Kultūra

2019.05.18 16:49

Šiuolaikinio meno kuratorius: pabodo nulemti rezultatai, užsakyti aplodismentai – rekomenduoju štai ką

papildyta nuotraukomis
Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.05.18 16:49

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) tradiciškai įsitraukia į Muziejų nakties siautulį – pristato Lietuvos tapybos projektą „Rekomendacija“. Joje, jame – tik geri, gražūs ir teisingi. Kad juos surinktų, kuratoriui Ignui Kazakevičiui teko nueiti dar neišmėgintą kelią, išmėginti neišmėgintų metodų.

Parodos kolekcija buvo sudaryta pagal Lietuvos menotyrininkų, meno rinkos ekspertų, galerijų vadovų, kuratorių ir pačių menininkų rekomendacijas. Siekiant daugiau objektyvumo atrankos burtams pasitelkta dokumentais savo kilmę galinti įrodyti anglų kokerspanielė Kleopatra. LRT.lt pateikia pokalbį su parodos kuratoriumi, menotyrininku Ignu Kazakevičiumi.

Ir meno vadyba būna ironiška

– Kuo neįprasta tavo sumanyta paroda?

– Galėčiau pradėti taip: pabodo iš anksto nulemti rezultatai, užsakyti aplodismentai ir surežisuota kokybė. Manau, kad ir toks dalykas kaip meno vadyba gali būti ironiška, objektyvi, nepataikaujanti kuriai nors vartotojų grupei. Pasiilgau apskaičiuotos, bet nenuspėjamos laimės. Pasiilgau... nusikeikime – tvarios meno logistikos.

Taip pat skaitykite

Parodos būna įvairios. O Lietuvos tapybos projektu „Rekomendacija“ atkreipiamas dėmesys į patį parodos rengimo principą. Kuratorius nuolat apiberiamas klausimais, kodėl pasirinkote tą ar kitą autorių, o kodėl nepakvietėte ano?..

Nes viskas remiasi rekomendacija. Juk artimųjų, pažįstamų teiraujamės gero gydytojo, advokato ar kviesdami į namus santechniką, elektriką, interjero dizainerį ir t. t.

Tas pats ir su parodų ar meno kolekcijų formavimu. Tarkime, muziejai ir kolekcininkai samdosi konsultantus, atsiklausia jų nuomonės. O parodose nori nenori daug ką lemia subjektyvūs vertinimai.

Tarkime, reikšmės gali turėti menininko būdas. Sakoma: „Bjauraus charakterio, sunku su juo dirbti,  bet – koks geras menininkas!“

Ką reiškia geras? Vienam patinka geras atlikimas, kitam aiškiai atskleistas sumanymas. O kas yra geras atlikimas? Gera technika, t. y., gerai pavaizduota anatomija – jei tai figūrinė tapyba. Arba geras perspektyvos išmanymas. Kitaip tariant, kai kūrinys tiksliai, artikuliuotai perteikia autoriaus mintį.

Esama autorių, kurie tinka visur, jais užkaišomos skylės. Tokie kviečiami „dėl masės“. Nes jie nei geri, nei blogi, tiesiog statistiniai vidutiniokai. Tokį pakvietęs ekspozicijos nepagadinsi. Bet ir nepadidinsi jos vertės.

Kiti, žymieji, pasirenkami dėl vardo. Nepaisant to, kad jų darbai gali būti kiek pabodę, stokojantys naujumo, pasikartojantys.  Dar yra madingi autoriai, nes jie patinka daugumai.

Reikia skirti dėmesio ir debiutantams, duoti šansą pasirodyti su grandais.

O kur dar politkorektiškumas. Kviečiami queer ir kitų subkultūrų atstovai, neva nepriklausomais save pozicionuojantys marginalai.

Apibendrintai kalbant vieną kvieti dėl „piaro“, kitą dėl svorio (reitingų), trečią dėl mados, ketvirtą kontrastui, o likusius – dėl „objektyvumo“, „plataus požiūrio“ ir, aišku, – dėl fono. Štai taip ir nutapomas bendras parodos vaizdas.

Kuratorius išnaudotojas

– Tad kokią problemą gvildena „Rekomendacija“?

– Amžinoji problema ta, kad parodos rengėjas platformą suteikia jam patinkantiems ir įtinkantiems menininkams. Nors jos dalimi galėjo tapti ir kiti autoriai, su kuriais galbūt apskritai nebendrauta.

Neįmanoma sukurti objektyvios parodos ir atskleisti pagrindinės jos minties neinant į kompromisus. Proceso eigą, kaip ir daugelį gyvenimo dalykų, koreguoja žmogiškasis veiksnys: tenka atsižvelgti ir į dalyvių būdą, kaprizus, ir į išankstines nuostatas.

Šiuo atveju norėjosi meno kūriniu paversti patį projektą. Dalyvių entuziazmas, aktyvus publikos dalyvavimas, architektūra – kūrinys. Tokį požiūrį vadinčiau tikrąja bendradarbiavimo kultūra.

– Kas yra tas tikrasis bendradarbiavimas?

– Šiais laikais visi kalba apie menininko ir kuratoriaus, menininko ir bendruomenės ar kitokį socialinį kūrybinį bendradarbiavimą. Tačiau gyvenime taip nėra – visiems geras nebūsi.

Menininkai kuratorių laiko šiokiu tokiu išnaudotoju, kuris neva naudojasi jų talentu, kad nusikaltų sau vardą. Tai lyg režisieriaus ir aktoriaus santykis. Būtini kompromisai.

Tačiau leisdamasis į juos kuratorius negali pilnai atskleisti sumanymo. Galiausiai visos pusės lieka nepatenkintos.

– Ir publika? Juk viskas daroma dėl jos?

– Jai įdomu rezultatas, pateiktas gyvai ir vizualiai. O „Rekomendacijos“ idėja ir yra atskleisti patį parodos organizavimo mechanizmą, kur kiekvienas autorius tampa nedidelės projekto galaktikos dalimi. Visi yra žvaigždės ir visi sukasi apie vienas kito ašį.

Projektu siekiu parodyti, net įrodyti, kad galima objektyvi atranka, kuratoriui nekontroliuojant kūrybinio bendravimo ir diskusijų, vertinimų chaoso. Šiuo atveju rekomendacija įgyja teigiamą reikšmę – „savos chebros“ sąvoka eliminuojama.

„Blokčeino“ dalys

– Kaip sprendi „chebros“ dilemą?

– Parodą numatyta atidaryti, kai lankytojų srautas bus didžiausias – per Muziejų naktį. Tada publikos daugumą sudaro tie, kuriems įvertinti kūrinį pakanka žodžių „geras – negeras“, „teisingas – neteisingas“, „gražus – negražus“.

Iš didelio Lietuvos meno kritikų, galerininkų, kuratorių, kolekcininkų, meno vadybininkų (savo veikloje ypač akcentuojančių tapybą) sąrašo burtų keliu buvo ištrauktos trys pavardės.

Burtus padėjo traukti anglų kokerspanielė Kleopatra. Beje, turinti kilmės dokumentus. (Nusijuokia.) Čia ne juokas – šuo KKKC yra įdarbintas integruotos edukacijos gidu.

Taigi, Kleopatra eliminavo žmogiškąjį veiksnį, išvengta subjektyvumo. Šunelis ištraukė tris atstovus, kurie paleido rekomendacinį atrankos mechanizmą, tapo pirmąja „blokčeino“ dalimi. (Juokiasi.)

Tie trys atstovai kiekvienas turėjo rekomenduoti po tris gerus, gražius ir teisingus autorius. O šie – po tris savo kolegas pagal tą patį kriterijų – geras, gražus ir teisingas.

Pirmoje atrankos stadijoje dalyvavo kritikai, meno specialistai, o antroje – menininkai. Tad jie patys, be kuratoriaus įsikišimo, nusprendė, su kuo nori būti parodoje. Susikūrė artimųjų ratelį.

Veidrodis: diskutuojame su savimi

– Ar gali pateikti pavyzdžių?

– Ne, nes publikacija tada bus subjektyvi: paminėtieji tarsi taps reikšmingesni už kitus, labiau verti dėmesio. O tai pažeistų patį projekto principą. Laikiausi visų žaidimo taisyklių, nepaisant to, ar siūlomi autoriai priimtini man, ar ne.

– Koks pavyko rezultatas?

– Visiems rekomendavusiesiems ir rekomenduotiesiems parodos visuma, panorama ir vertė atsiskleis tik gegužės 18-ąją, atidarymo dieną. Nes kiekvienas žinojo tik tuos tris, kuriuos pats parodai ir rekomendavo.

Norėjosi parodyti tikrą Lietuvos tapybą, kokia ji yra šiuo metu. Sutelktai atskleisti įvairovę. Kolekcija pavyko labai stipri. Yra jaunų autorių ir tapybos klasikų. Galinga ir vidurinioji karta. Yra ir sąmoningai pasirinkusių autsaiderių poziciją.

Bus tradicinių modernistinių kūrinių, bus instaliacijų, šiuolaikinio meno tyrimų. Yra autorių be kūrinio arba davusių ką tik nuo molberto nuimtą drobę. Vieną tarsi ir pats užbaigti padėjau. (Juokiasi.) Na, pasakiau, kad kūrinys jau tikrai baigtas – galima eksponuoti.

– Beje, kodėl parodai rinkaisi tapybą?

– Nes ji labiausiai paplitusi, geriausiai žinoma, suprantama, visiems prieinama. Visi apie ją turi išankstinę nuomonę. Norėjosi visuomenei pakišti veidrodį – pažiūrėkime kartu ir suprasime, kad diskutuojame, peikiame, vertiname tik save – savo patirtį, išprusimą, pomėgius ir poreikius.