Kultūra

2019.06.23 22:20

Laisvydė Šalčiūtė tarp rubensų ir pisanelų: jaučiausi, lyg būčiau Renesanso menininkė

Renata Casarin, „Kultūros barai“2019.06.23 22:20

Italijoje, Mantujos kunigaikščių rūmuose (Pallazo Ducale di Mantova) – tai didžiausias architektūrinis muziejaus kompleksas šalyje – ir šio muziejaus šiuolaikinio meno galerijoje „La Galleria“ balandžio 4 dieną atidaryta lietuvių dailininkės Laisvydės Šalčiūtės ir italų skulptoriaus Gehardo Demetzo paroda.

L. Šalčiūtės kandidatūrą, kaip geriausiai tinkančią projektui, rengiamam šiuolaikinio meno erdvėje „LaGalleria“, Mantujos kunigaikščių rūmų vadovai Peteris Assmannas ir Renata Casarin pasirinko „ArtVerona“ meno mugėje, kur Lietuvos menininkę pristatė „Contour Art Gallery“.

Parodoje Lietuvos menininkės kūriniai užmezga gyvą dialogą su G. Demetzo skulptūromis ir senųjų meistrų paveikslais, saugomais Renesanso laikus menančiame muziejuje. Rūmų, kuriuos šimtmečius valdė garsi Gonzagų giminė, durys buvo atviros menininkams jau nuo 14 amžiaus.

Remiantis muziejaus statistika, per 2 parodos mėnesius ją aplankys daugiau kaip 100 tūkst. žiūrovų. Joje eksponuojamas 21 L. Šalčiūtės kūrinys.

Dailininkė savo kūrybinės viešnagės įspūdžius apibendrino taip: „Šis konceptualus projektas, į kurį buvau pakviesta, kai Contour Art Gallery mano kūrybą pristatė Veronos meno mugėje, pranoko visus lūkesčius ir įsivaizdavimus. Mantujos Palazzo Ducale muziejaus direktorius ir kuratoriai nuteikė šiltam, nuoširdžiam bendravimui, gyvenau menininkams skirtoje rezidencijoje, kuri įrengta muziejaus teritorijoje. Mano darbai ant senovinių restauruotų molbertų buvo įterpti į muziejaus ekspozicijas šalia Rubenso, Mantegna, Pisanello ir kt. kūrinių, kaip dialogas su kadaise šiuose rūmuose kūrusiais menininkais. Pirmąkart gyvenime mačiau, kaip atsargiai muziejaus restauratoriai ir eksponuotojai, mūvėdami baltas pirštines, išpakuoja ir parengia ekspozicijai mano kūrinius, tarsi būčiau kokia Renesanso menininkė. Per parodos atidarymą kuratoriai detaliai išanalizavo mano ir italų skulptoriaus G. Demetzo kūrybą, akcentuodami mūsų kūrinių dialogą su istorine muziejaus ekspozicija. Gausi publika jų kantriai klausėsi. Buvo pristatytas parodos katalogas, o viską vainikavo gurmaniškas furšetas su lūžtančiais stalais ir putojančiu vynu. Kaip sapnas, kaip pasaka, kurios pabaigoje sakoma: „Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.“

Toliau publikuojamas Renatos Casarin teksto „Visi laisvi“, išspausdinto parodos „Coming Out“ kataloge, vertimas:

Egzistencija ir esmė – dvi sąvokos, vienodai svarbios Laisvydės Šalčiūtės kūrybai. Veiksmažodis „egzistuoti“ apibrėžia buvimą tam tikroje vietoje – tai gyvenimas ir likimas, susitaikant su pirmuoju ir bandant paveikti antrąjį iki pat mums skirto laiko pabaigos, kad išgertume visus slėpiningus egzistencijos syvus, išlaisvindami jos dvasią. Tai reiškia coming out, nes kūrybingos ir kovingos sielos, praradusios žemę po kojomis, išmestos į pasaulio sceną, leidžiasi ieškoti dvasios, o kartu ir kelio į saugią prieplauką, ženklų.

