Seniausia Pietų Amerikoje Argentinos lietuvių bendruomenė „Nemunas“ mini 110 metų gimtadienį. Visi šios bendruomenės nariai jau gimę Argentinoje, tačiau lietuvių kalbą, valgius ir kitus papročius per šimtmetį išsaugojo, perduodami visa tai puoselėti savo vaikams, anūkams ir proanūkiams – jau ketvirtos ir penktos kartos Argentinos lietuviams.
Alfonso Markus, kaip ir visi seniausios Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės „Nemunas“ nariai, gimė Argentinoje. Lietuvoje per visus 80 gyvenimo metų iki šiol niekada nesisvečiavo. Tėvų gimtą kraštą pažįsta tik iš kitų pasakojimų ir fotografijų. Kalbėti lietuviškai išmoko vaikystėje, nes su tėvais kalbėdavo jų gimtąja kalba. Jie išmokė jį kalbėti, o jis, jau būdamas vyresnis, juos – lietuviškai rašyti.
A. Markus skaito savo mamos kadaise rašytus laiškus, tiesa, prisipažįsta jau nebesuprantantis, kas juose rašoma.
Berisas – 80 kilometrų nuo Argentinos sostinės, Buenos Airių, esantis miestas. Čia, prieš 110 metų įsikūrė pirmoji lietuvių bendruomenė Pietų Amerikoje „Vargdienis“, šiuo metu – „Nemunas“. Į Berisą būdavo išsiunčiama dauguma į Argentiną atvykusių emigrantų, nes čia, tuo metu prestižinėje Niujorko gatvėje, veikė dvi didelės mėsos įmonės.
Lietuviai ir kiti rytų europiečiai, kadangi įpratę prie šaltesnio klimato, būdavo įdarbinami mėsos šaldymo skyriuje. Kasdien į darbą keldavosi šeštą. Šalia namų augindavo ne tik rūtas, bet ir daržoves, turėdavo naminių paukščių. Ir kas savaitę svečiuodavosi vienas pas kitą.
Argentinos lietuvė Irene Andrunavičius teigia, kad lietuviai, eidami vieni pas kitus, visuomet atrodė išsipustę tarsi į šventę: „Lietuviai giedodava, šokdama – viskas gerai, viskas gražiai, visada linksmai mislydava apie Lietuva. Lietuva visada buva unt minties lietuvių. Mes kasdien kalbėdavome su mama apie Lietuvą, kaip jie joje gyvendavo, ką darydavo. Tik apie parvažiavimą į Lietuvą nekalbėdavome, atminkite, kokie tai laikai. Mano tėvai susitiko Argentijoje, čia susituokė 1937 m. O paskui atėjo tokie laikai, kai negalėjo galvoti apie grįžimą į Lietuvą iš naujo.“
Šiuo metu Argentinoje yra septynios lietuvių bendruomenės. Dauguma jų narių – trečios ar ketvirtos kartos lietuviai, tarpukariu čia atvykusių lietuvių vaikai, anūkai ir proanūkiai, visi jau gimę Pietų Amerikoje, kalbą ir papročius, o pirmiausia – meilę lietuvių tautiniams šokiams – perėmę iš savo tėvų ir senelių.
Dar viena Argentinos lietuvė Pochi Daskus tikina prisimenanti radijo valandėlę, transliuotą rytais: „Visuomet jos klausydavome. Ir tada mano mama, mano tėtis šoka, kai tik groja lietuviška muzika. Jie visuomet šokdavo – namuose, aplink stalą.“
Šiuo metu bendruomenės šventės neįsivaizduojamos be virtinių, kuriuos vadina „varienikiais“ ir kugelio. Tokio, kokį išmokė kepti senieji lietuviai – be mėsos ir iš šiaudeliais tarkuotų bulvių.
Plačiau – laidos įraše.
