Kultūra

2019.10.19 17:38

Jurga Jonutytė. Apie eiblizmą

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tyrėja, filosofė Jurga Jonutytė2019.10.19 17:38
Kultūros savaitė. Menas kaip žaidimas su Kęstučiu Grigaliūnu

Tarp visų kultūros, kurioje gyvename, apibūdinimų, mažiausiai atpažįstamas ir apmąstomas yra eiblizmas. Jis tarpsta ir tada, kai jau atrodo, kad požiūris į negalią Lietuvoje gerėja. Apskritai nuo eiblistinio mąstymo kenčiam visi – ne tik žmonės, turintys vienokią ar kitokią negalią.

Eiblizmas apibendrina siekį galėti daugiau nei kiti: kūnu, protu, pinigais ar iškovotomis pozicijomis. Kraštutinės jo formos: galėti iki žmogiškumo ribos ar ir anapus jos. Profesinis varžymasis, „lipimas“, „siekimas“, akademiniai laimėjimai, gebėjimas stulbinamai atrodyti arba ekstrasensų mūšiai, – visa tai veši eiblizmo suformuotoje tvarkoje ir mąstysenoje, kurioje visi išsirikiuojame į eiles pagal galėjimą.

Toks nepastebimas, nes labai įprastas tikėjimas, kad viskas visada pasiseks, jei tik stengsiesi; kad viskas priklauso nuo paties žmogaus, kad pats kaltas, jei „pasiekti“ nepavyko, nes niekas iš tikrųjų nėra kliūtis siekti svajonės, tikslo ir taip toliau. Ir siekti neva yra visiškai natūralu, siekti reikia, ir tikrai visiems norisi. O negalėti – gėda: gėda nebūti tarp greičiausių, pirmųjų, daugiausiai dirbančių, protingiausių ir žinomiausių. Tada ir tie dalykai, kurie šiaip darbe ir gyvenime teiktų džiaugsmą, jo nebeteikia – užuot buvę malonaus užsiėmimo minutėmis, jie tampa pasiekimų laipteliais.

Skaudžiausios šios ideologijos apraiškos yra žmonių su negalia diskriminavimas, kurio apstu. Bet yra smulkių ją maitinančių šaknelių mūsų įpročiuose, kuriuos gana sunkiai atpažįstame. Iškalbingas jos požymis yra nepažįstamųjų reakcija į žmones, neturinčius aiškiai išreikštos negalios. Reakcija, kurios neįmanoma greitai sunorminti kokiomis nors politkorektiškumo taisyklėmis, vieną kartą ir visam laikui sudrausti vaiką kad nerodytų pirštu, kaip nors nežiūrėtų ar nesakytų.

Kalbu apie situacijas, kai žmogus negali būti toks pat greitas ir stiprus kaip dauguma aplinkinių; negali greitai kalbėti, kartais – reaguoti, negali ilgai stovėti arba tiesiai eiti. Tai nėra atpažįstama užmetus žvilgsnį, tačiau iš antro jau matyti. Praeivių žvilgsnių baimė: kiek daug žmonių ją patyrė – ar dar esu nematoma minioje, ar jau išsiskiriu kaip skurdesnė, negražesnė, neteisingo kūno? Dabar jau jie tikrai mato, kad „kažkas ne taip“. Ir, žinoma, žino (nes turi internetą) daugybę diagnozių ir kitokių terminų mano būsenai, laikysenai ar išvaizdai apibūdinti.

Moteris pastumiama ir aprėkiama, nes sunkiai atidaro parduotuvės duris ir „stabdo eismą“; apšaukiama kasoje, kad ilgai renka monetas ar taiko įkišti kortelę į aparačiuką. Išėjusi iš paskaitos buvusi mano bendramokslė prisėsdavo čia pat, prie auditorijos, ant minkštasuolio, kartais – ilgam. Nes per koridorių – atvirą erdvę – ji ryždavosi pereiti tik tada, kai visi kiti išsiskirstę ir koridorius tuščias. Ir taip toliau, daugybė tokių pavyzdžių.

Eiblizmo kultūroje mes ramiai prasilenkiame su žmogumi tik nuskaitę ryškius ženklus, t. y. tik priskyrę jį ar ją prie galinčių, arba prie negalinčių grupės, paskui – prie kokio nors pogrupio ir pagal tai akimirksniu nustatydami savo lūkesčius tam žmogui. Jeigu „aštria akimi“ pastebime kokį nors „neatitikimą“, tada nuleidžiame lūkestį per vieną ar dvi padalas ir mintyse jau sukiojam, vartom kur nors girdėtas diagnozes.

O kaip kitaip? O kitaip – labai paprastai: mūsų visiškai joks reikalas, kiek laiko ir kodėl kas nors renka monetas piniginėje ar atidarinėja duris, kokiu žingsniu eina per koridorių – ar šlubčioja, ar pasišokinėdamas. Diagnozė neturėtų niekaip nei suktis mūsų mintyse, nei painiotis mūsų suvokimo ir atpažinimo procesuose tol, kol nesirengiame to žmogaus gydyti (juolab jeigu to ir nemokame). Diagnozė, kaip ir daug kitų mokslo sąvokų, nenurodo jokio tikrovės daikto ir jokio natūralaus proceso. Nėra tokių gamtos daiktų kaip parkinsonas, cerebrinis paralyžius arba aspergerio sindromas. Tai yra konkrečių kontekstų sąvokos, įrankiai, kurie reikalingi tik profesionalios medicininės pagalbos srityje. Jei mes ne toje srityje, jei apskritai ne kažin kaip su tuo žmogum susiję, nėra ko su tais įrankiais žaisti – jie aštrūs, jie žeidžia ir buityje nereikalingi.

Trumpas sovietinis vaizdelis. Vienas muzikos mokytojas, kurio lavinami vaikai skindavo apdovanojimus „Dainų dainelėje“, niekaip negalėjo patikėti, kad jo mokinė fiziškai negali dainuoti. Dėl retos negalios jai greitai nuvargdavo balso stygos ir burnos raumenys. Pačios mergaitės ašaros ir prašymai neveikė, tėvų įtikinėjimai irgi neveikė, net ir gydytojų pažymos suveikė toli gražu ne iškart. Net ir galiausiai atleidęs ją nuo dainavimo chore, mokytojas atkeršijo vaikui pažymiu mokyklos baigimo atestate. Už sugriautą jo pasaulį.

Tobulą pasaulį, kuriame buvo aišku, kokių rūšių būna muzika ir kokių rūšių būna vaikai. Vargu ar mokytojas kada pagalvojo, kad negalių būna daugiau nei tie keli jam žinomi tipai, kad žmonės gali nepriklausyti jokioms anksčiau sutiktoms grupėms. Jie gali turėti per penkias minutes nesusumuojamą vidinį gyvenimą, ir net (!) sunkiai perprantamus kūnus. O ką jis turėjo daryti? Nieko – tik kalbėdamasis pastebėti, kad mergaitė nemeluoja; išgirsti ir patikėti. Ar šis pasaulio užbaigtumas kyla iš modernybės klišių, ar iš sovietinio laimingos visuomenės simuliakro, ar paprasčiausiai iš nykaus tuščiagarbiškumo? Viskas kartu.

Viskas susimaišo į eiblizmo kokteilį – grubi sovietinė biopolitika, pedagogika, kurios pagrindinis tikslas – vaiko pasiekimai; įtikėta „tiesa“, kad žmogaus kūnas yra iki galo pažįstamas, ištyrinėtas ir, jeigu ką, pataisomas. Nežinau, ar kur dar žinomos tokios grubios kūnų „taisymo“ praktikos kaip sovietiniuose internatuose ir sanatorijose. Kaulų tempimai, stuburo tiesinimai gipso lovose, kojų atlenkinėjimai ant laužimo ribos šešiamečiams vaikams – visa tai tiesiog įprastos norminimo praktikos, kurias vaikas nuolankiai priimdavo kaip tėvų ir valstybės rūpestį. Ir viso to fonas – šventas tikėjimas, kad žmogus vertingas tik laimintis ir nugalintis.

Eiblizmas mus įpratino žmones laipsniuoti; filosofams tai nepatinka jau mažiausiai šimtmetį, bet iš praktinių veiklų ir jų motyvacijų tas įprotis dar ilgai nedings. Negalios filosofas Billas Hughesas rašo, kad negalia ilgus šimtmečius buvo suvokiama kaip ontologinė tarša. Sakysite, kad Hughesas kalba apie šiurpiai tamsią tolimą praeitį? Ne visai. Atsisveikinimo su šiuo laipsniavimo įpročiu nerodo nei žmonių su negalia pasiekimus pabrėžiantys reportažai (kuriuose, paprastai žmogus nugali save, įveikia, išsikovojo teisę, o ne tiesiog visavertiškai yra užsiimdamas mėgstama veikla), nei, juo labiau, intelektualiausių ratų pamėgta idėja, kad visa gyvybė – šuo, driežas ar jūros žvaigždė yra tos pačios vertės gyvosios visumos dalis kaip ir mes, žmonės.

Atrodo, kad taip dažnai jūros žvaigždė, grybas arba bakterija (nekalbant apie plačiau mėgstamus šunis, kates ir sukulentus) yra įdomesni už, pavyzdžiui, Karolį, paralyžiuotą po muštynių kalėjime ir gyvenantį pensionate – žmogų, kuris pasiekimais nespindi, nėra „peržengęs per save“; ir nesukelia gailesčio (nes pritaikoma formulė „pats kaltas“). Jis neįdomus mokslininkams, menininkams, socialiniams filosofams ar kūno fenomenologams. Žurnalistams ir kaimynams. Artimųjų nebeprisimenamas, o vienintelis pensionato draugas numirė nuo širdies priepuolio. Jokiu saitu Karolis, linksmas ir simpatiškas žmogus, nebesisieja su eiblistiškai sutvarkytu pasauliu anapus jo kambario sienų. Ir dėl to niekas konkrečiai nekaltas – arba kalti visi. Netinka sakyti, kad kaltas sovietmetis (nes tikrai ne tik) arba kad kaltas kapitalizmas (nes irgi ne tik). Eiblizmas yra pelėsis, kuriuo apėjo sena garbinga žmogaus samprata, nes ir jos sandara tam tiko, ir sąlygos buvo palankios. Gal nebūtina išmesti visos sampratos – užtektų tik nuvalyti pelėsį, o gal kitaip nepavyks, – matysime.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tyrėjos, filosofės Jurgos Jonutytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.