Menininkė iš Lietuvos tyrinėja tai, kas kelia nerimą, jautrias temas įkūnydama religijoje, mituose, perkeltuose į mūsų laikus, tačiau su ironija, žaismingai nuo jų atsiriboja, atskleisdama tragikomiškus bruožus, beprasmybę ir prasmę, melą ir tiesą. Kūrėja, jaučianti istorijos pulsą, iš naujo peržiūri epochas, išnaršo tolimus ir artimus įvykius, iš gilios interneto skrynios ištraukia herojų ir individų, tarsi nepavaldžių likimui, kartais išblukusius atvaizdus. Egzistencijos pavidalų visuma – tie portretai, tie atvaizdai – leidžia atspindėti dorybes, būdingas visais laikais, ir ydas, nulemtas tingėjimo ar užsnūdus sąžinei.

Laisvydė meistriškai išreiškia prigimtines vertybes, kad atskleistų žmogiškumą, neatsiejamą nuo kūno. Menininkė išbando visas meno rūšis, nuo fotografijos iki grafikos, nuo tapybos iki skulptūros, ir sustoja prie architektūros, jei įsivaizduotume galimą drobių struktūros konstrukciją – tarsi suteikia kūną pasakojimui, vingiuojančiam per ciklus ir temas. Taikydama šią sudėtingą minties raiškos praktiką, menininkė iš Vilniaus tarsi savo oda jaučia visas istorijos dramas, nusivylimus, neišsipildžiusius lūkesčius, mylimųjų išdavystes, pralaimėjimo skausmą, gedulą – viską, kas tūno slapčiausiose ir tamsiausiose žmogaus sielos gelmėse.

Su mirtimi, ne tik ir ne tiek fizine, Šalčiūtė kovoja juokdamasi, dainuodama, apkabindama ją ištiestomis daugiausia moterų rankomis. Jos ginklai – atgijusi vaikystės lėlė, poezija ir žodžiai, nes viskas išsigelbsti, niekas neprapuola, jei suvokiama, kad vertybės nėra išankstinės, kad jas įkūnija kiekvienas unikalus gyvenimas. Tai, ką patyrė per kančias, paleidžia į pasaulį kaip naują būtybę, vaizdinį, tampantį menu, nes yra tiesos nešėja ir pasakotoja.

Menininkė nepasiduoda vidiniam skausmui, nesutrinka, priešingai – savąjį aš perkelia į vandenų fėją Meliuziną. Ši mįslinga nežemiška būtybė, paslaptinga palydovė padeda nepasiklysti tarp smulkmenų, įveikti jausmų sumaištį tiems, kurie gerbia dvilypę jos prigimtį ir griežtas taisykles.

Lietuvės kūryboje legendinė būtybė su žuvies uodega tampa spiritus movens, autorės antrininke, naująja undine. Meliuzinos akys ir krūtys skleidžia šviesą, o švytintis nimbas simbolizuoja dievišką, nors ir nedievinamą, prigimtį. Jos galia proporcinga tai vidinei jėgai, tam meilės dvelksmui, kuris įkvepia kilniems poelgiams, – ji surenka žmonių ašaras, kaip naujoji Venera visu grožiu išnyra iš jūros kriauklės, rodo kelią į jausmų rojų, paklusdama pašėlusiam širdies plakimui. Šalčiūtės meliuzinos pažadina kūriniją, įkvepia gyvuosius, sustiprina dvasią to, kas natūralu, ir suteikia ją tam, kas dirbtina, jos yra stiprios savo skaistumu ir įsipareigojusios valdyti energiją, sklindančią iš pasaulio ir jo gyventojų.

