Kultūra

2019.06.08 13:00

Agnė Narušytė. Lietuviškoji benzopjūklų simfonija

Agnė Narušytė, menotyrininkė2019.06.08 13:00

Vos prieš kelias savaites Vilniaus meras pasitiko Venecijos bienalės Aukso liūto laimėtojas su milžinišku 50 000 eurų čekiu. Jis buvo skirtas fotosesijai, kad gerai matytųsi raudoni riebūs skaičiai ir kiek liesesnis teiginys: „Vilnius myli meną“. Gerai, gerai, kad myli.

Bet nemanau, kad ši deklaracija įtikino menininkus, menotyrininkus ar paminklosaugininkus. Džiaugiantis parama buvo ir apmaudu, kad Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir Vaivos Grainytės opera „Saulė ir jūra (Marina)“ tapo fonu savivaldybės politiniam farsui. Nes juk meilė menui netikra, jei nepasidomi pačiu kūriniu. O jei iš tiesų pažiūrėtum, Mere, tą operą, suprastum, kad ji priešinasi tavo ideologijai.

Venecijos kariniam jūrų laivynui priklausanti buvusi laivų statykla nenuteikia vaizdui, kurį pamatysi užlipęs žvangančiais metaliniais laiptais. Iš aukštai, tarsi iš apokaliptinės ateities, žiūrovai, lyg tie bažnyčių skliautuose tarp debesų sklandantys angeliukai, žvelgia į netikrą paplūdimį, kokio Venecijoje nebūna. Tad jis nerealus, tarsi ekrane švytintis saulėtos palaimos reginys išardytoje tikrovėje. Bet kartu tas paplūdimys – iki skausmo tikras. Tikri kūnai tikrai dainuoja tau čia ir dabar. Jie vaidina, bet atrodo, kad paprasčiausiai vartosi ant smėlio, tik mintys plaukia debesų ritmu iš neturėjimo ką veikti. Mintys neramios, bet ir tingios, revoliucinės ir pavargusios – aišku, kad tie netikroje saulėje alpėjantys kūnai nieko nedarys, kad kažkas pasikeistų. Ir tai – tragiška, nes jų veiksmo laukia visa gamta, visas mirštantis pasaulis. Jie dainuoja apie nykstančias gyvūnų ir augalų rūšis. Jie mąsto ir apie tai, kad tą katastrofą sukėlusi rūšis – homo sapiens – taip pat išnyks ir beliks tik pasidauginti 3D spausdintuvu. Mus primins tik netvarūs, bedvasiai paminklai, panašūs į tuos kvailai besišypsančius angelus, kurie jau aptūpė Vilniaus pastatus. Ši ateitis konstatuojama be jokių emocijų, be širdį draskančių arijų – taip kasdieniškai. Todėl žiūrėdami į savo pačių antrininkus ant smėlio kai kurie žiūrovai pravirksta. Netikro paplūdimio poveikis tikras. Tačiau ar šis reginys paveiktų savivaldybės biurokratus? Kažkaip abejoju. Nes tada jie nebegalėtų taip įžūliai naikinti žaliosios miesto aplinkos.

Nemyli Vilnius nei meno, nei gamtos. Jau nieko nebestebina urmu kertami medžiai ir tie genėjimai, po kurių lieka tik neįgalūs strampai. Iš ginančių medžius romantikų šaiposi, kas netingi, o ir nepakovosi su „tvarkdariais“, kurie jau įsiveržė į tavo kiemą ginkluoti visais leidimais ir benzopjūklais. Kaip prieš septynerius metus rašė Dainius Labeckis, „priprašyti kirsti yra lengva, o išprašyti, kad nekirstų, – beveik neįmanoma“. Naujausiame „Kultūros barų“ numeryje, kurio viršelyje puikuojasi operos „Saulė ir jūra (Marina)“ nuotrauka, jis rašo apie ką tik sunaikintą istorinį Trakų Vokės parką. Pasaulinio garso prancūzų gamtininkai ir architektai Édouard’as François ir René Édouard’as André projektavo parką taip, kad jį per šimtą metų užaugintų pati šios vietos aplinka. Už kokias nuodėmes Vilnius dabar gavo architektę Jurgą Silviją Večerskytę-Šimeliūnę, kuriai leista niokoti vieną parką po kito? Kuriai miesto galvai pasivaideno, kad jos kadaise Palangoje suniokota Jono Basanavičiaus gatvė yra architektūrinis šedevras? Kodėl neturintys skonio turi teisę spręsti apie mūsų visų aplinką? Gal susivokti padėtų visiems kandidatams į tarybą privalomas meno istorijos egzaminas?

