istorikus į pirmą viešą pokalbį apie Kazio Škirpos istorinius „nuopelnus“, diskusiją paprasčiausiai sužlugdė organizuotai atvykę dešinieji patriotai. Manau, kad radikalizmas visada tikrina leistinumo ribas ir atitinkamai planuoja tolesnes akcijas. Patikrintas nebaudžiamumas leidžia savavališkai atstatyti lentą Jonui Noreikai ir alėjos pavadinimą Kaziui Škirpai. Nuomonės dėl lentos Noreikai neturi nei Vrublevskių biblioteka, nei Mokslų akademija, kitaip tariant, mūsų intelektualinis elitas, o Prezidentas, pagal apibrėžimą – moralinis šalies autoritetas, pareiškia, kad Vilniaus mero sprendimas ją nukabinti neapgalvotai supriešino visuomenę. Sakyčiau, priešingai, – nubrėžė dėsningą visuomenės takoskyrą, parodydamas, kas yra kas ir ko vertas.
Pozicijų skirtumą išryškino virtualioje erdvėje vykstanti diskusija, tačiau to nepakanka. Ji rodo ne tik santykinį pilietinės visuomenės suaktyvėjimą, bei ir silpną jos lyginamąjį svorį. Tai tiesiog pavieniai balsai, neturintys platesnės paramos. Galime įsivaizduoti demonstracijas prieš miškų kirtimą ir parkų niokojimą, bet ne „sardinių“ judėjimą prieš dešinįjį ekstremizmą. Juo labiau kad Lietuvoje nėra nė vienos politinės jėgos, kuri priešintųsi nacionalizmo tendencijų stiprėjimui.
Čia noriu pasitelkti Donskio ir Baumano vartojamą atminties atrofijos sąvoką. Požiūris į neseną istoriją, ypač – į 1941-uosius, visą nepriklausomybės laikotarpį buvo didysis Lietuvos politikos išbandymas, egzaminas, kurio ji taip ir neišlaikė. Noras matyti savo istoriją švarią, herojišką ir be dėmės nepriklausomybės pradžioje buvo ir politikų, ir jų atstovaujamos ką tik išsilaisvinusios visuomenės bruožas, gal veikiau, – pasąmoningas siekis. Oficialusis Lietuvos istorijos naratyvas, formuojamas anaiptol ne istorijos mokslo, taip ir liko susaistytas šio tikslo. Kodėl tokia politinė nuostata nesikeitė ištisus dešimtmečius, – tai jau kitas klausimas, kurį paliksiu atvirą.
Priminsiu nebent išeivijos publicisto Zenono V. Rekašiaus 1999 m. „Akiračiams“ rašytą straipsnį „Kodėl Lietuva 1941 m. netapo Trečiojo reicho satelitu“, LR Seimui tuomet sumanius įteisinti Laikinąją vyriausybę kaip šalies valstybingumo tęsėją. Priėjęs išvadą, kad LAF’o (Lietuvių aktyvistų fronto) sudaryta Laikinoji vyriausybė buvo neteisėta ir savo kreipimusi į tautą siūlėsi Vokietijai į satelites, Rekašius apžvelgia ir išeivijos požiūrį į Laikinąją vyriausybę po karo, kas man atrodo svarbu ir mažai žinoma.
Pastangų atkurti Laikinosios vyriausybės veiklą, anot Rekašiaus, buvo jau pirmosiomis išeiviško gyvenimo dienomis. Buvo pasiūlymų VLIK’ui (Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui) egzilinės vyriausybės funkcijas pavesti Laikinajai vyriausybei, kurios visi nariai tuo metu jau gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. Tačiau keturios iš dešimties VLIK’ą sudariusių grupių – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (Stasys Žymantas), Lietuvos socialdemokratų partija (Juozas Kaminskas – šia pavarde po karo gyveno Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis VLIK’o pirmininkas Steponas Kairys, išvykęs iš Lietuvos su padirbtais dokumentais), Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (Andrius Valuckas) ir Ūkininkų partija (Vaclovas Sidzikauskas) – įteikė ultimatyvų pareiškimą, iškeldami sąlygas, kurių neįvykdžius minėtos politinės grupės iš VLIK’o pasitrauktų. Viena iš tų sąlygų skamba taip: „Turi būti atmestos bet kurios vadinamos Laikinosios Vyriausybės, sudarytos 1941 metų birželio mėn., pretenzijos vienu ar kitu būdu toliau dalyvauti nepriklausomos Lietuvos valstybinio gyvenimo tvarkyme“.
1945 m. liepos 3 d. VLIK’o posėdyje buvo priimtas nutarimas, patenkinantis šiuos reikalavimus: buvo pabrėžtas būsimos Lietuvos valstybės demokratinis pobūdis ir demokratiniai jos atstatymo procesai, o Laikinoji vyriausybė nebuvo net paminėta. „Taigi, 1945 metais, – apibendrina Zenonas Rekašius, – kai 1941 metų įvykiai dar buvo gyvi žmonių atmintyje (išskirta mano – L. V.), politinės veiklos išeivijoje vadai matė reikalą visiškai atsiriboti nuo 1941 m. birželio Laikinosios vyriausybės.“
1990 metais atstatant Lietuvos nepriklausomybę, 1941-ųjų įvykiai, matyt, jau buvo išblėsę iš daugumos politikų gyvos atminties, užgožti sovietmečio nuoskaudų, ir vertinant šiuos įvykius įsigalėjo išeivijos frontininkų (kitaip tariant, LAF’o politinės tradicijos tęsėjų) naratyvas. Tai esminis Lietuvos Respublikos demokratijos paradoksas, pasireiškiantis sistemingai kartojamomis klaidomis. Paskutinis pavyzdys – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko (orveliškai skamba jau pats komisijos pavadinimas) Arūno Gumuliausko siūlomas nutarimo projektas, kuriame teigiama, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste, nes tuo metu buvo okupuota. Tai nenauja atsakomybės permetimo logika. Ją pasitelkė frontininkai, perėmė antisemitizmo „klasikas“ Jonas Mikelinskas, tvirtinęs, kad Holokaustas lietuviams buvo vien okupacijos primestas, o žydai patys užsitraukė juos ištikusią Katastrofą. Panašių teiginių nutarimo projekte, žinoma, nerasime, tačiau jo priėmimas reikštų atsiribojimą nuo atsakomybės valstybiniu lygiu.
Net jei nutarimas sumanytas kaip atsakas į Rusijos informacinio karo vykdomą šmeižimo kampaniją, jis paklūsta primestoms žaidimo taisyklėms ir jau savo ruožtu iškraipo istoriją. Akivaizdi šio karo išdava yra nacionalizmo ideologijos stiprėjimas visose viešojo gyvenimo srityse – mokykloje, kariuomenėje, medijose. Ir nesutikčiau, kad tai būtinas nedidelės valstybės gynybinis atsakas į nesaugią tarptautinę padėtį. Priešingai, nacionalizmo ideologija silpnina visuomenę iš vidaus, atima kritinį mąstymą, gilina atminties atrofiją, galų gale – atkelia vartus radikalizmui. Murzas ir pankas netrukus gali pakeisti Sąjūdžio strategai ir filosofai, o tai kur kas pavojingiau.
Nepriklausoma Lietuvos valstybė 1990-aisiais buvo ne sukurta, bet atkurta, atstatyta, ir ši politinės kovos strategija puikiai pasiteisino. Tačiau vertybinis valstybės pamatas iki šiol taip ir nėra kuriamas, bet atkuriamas, kitaip tariant, nekritiškai ir selektyviai semiantis išteklių iš praeities. Oficialusis tautinės istorijos pasakojimas linkęs apeiti nepatogias temas ir virsta tuščiu patriotiniu kevalu be realaus turinio, skiepija augančiai kartai gatavas klišes ir apeiginius ritualus, istorinė atmintis sparčiai trumpėja ir darosi nepakanti kitokiam veiksmui ar nuomonei. Taip, pasitaikius tinkamai progai ir pasinaudojus partizanų kultu, iki nulio buvo sumenkinta visuomeniniam diskursui nepaprastai svarbios, kad ir prieštaringos, Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ reikšmė. Su Mariumi Ivaškevičiumi pasisekė prasčiau, šie išpuoliai, žinoma kainavo rašytojui sveikatos, tačiau tik apnuogino istorijos politikos paranoją. Vis dėlto būtent ji formuoja požiūrį į praeitį ir yra paveiki. Pastaraisiais metais kino ir televizijos ekranus užtvindę menkaverčiai propagandiniai istoriniai filmai, matyt, atlieka savo „auklėjamąjį“ vaidmenį, jei nenudailintą pokario tikrovę parodantis Šarūno Barto filmas „Sutemose“ suvokiamas kaip jos iškraipymas, pasitarnausiantis Kremliui.
„Kiekviena kolektyvinės atminties atmaina yra selektyvi ir kitokia būti negali, – sako Zygmuntas Baumanas „Takiajame blogyje“, – tačiau šią atranką kreipia dabartiniai arba kylantys istorijos politikai. (...) Politinė sėkmė reiškia gebėjimą perdirbti istorinę atmintį (iš pradžių pakeičiant gatvių ir skverų pavadinimus, perrašant vadovėlius, pakeičiant paminklus viešosiose erdvėse), – o tai savo ruožtu teikia politikai sėkmę – arba bent jau taip manoma.“
Vis dėlto norėčiau tikėti, kad tai iliuzinė sėkmė. Pastarosiomis savaitėmis nepaprastai suaktyvėjęs viešasis diskursas internetinėje erdvėje džiugina ir atrodo kaip pokyčio pradžia. Juk ir stagnacija kada nors pasibaigia.