Tuo keliu eina gyvenimas, jausdamas, kad pasaloje nuolatos tyko jo priešybė – mirtis, ypač ta, kuri kyla iš griovimo aistros, iš negrįžtamai viską naikinančios valios galiai. Šiuos teiginius perteikti paveikslais, kurių aukštis ir plotis, beje, neatsitiktinai yra toks, kad pati menininkė galėtų juos „apimti“ ištiestomis rankomis, įmanoma tik įdėjus daugybę kruopštaus „juodo“ darbo. Sumodernindama senovinę ksilografijos techniką, menininkė nupiešia ir išraižo piešinį medžio plokštėje, kurią padengusi aliejiniais dažais ir užklojusi drobe, trina paviršių šaukštu, centimetras po centimetro perkeldama piešinį ant drobės, o vėliau jį ištapo. Atsiskleidžia introspektyvus ir kritiškas menininkės požiūris į savo kūrybą ir pačią save – tai primena psichoanalizės seansą, kol galiausiai ratas užsidaro, šešėliai išnyksta. Būtent tada į dienos šviesą ir tiesą iškyla tie teminiai mazgai, kuriuos dėl savęs ir dėl mūsų visų prisiėmė Meliuzina arba meilužiai iš Naujojo Testamento „Giesmių giesmės“.

Paveikslo kūrimo procesą sudaro kelios fazės. Kiekvienas paveikslas kuriamas, pasitelkiant visą kūną, – kad medžio plokštėje būtų išraižytas natūralaus dydžio piešinys, reikia nemenkos fizinės jėgos. Pasitelkiama ir proto energija, kuri paskutinėje kūrybos proceso stadijoje virsta gryna spalva, ženklu, pamokymu, sentencijomis, patarlėmis, net psalmių posmais.

Moters kaip užkerėtos, magiškos būtybės įvaizdis buvo ypač dažnas Prancūzijos riterių romanuose Viduramžiais. Ikikrikščioniškose keltų sagose jau irgi sklandė mintis, kad žemiškame pasaulyje moteris galės gyventi tik tada, kai vyras pripažins dvilypę mylimosios prigimtį. Sutuoktiniui sulaužius pažadą, kad niekada nesistengs pamatyti jos ne tik kaip sausumos, bet ir kaip pirmapradžių vandenų gyventojos, Meliuzina pradingsta, panyra į bedugnes pasąmonės gelmes, bet iš jų galės vėl grįžti į šviesą, taigi ir į tiesą senąja etimologine šio žodžio prasme. Lietuvių menininkė įtaigiais kūriniais ragina keisti požiūrį į save pačius ir į gyvenimą – coming out, pasirodyk, žmogau, kelkis! Meliuzina rodo tau kelią, kad atsisakytum melo ir pasinertum į savo jausmus laisvai, ne pagal galiojančius susitarimus, o pasikliaudamas moraliai etiškais veiksmais ir pojūčiais.

Pasitelkdama „Saliamono giesmę“ iš „Giesmių giesmės“ ciklo, kalambūrais, religiniais ir populiariais vaizdiniais, garsių kūrinių ištraukomis, ready-made žaidimais menininkė įprasmina begalinį meilės jausmą, kuris persmelkia kiekvieną būtybę, teikdamas viltį ir atokvėpį, leisdamas ištrūkti iš kurtinančios tylos, iš apgaulingos kasdienybės. Tai rodo jos pasitikėjimą menu, išsklaidančiu nerimą ir neapsimetančiu, kad jis yra gyvenimas.

L. Šalčiūtės kūryba, tvirtai įaugusi į mūsų laikmetį, rodo, kaip galėtume peržengti postmodernybę. Nežinome ir negalėtume pranašauti, kokiu keliu pasuks politika, ekonomika, mokslas, bet lietuvių menininkė siūlo, kaip ir žaidžiant slėpynes, sušukti, kad visi esame „laisvi ir gyvi“. Nes, jei norime kažką pakeisti, turime azartiškai žaisti gyvenimo žaidimą, užuot skendę drumstuose abejingumo verpetuose.

Vertė Inga Tuliševskytė

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius