Kultūra

2019.06.03 17:23

„Man Booker“ premijos laureatė: turime keliauti, kad pamatytume, kokia ribota mūsų vaizduotė

keletą kartų išgyvenau nebuvimą – nebuvo liūdna
LRT.lt2019.06.03 17:23

Lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk knyga „Bėgūnai“ – tarsi literatūrinė kelionės monografija. Tai pasakojimas apie šiuolaikinius klajūnus, žmones, kurie keliauja po pasaulį ne tik ieškodami įspūdžių, bet ir gyvenimo prasmės. Pavadinimas paimtas iš rusų sentikių religinio judėjimo – bėgūnų, kurie tikėjo, esą šėtono išvengti gali tik tie, kurie nuolat juda, be paliovos klajoja.

„Filosofai, sociologai ir antropologai apie kelionę prirašė labai daug gerų knygų. O aš rėmiausi intuicija ir savo stebėjimais. Man rūpėjo ne turizmas. Turistas – tai tik viena bėgūnų atmainų. Geriausias pavyzdys – valkata, žmogus, iškritęs iš stabilios tvarkos, – sako „Bėgūnų“ autorė, Nike ir Man Booker premijų laureatė rašytoja Olga Tokarczuk „Gazeta wyborcza“ kultūros žurnalistei Agnieszkai Wolny-Hamkalo. – Komunistų laikais sunkiausia buvo ištverti uždaras sienas. Pamename politinę priespaudą, žemą pragyvenimo lygį, bet negalėjimas išvykti, man regis, labiausiai paveikė dviejų kartų psichiką.“

Knygą „Bėgūnai“ vertė Vyturys Jarutis, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Greitam, judriam skaitytojui

– Kadaise sakėte, kad jūsų sąmonė epizodinė, todėl apsakymas – natūraliausia literatūros forma. Kas toji „epizodinė sąmonė“?

– Jos sandara kaip bitės akies: ji susideda iš pavienių vaizdų, kuriuos žmogus paskui susieja. Neurologai teigia, kad mes visi šitaip suvokiame pasaulį. Šia prasme klasikinis romanas yra dirbtinis žanras, nes tai mėginimas suteikti sąmonei linijinę formą.

– Užtat naujausia jūsų proza „žvalgosi“ į visas puses.

– Kaskart, kai imuosi rašyti romaną, žinau, kad tai yra dirbtina forma, todėl išrandu būdą, kuris man atrodo artimiausias mūsų suvokimui, patirčiai ir emocijoms išreikšti.

Kalbėjimo būdas „Bėgūnuose“ man atrodo tikroviškas. Taip atrodo pasaulis: jis susideda iš pavienių pastebėjimų. Iš tarpusavyje nesusijusių dalykų. Panašus į šiuolaikinio judraus žmogaus gyvenimą. Jam pavaizduoti tinkamiausia fragmentiška, nervinga, trūkinėjanti forma. Pasitikiu skaitytoju. Manau, jis panašus į mane. Ir greitas.

Valkatavimo monografija

– Kas tie bėgūnai?

– Tai šiuolaikinių kelionių metafora. Pavadinimas – iš sentikių sektos, kurie judėjimui teikė sakralinę reikšmę. Nuolatinis judėjimas, ribos peržengimas jiems reiškė neprisirišimą prie nieko ir bėgimą nuo blogio, kuris bando apriboti laisvę.

– Esate bėgūnė?

– Bėgūnas – tai klajoklis. Turbūt visi turime protėvių klajoklių atmintį. O sėslioji civilizacija, kur dabar susisukę lizdelius, man regis, slegia žmogų.

– Nuo tam tikros akimirkos kelionės be sienų tapo lenkams norma. Kaip pakito žmogaus, kuris staiga tapo keliautoju, asmenybė?

– Apie tai atsirado daug gerų knygų, kurias parašė filosofai, sociologai ir antropologai. Pasiklioviau savo intuicija ir keliauninkų stebėjimu. Man rūpėjo ne vien turizmas, turistas – tik viena bėgūno atmainų. Geriausias pavyzdys yra valkata, bet kuris, iškritęs iš stabilios tvarkos – socialinės, psichologinės ar simbolinės. Stengiausi sukurti ką nors panašaus į šio reiškinio literatūrinę monografiją.

Energija riešuto kevale

– Ko reikia, kad galėtum taip spontaniškai keliauti?

– Turbūt ne visada suvokiame, kaip mus paveikė komunistų laikais uždaros sienos. Dažniau prisimename politinę priespaudą, kuklų pragyvenimo lygį, bet negalėjimas ištrūkti iš apibrėžtos aplinkos paliko gilius pėdsakus net dviejų kartų psichikoje.

Šiuolaikinis sienų atvirumas laikomas ypatinga naujiena. O juk pasaulis iki Pirmojo pasaulinio karo irgi buvo atviras. Dabar grįžtame į tą pačią padėtį, tik techniškai keliauti tapo paprasčiau.

Greta turistų yra daugybė keliautojų atmainų: žmonių, kuriems svarbiau „būti kelyje“, nei pasiekti tikslą. Jie panašūs į valkatas.

Arba tokių, kurie susiruošia į pasaulio kraštą, kad pasižiūrėtų kokį objektą, pusvalandį pasikalbėtų su kokiu nors žmogumi, pasimelstų prie kurios nors statulos. Tokie keliauninkai laiko turistą apgailėtinu vidurinės klasės atstovu. O turistai juos laiko murzinais hipiais, vykstančiais su kuprine į Pakistaną be pinigų.

– Man atrodo, kad šiuolaikinių bėgūnų gentis nėra visai tikroviška. Jie praranda daugybę laiko skrydžiams lėktuvu, keičia vardus. Tampa vaiduokliais. Jų tikslas – atsiriboti nuo tikrovės?

– Tokio tipo kelionės – tai noras pamatyti ir įvertinti pasaulį, kuriame gyvename, kuris laiko mus vienoje vietoje, suteikia vardą, pavardę, registro numerį ir sako: tavo vieta yra čia, tavo vaidmuo yra toks.

Pasaulio, bėgūnų laikyto spąstais, šėtono pagrobimu, kvestionavimas – tai mėginimas neigti kitų primestą identitetą. Keliaudamas žmogus greitai tampa „takaus identiteto“, išsivaduoja nuo savęs.

– Tai kelia nerimą. Atrodo kaip bėgimas nuo tikrovės.

– Man kelia nerimą kas kita – gyvename pavadinti tam tikru vardu tam tikroje gatvėje. O juk esame didesni už savo vardus ir adresus. Kiekvienas tai jaučia pasąmonėje.

Mums siūloma kas nors maža, į ką turime sutilpti. O juk esame didžiulė energija, įkalinta riešuto kevale. Keliauti – tai sugriauti mikropasaulį.

– Vis dėlto toks atsiribojimas nuo visko, šaknų nutraukimas man atrodo liūdnas ir gąsdinantis. Kai nieko nesieki, nieko neieškai. Absoliutaus virtualumo jausmas. Norėtųsi už ko nors užsikabinti.

– Keletą kartų išgyvenau tokią būseną – buvimo niekur, – ir ji anaiptol nebuvo liūdna.

Svarbu ne žinios, o žinojimo prasmė

– Knygoje yra gražių žemėlapių reprodukcijų, jie atrodo kaip arterijos, nervai, kraujagyslės.

– Žemėlapiai iškart atrodė kaip „Bėgūnų“ privalomoji dalis. Kai rašiau, jau turėjau keistų ir net kurioziškų žemėlapių, aptiktų kažkur Danijoje. Mane sužavėjo trimačio pasaulio perkėlimas į lėkštą žemėlapį.

Panašiai ir rašant: stengiesi apčiuopti ką nors daugiamačio, spalvų fejeriją – perkelti į lapą ir užlyginti su kalba.

