Kultūra

2019.07.01 10:18

Ramūnas Čičelis: poetinės estafetės (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT2019.07.01 10:18

Dar iš mokyklinių vadovėlių daugelis suaugusių literatūros skaitytojų prisimena meno istorijos dėsnį, pagal kurį Vakarų civilizacijos kultūroje epochos keitė viena kitą, išryškindamos ir akcentuodamos skirtingas ir net priešingas estetikos bei idėjines vertybes: baroko puošnumą ilgainiui nustelbė klasicizmo santūrumas ir griežtumas, romantizmo dvasingumą – realizmo tikrovės samprata. Atrodytų, ši kaitos taisyklė aiški, suprantama ir niekam nekelia abejonių.

Visgi, labiau besigilinant į pačius istorijos procesus, ryškėja, kad meno revoliucijos sukeldavo įvairių politinių, socialinių ir net karinių pokyčių. Rašytojas Romualdas Granauskas prieš kelis dešimtmečius pastebėjo, kad menininkai yra lyg šachtų darbininkų giliai į žemę nuleidžiamos kanarėlės – būtent jų čiulbėjimas pirmiausia praneša ir signalizuoja apie pavojų darbininkų gyvybei dėl požeminių griūčių. Taigi, menininkai pirmieji užčiuopia ir išryškina būsimus kitų gyvenimo sričių pasikeitimus. Mokykloje buvome pratinami dažniau prie tokios prielaidos, kad menas reaguoja į politikos ir visuomenės gyvenimą. Iš tiesų, dažniausiai estetikos pokyčiai patys sukelia grandinines reakcijas sociumo gyvenime.

Poeto Viktoro Gulbino naujausia poezijos knyga „Urbanistinis vienetas“ prabyla apie beveik šimtmečio senumo istoriją, kai lietuvių poezijoje ir kituose menuose bei visos Europos estetikoje, politikoje, filosofijoje vyko didžiuliai tektoniniai pokyčiai. Ilgus šimtmečius mūsų civilizacijos menas vienaip ar kitaip vis dėlto buvo humanistinis. Itin sparti technikos raida XX amžiaus pradžioje lėmė mąstymą ir kūrybą, kuri pabrėžė ne žmogaus, o daikto primatą. Žinoma, aiškiausia mentalinė tokios revoliucijos priežastis buvo daiktiškosios filosofijos užgimimas „gražiosios epochos“ pabaigos Vokietijoje bei Prancūzijoje. Mąstytojas Martinas Heideggeris bene labiausiai sistemiškai suvokė ir aprašė daiktų svarbą moderniojo žmogaus būtyje, kuri dėl tų pokyčių tampa antlaikiška. Poetas V. Gulbinas „Urbanistiniame vienete“ publikuoja tokius eilėraščius, kurie žymi futurizmo ir kitų techniką akcentavusių meno srovių galutinę pabaigą, – žmogaus pasidavimas miesto daiktams jau nenuveda prie fašizmo ir kitų katastrofiškų mąstymo formų, tačiau paverčia individą anonimu. Su V. Gulbino poezija lietuvių literatūroje turbūt baigiasi laikas, kai technika aukštinta, garbinta ir vadinta šiuolaikiško žmogaus privalumu, – asmuo prieš šimtmetį mėgavosi tuo, kad gali kurti ir valdyti naujus daiktus, o knygos „Urbanistinis vienetas“ eilėraščių subjektas jau yra atsidūręs tų daiktų valdžioje. Nei asmeninė istorija, nei grožio, gėrio ir tiesos kategorijos tokio žmogaus jau neveikia. V. Gulbinas yra iš tų kūrėjų, kurie jau turbūt paskutiniai lietuvių literatūroje dar mena kaimietiško gyvenimo alternatyvą, tačiau aptariamoje knygoje nėra jokio ilgesio senajam buvimo būdui – kaimo patirtys yra represuotos arba jų išvis jau nėra. Daiktiškumas čia prieina ribą, už kurios nėra jokio tolimesnio kelio ir galimos istorijos tąsos, – vienintelę perspektyvą eilėraščių subjektas sieja su tūkstančius metų gyvuojančiu religiniu gyvenimu, kuris, regis, iki šiol, nors ir išbandytas istorijos, vis dar vystosi ir turi ateities raidos galimybių.

