Kultūra

2019.11.04 11:00

Ramūnas Čičelis: kai proza nėra savimi (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.11.04 11:00

Apie lietuvių poezijos raidą pastaruoju laiku yra viešai kalbėję ir rašę daug literatūros kritikų ir pačių poetų. Beveik visuotinai pripažįstama, kad mūsų kalba rašomi tekstai, kurie vis dar turi išorinius poezijos požymius, iš tiesų jau gerokai pakitę – juos ištinka tai, ką dar prieš kelis dešimtmečius prognozavo ir rašė literatūrologas Vytautas Kubilius.

Žanrai yra linkę maišytis ir sintezuotis. Būtent dėl šių procesų šiandien svarstoma, ar išpažintinė bei eseistinė poezija vis dar gali būti pavadinta nenutolstančia nuo klasikinio mąstymo lyrine forma kanono.

Šiandienės lietuvių prozos kaitos, skirtingai nei poezijos atvejais, viešai nebesvarsto beveik niekas. Dažniausiai tik užsimenama apie istorinių romanų populiarumą. Beveik visada šie romanai yra didelės apimties ir pretenduoja į epikos žanro kategoriją. Viena vertus, rašyti tokias knygas yra įdomu, nes autorius patiria tikrą istoriko džiaugsmą gyventi, kol rašo savąjį tekstą, istoriškai nutolusiame praeities laike. Taigi, šiuolaikinė proza byloja apie jos autorių norą atitrūkti nuo dabarties realijų ir gynybinę reakciją, susidūrus su aktualiąja realybe.

Romanistas gauna ne tik jaukią poziciją, kuri išvaduoja nuo dabartinės tikrovės, bet ir galimybę patenkinti savo egomaniškus polinkius, nes parašyti epinę knygą reikia daug pastangų, už kurias tikimasi ne mažiau skaitytojų ir kritikų pagarbos. Ryškiausi tokios tendencijos patvirtinimai būtų ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vytauto Martinkaus, ir ryškiosios Kristinos Sabaliauskaitės kūryba, ir Marko Zingerio epopėjiniai romanai, kuriuos galima vadinti epochų pasakojimais.

Išgirtosios latvių vidurinės kartos rašytojos Noros Ikstenos prozos kūrinys „Motinos pienas“ tarsi priešinasi minėtai lietuvių romanistikos vystymosi krypčiai. Kaimyninės šalies rašytoja sukūrė tokį romaną, kuris visiškai paklūsta žanrų sintezės taisyklėms. Greitas, dinamiškas siužetas byloja apie orientaciją į šiuolaikinį skaitytoją, kuris nėra įpratęs prie Rytų Europos literatūrų tradiciškai puoselėto romanų įvykių lėtumo, įsižiūrėjimo į detales, tam tikro melancholiško liūdesio. N. Ikstenos „Motinos pienas“, lyginant su lietuvių prozos tradicija, atrodo esantis artimesnis kino scenarijui nei ramiam siužetiniam pasakojimui. Tokio romanistės ėjimo pasekmė: knygą lengva perskaityti, ji skaitytojo tiesiog praryjama, o, tiksliau sakant, suvartojama. „Motinos pienas“ yra tas kūrinys, kurio neįmanoma skaityti lėtai.

Autorė pati yra pamiršusi lėtojo skaitymo malonumą ir savo skaitytojus ragina elgtis taip pat. Naivu ir nepagrįsta būtų tikėtis, kad tokį strimgalviais riedantį siužetą skaitančioji publika vėliau apmąstys ir reflektuos giliau, nei skleidžiasi romano teksto paviršius. N. Ikstenos skaitytojas, užuot giliau interpretavęs, tuoj pat puls ieškoti kitų panašių knygų, neskatinančių bent jau lėtesnio vartojimo. Taip latvių autorė brėžia Rytų Europos prozos raidos būsimąją trajektoriją: visai gali būti taip, kad greitai nebeliks mūsų regionui tradiciškai būdingas intonacijas palaikančių prozos tekstų. Literatūra gali virsti narcistiniu savęs čiupinėjimu vizualaus teksto paviršiuje, socialinių tinklų memo „išminties“ verta publicistika arba, kaip yra N. Ikstenos romano atveju, vaizdų griūtimi, kuri ne įgalina, o paralyžiuoja skaitytojo verbalinę kalbą. Literatūra kaip trauma. Literatūra kaip beprasmybė. Ir literatūra, kurios jau tiesiog nėra, nes kinas ją nurungė ne žiūrovų skaičiumi ir viešuoju dėmesiu, o atimdamas iš jos tapatybes, kurios apibrėžiamos pirmiausia estetiniais kriterijais. Proza kaip nesuinteresuotas utilitariai tekstas visai netrukus gali likti tikra retenybe.

Lietuvių autorė Sondra Simana, gyvenanti ir kurianti Klaipėdoje, gana artima aptartai kaimyninės šalies autorei. S. Simanos antrasis romanas „Iškamšų kontora“, kaip ir N. Ikstenos kūrinys, pasakoja apie tai, ar žmogus yra vertas gyventi ir, atvirkščiai, ar gyvenimas yra vertas šiuolaikinio žmogaus. Taigi, pačiame giluminiame lygmenyje pasakojimo tendencija atrodytų kaip tikrai publicistinė. Pristatydama „Iškamšų kontorą“ Klaipėdoje, romano autorė teigė, kad tokios publicistikos nespausdintų nė vienas dienraštis. Ši pozicija ragina skaitytoją klausti, kur šiandien dingo Vinco Kudirkos ir daugelio tarpukario rašytojų publicistikos knygų verta kūryba. Ar šiandien tiesiogiai rašyti apie mūsų gyvenamąją realybę jau yra nepriimtina, nes viešąją erdvę uzurpavo viešieji ryšiai? Didysis lūkestis būtų tas, kad rastųsi arba išliktų tokių autorių, kurie savo kultūrinės, socialinės, politinės kritikos tekstus rašytų kaip kategorišką priešpriešą reklamos visagalybei.

S. Simanai meninė romano forma reikalinga ne vien tam, kad paslėptų ir paverstų santykine kritinę mintį apie visuomenę, bet ir tam, kad būtų įmanoma priartėti prie poetinės raiškos. Klaipėdietė autorė fiksuoja tą slinktį, kai romanas rašomas ne iš anksto sugalvojus fabulą, siužetą, kompozicinę struktūrą ir kitus žanrui būdingus elementus. Šiais laikais vis daugiau romanų rašomi dėl poetinio įkvėpimo: „Iškamšų kontoros“ tekstas kupinas kiekviename sakinyje sprogstančių metaforų, kurios ir sukuria distopinį romano pobūdį bei tarsi išvaduoja nuo praktinio intereso. Skaitant šį romaną, galima manyti, kad autorė kūrinyje suvienija visiškus kraštutinumus – rėkiantį publicistinį toną ir metaforinę estetiką. Lyrinis kalbėjimas kompensuoja publicistinį interesą ir, atvirkščiai – įsiklausymą į save atperka dėmesys visuomenei.

Akivaizdu, kad abiejų aptartų knygų autorės yra labai stipriai saistomos savo gyvenamosios realybės: šių laikų žmogaus tapatybinių klausimų, kuriuos sprendžiant, praeitis yra pajungta dabarčiai suprasti. Kuri tendencija – gynybinė orientacija į istoriją ar kinematografiškas pasakojimo būdas – įsivyraus lietuvių ir latvių literatūroje, šiandien atsakyti dar gana keblu. Akivaizdu tai, kad vienu atveju autoriai pernelyg bijo patys savęs, todėl renkasi labai nutolusius nuo savo patirties siužetus, o kitu – sunkiai geba kurti distanciją su savimi.

Kaip bebūtų, senas ir geras autoriaus ir pasakotojo atstumo reikalavimas yra tas kodas, kuris vis dar apibrėžia prozą kaip literatūros rūšį ir romaną – kaip prozos žanrą. Tai, kas ignoruoja šią klasikinę taisyklę, nėra avangardas, kurį dabar ir derėtų suprasti kaip beveik užmirštą ištikimybę kanonui, reiškiančiam unikalią mimezės principo viršenybę. Didžiulis yra ilgesys klasikinio ne istorinio romano, kurio įvykiai vyktų šiandien, būtų pusiau išgalvoti ir kurio fiktyvumu nuoširdžiai tikėtų pats autorius, savuoju tekstu nesiekiantis psichologinės savipagalbos ir kompleksų vedamos kompensacijos. Kitaip sakant, prozos raidos likiminė problema yra rašytojų empatinių gebėjimų lygmuo. Proza kaip literatūros rūšis vis dar yra, bet greitai ji gali nebūti vienu paskutiniųjų tą įsikūnijimą į Kitą saugančių sargybinių.