„Bėgūnai“ be žemėlapių nebūtų sukurti. Jie rodo, koks metafizinis panašumas sieja didžiulį ir mažiuką greta mūsų: makro ir mikro. Ši dermė žavėjo renesanso epochos protus, o nūdieniai protai nesugeba jos įsisavinti, nepaisant didžiulės mokslo pažangos.

– Ar šiuolaikinė kelionė turi ką nors bendra su Apšvietos idealu – kelione kaip gyvenimo universitetu?

– Šiais laikais svarbiau už mokslus pamatyti tai, kas netelpa mūsų galvoje. Apšvietos idėja gauti žinių paseno. Kam mums tos žinios? Mes jas išsaugosime? Suglaudinsime ir įrašysime į diskus? Jau nebesvarbu, ką žinau. Dabar svarbu, kokia to, ką žinau, prasmė.

„Bėgūnai“ yra ir apie tai. Ką mums duos tai, ką sužinojome apie Florenciją? Kas pasikeis, jeigu žinosime, koks architektas ją suprojektavo?

Šiuolaikiniai žmonės turi keliauti, kad pamatytų, kokia ribota jų vaizduotė. Pavyzdžiui, už keturių šimtų kilometrų į rytus žmonės visai kitaip jaučia laiką ar kitaip traktuoja santuoką, kitaip prisipažįsta meilę.

Reikia pamatyti, kad daugybė vertybių, kurias laikome absoliučiomis, yra sąlyginės, priklausančios nuo įpročių.

– Esame antropocentristai?

– Dabar – taip. Iki tol buvome ksenofobai. Puikus paprotys – išsiųsti vaikus po mokyklos baigiamosios klasės metus keliauti po pasaulį. Kad pamatytų skirtumus. Žinių galima semtis internete, vietiniuose universitetuose ir gausiai aprūpintose savojo miesto bibliotekose.

Vyresnės moterys mato daug

– Žmonės keliauja su reikalais ir ilsėdamiesi, o jūsų veikėjų kelionių tikslas keistas, miglotas ir net absurdiškas. Kas juos veja?

– Judėjimo demonas, kelionių nerimas. Kodėl Kolumbas, Vespucci, Marco Polo iškeliavo į pasaulį? Tarsi turėjo racionalų tikslą, bet vis dėlto iš tikrųjų nežinojo, ką turi atrasti. Dabar važinėjame į tuos visus paryžius, jeruzales, dublinus, žinomus iš knygų, mitų ir filmų, pasitikrinti, ar jie yra iš tiesų.

– „Bėgūnuose“ pilna istorijų žmonių, kuriuos sutikote keliaudama: terminaluose, rūmuose ir svetimuose miestuose. Jūs tarsi mediumas, susiejantis istorijas pagal tam tikrą modelį.

– Dažnai taip ir jaučiuosi. Mano vaidmuo – ausies ir akies, kažko nenusakomo, belyčio, neaiškaus amžiaus. Kažko migloto, todėl pasaulis juo pasitiki.

Kai atitolsti nuo savojo aš, pradedi daugiau matyti ir daugiau girdėti. Kai esi pernelyg aiški, regi pasaulį per savo filtrus. Tai irgi nėra blogai, bet kitaip.

– Rašėte, kad tam tikro amžiaus moteris tampa nematoma, tampa vaiduokliu ir gali nebaudžiama klausytis istorijų.

– Mūsų kultūroje moterys „matomos“ tik tuo savo gyvenimo periodu, kai jos patrauklios, atitinka grožio standartus, „moteriškos“. Po 50-ies, 60-ies jos pamažu dingsta, nublanksta. Jomis niekas nesidomi. Nei spalvingos parduotuvės, nei politika, nei medijos.

Tačiau nematomos – anaiptol nereiškia nematančios. Galbūt todėl vyresnės moterys mato tiek daug visokių dalykų ir moka gražiai papasakoti. Tai paradoksaliai privilegijuotas vaidmuo: svetima, kuri mato nepastebimus dalykus, esanti visoje šioje sumaištyje.

Parengė Lolija Spurgienė