Vis dėlto klaidinga būtų manyti, kad „Urbanistinio vieneto“ subjektas yra visiškai nieko nejaučiantis anonimas. Kai kuriuose knygos eilėraščiuose labai ryškus meilės ilgesys, kylantis iš paties mąstymo prigimties: taip pabrėždamas daiktiškumą ir siekdamas, kad ši tendencija būtų suprantama skaitytojui, autorius pagal patį reikšmės radimosi dėsnį turi pateikti ir daiktiškumo priešpriešą – artumos, švelnumo, išklausymo galimybę. Būtų galima sakyti, kad „Urbanistinio vieneto“ žmogus blaškosi tarp kraštutinumų ir neranda vidurio kelio, kuris reikštų išmintį. Vis dėlto tas blaškymasis yra itin įdomus, dirbtinai nedramatizuojamas ir neforsuojamas. Tokią poetinę ramybę knygos autoriui padeda pasiekti ironija ir autoironija: kai subjektas kalba apie miestą ir buvimą jame, komizmo reikalaujama distancija randasi iš mylinčio žmogaus pozicijos – urbanistinį gyvenimą pašiepti gali tik labai kitą žmogų įsimylėjęs asmuo. Ir atvirkščiai – kad meilė nevirstų saldžiu dūsavimu, į ją verta ironiškai pažvelgti iš anoniminio miestiečio pozicijos.

V. Gulbino knyga „Urbanistinis vienetas“ nėra futurologinė, tačiau akivaizdu, kad ji žymi dvejopą lietuvių poezijos raidos etapo pabaigą: jau net ir ne Vilniuje kuriama poezija prarado ilgus metus jai būdingą sentimentalumą, kuris buvo suprantamas kaip hiperbolizuotas dėmesys žmogui ir žmogiškumo aukštinimui, tačiau, kita vertus, poetas aiškiai sako, kad eilėraštis jau ir dar negali būti naudojantis techninėmis instrukcijomis kuriamas produktas. Performatyviuosius Vakarų menus šiuo metu užvaldęs menas pagal išankstines nuorodas ir taisykles V. Gulbino knygoje yra tiesiog sutriuškinamas.

Jaunos Kauno poetės Ievos Rudžianskaitės antroji knyga – eilėraščių rinkinys „Kita“ – kalba  apie klasikinės poezijos gyvybę ir patį meno kūrinį, kaip žmogaus atramą. Tuo metu, kai lietuvių poezija yra blaškoma dvejopų raidos tendencijų – išpažinties poreikio ir eseistiškumo – I. Rudžianskaitė sukuria tokių eilėraščių, kurie leidžia išvengti pernelyg didelio dėmesio savo pačios asmenybei. Ne autobiografiniai pikantiški ar dramatiški motyvai sukuria subjekto originalumą, o pats žvilgsnio į pasaulį būdas; pasitikėjimas klasikine metafora pateisina eilėraščius ir akcentuoja subjekto kitoniškumą. Akcentologinis eilėraščių rinkinio pavadinimo, kurį galima tarti dvejopai, žaidimas byloja, kad knygoje kalba asmuo, kuris suvokia savo kitoniškumą ir tiesiog interpretuoja tikrovę taip, kaip niekas dabar jau nedaro. I. Rudžianskaitės eilėraščiai rodo, kad klasikinio meno iš esmės negali įveikti nei istorijos pervartos, nei technologiniai žmonijos pokyčiai ir permainos, – žmogus iš akiračio niekur nedingsta ir išlieka kalbantis net po to, kai atrodė, kad nieko pasakyti jau neįmanoma. Pasitikėjimas mokslu, menu ir religija šią knygą paverčia europietiška klasikine prasme: mūsų  gebėjimas prabilti apie sunkius ir įdomius realybės aspektus patvirtina, kad esame nepraradę sielos. Laikais, kai poeziją jau kuria automatiniai kompiuteriniai generatoriai, I. Rudžianskaitė tvirtina, kad vis dar esama neatsakytų klausimų apie patį žmogų, kaip būtybę. Tokio kvestionavimo ir skverbimosi gilyn tiesiog neturime teisės pamiršti, nes taptume tiesiog robotais. Kad ir kaip sentimentaliai skambėtų, dirbtinis intelektas beveik nieko negali pasakyti, pavyzdžiui, apie gamtos estetines pajautas, patiriamas net ir šiuolaikinio žmogaus.

I. Rudžianskaitės knyga „Kita“ yra ir filosofuojančios poetės kūrinys. Ta gelmė, į kurią skverbiamasi eilėraščiuose, tiesiog vadintina Jacques`o Derrida apibrėžtu „skirsmo“ terminu. Pasak minėto prancūzų filosofo, jei atmestume visus žmogaus socialinius vaidmenis ir pasaulio įtaką mums, savyje rastume tik tuštumą, kurią vakariečiai supranta kaip bedugnę, o kai kurie rytiečiai – kaip nušvitimo būsenos sąlygą. Dėmesiu bendriesiems žmogaus būties dėsniams ir santūriu klasicizmu I. Rudžianskaitės knyga „Kita“ galėtų būti įdomi ne vien kaip lietuviškos poezijos tomas, bet ir kaip toks eilėraščių rinkinys, kuris pokolonijinėje epochoje vis dar kalba apie žmogaus ir tikrovės savitumą ir individualumą, nepasiduodantį virtualybės ir anonimiškumo prievartai.