Kaip tie ant smėlio besivartantys operos solistai, jau pavargau sekti žinias apie naikinamas žaliąsias erdves. Apie kai kurias tik ir sužinau iš savo draugų nerimastingų pranešimų: kad jau atvažiavo buldozeriai, jau nupjovė ir susmulkino šimtametes tuopas, liepas, ąžuolus, alyvas. Aplink mano namus jau beveik viskas sunaikinta, bet, pasirodo, dar yra ką veikti. Vilnius dar žalias ir kai kur dar begėdiškai čiulba paukščiai. Nieko, palaukit. Pats metas tuo pasirūpinti. Geriausia kirsti medžius ir krūmus perėjimo ir naujosios paukščių kartos auginimo metu. Dabar. Nes kažkam gal trukdo miegoti paskutinė lakštingala. Pernai iš manęs atėmė Reformatų parką. Šiemet jau kėsinasi į Sapiegas. Gal man berašant sudrožė į skiedras kokią alėją. Jau seniai įtariau, kad miestas geriausiai pritaikytas automobiliams. Dabar, pati pradėjusi vairuoti, matau, kad neklydau. Vasaroms mušant viena kitos karščio rekordus jaunais ir dėl nepriežiūros mirštančiais medeliais apsodintos gatvės pėstiesiems tampa mirtinai kenksmingos. Ir dabar, kai tenka pereiti iš vienos miesto vietos į kitą pėsčiomis, jau po kelių minučių imu ilgėtis oro kondicionieriaus savo automobilyje. Nes natūralių kondicionierių – senųjų liepų – nebeliko. Ir nebebus. Pernai taip ir paklusau (nutylėtam) miesto šūkiui: „Visi į automobilius!“ Pritaikiau dar paauglystėje įsisavintą taktiką: privesti situaciją iki absurdo. Aš, nerimaujanti dėl katastrofiškai didėjančio anglies dvideginio kiekio atmosferoje, vairuoju tuo dvideginiu spjaudančią mašiną! Bet viskas logiška: juk vasarą tenka bėgti iš miesto ten, kur yra medžių, kur dar turiu teisę juos saugoti. Nes savo gimtajame mieste jos nebeturiu.

Todėl Venecijoje laimėtas Aukso liūtas ne tik spinduliuoja mums taip reikalingą pasididžiavimo savo šalimi jausmą, bet ir priekaištingai riaumoja. Bent aš tą riaumojimą girdžiu. Juk ar ne ironiška, kad bienalės žiuri sužavėjo būtent Lietuvos kūrinys ekologine tema, kuri terūpi tik mažyčiam būreliui piliečių. Pripažinkime: ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose niokojami parkai ir aikščių želdiniai nėra keleto žiaurių merų užgaida. Jiems tyliai pritaria dauguma ką tik balsavusių rinkėjų. Dažnas pritaria ir veiksmais, kuo skubiau gaudamas leidimus kirsti medžius savo kieme, šalia savo automobilio, po savo langais. Ir čia kalbu ne tik apie savivaldybių rinkimus. Vakarų komentatoriai pastebėjo, kad šįkart į Europos Sąjungos parlamentą išrinkta kaip niekada daug žaliųjų partijų atstovų, nes žmonės jau ima suvokti klimato kaitą kaip egzistencinę grėsmę. Tik ne Lietuvos rinkėjai, juolab kad pas mus žaliųjų etikete puošiasi partija, nuosekliai didinanti miškų kirtimo normas. Tai vyksta tuo pat metu, kai, regis, visose Europos šalyse kalbama apie miškų atsodinimus ir parkų kūrimą ten, kur jų niekada nebuvo.  

Kažkada svajoję nuo savo pavojingos geopolitinės situacijos pabėgti į Madagaskarą lietuviai, regis, sėkmingai pabėgo iš šios planetos. Ekologiniai kataklizmai mums negresia. Kai kurie politikai išdidžiai demonstruoja savo neišmanymą džiaugdamiesi, kad į Lietuvą pagaliau atkeliavo Viduržemio jūros klimatas. Arba nuogąstaudami, kad nekertami medžiai supus. Nuo kvailumo tėra vienas vaistas – švietimas. Bet jam kaip tik trūksta lėšų, net kai ekonomika tarsi kyla. Tad mes ir toliau gyvensime savo nacionaliniame kosmose, į kurį neplūs milijonai nuo bado ir potvynių bėgančių žmonių. Ir tvinstantis vandenynas mūsų neapsems. Ir kviečiai augs net nualintoje žemėje, kurioje nebeliks nė vieno vabalo. Atrodo, kad Lietuva yra ne tikrovė, o fikcija, kuriai gamtos dėsniai negalioja. Bet dėsnių nežinojimu, deja, prieš gamtą nepasiteisinsi.

Nors galbūt kaip tik tokioje nuo pasaulio procesų atšokusioje šalyje ir galėjo gimti geriausias kūrinys, apmąstantis ekologinę katastrofą. Ten, kur intelektualios politinės diskusijos niekam neįdomios, kur savanaudžiai nesunkiai įtikina balsuoti už patiems rinkėjams kenksmingas programas, kur panieka kultūrai ir gamtai yra geras tonas, neabejingųjų mažumai belieka kalbėtis poetiniais įvaizdžiais. Net negalvojant, kad tai gali sudominti ką nors už mūsų kuklios meno oazės ribų. O kai pagaliau sudomina – stebėti absurdo spektaklį, kuriame vaidinantys politikai netikėtai „pamilsta meną“. Ir tikėtis, kad kada nors jie tai net įrodys padėdami savo benzopjūklus į šalį ir pasimokydami griežti kitais instrumentais.

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius