Netrukus daugybė žmonių ims į rankas tušinukus ir ant balto popieriaus lapo rašys įvarius pasižadėjimus, planuos ateinančius metus ar analizuos praėjusius. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto menų terapijos magistrantė, rašymo terapijos ekspertė, geštalto psichoterapijos praktikė, trijų knygų autorė Žydrė Dargužytė-Černiauskė įsitikinusi, kad rašymas labai efektyvus būdas ne tik suvaldyti galvoje esantį chaosą, bet ir rasti vidinę ramybę, susigrąžinti pasitikėjimą savimi bei rasti atsakymus į seniai ramybės neduodančius klausimus.
– Žydre, dirbama su klientais dažnai pasitelkiate rašymą. Kaip ši veikla atsirado Jūsų pačios gyvenime?
– Kūrybinis rašymas, o vėliau ir rašymas, kaip asmeninės terapijos dalis, mano gyvenime atsirado labai seniai – prieš daugiau nei 10 metų, kai susidomėjau JAV psichologijos profesoriaus Jameso W. Pennebakerio darbais apie rašymo terapiją ir išvykau į pirmąją terapinio rašymo stovyklą Italijoje.
Ilgai dirbdama komunikacijos srityje buvau pradėjusi jausti, kad rašymas, kaip darbas už pinigus, vis labiau ima mane varginti, išsunkia gyvybines jėgas, o tekstai, kuriuos rašau sau, nebandydama pateisinti kitų lūkesčių ar patenkinti svetimų poreikių, gydo – suteikia erdvę būti taip, kaip galiu geriausiai tuo metu, ir būtent tai atidaro duris į didesnį kūrybinį produktyvumą ne tik asmeniniuose santykiuose, bet ir sugrįžus prie rašymo kaip darbo.
Rašymo pagalbos mechanizmas toks: kai asmuo rašo tik sau ir žino, kad teksto niekas neskaitys, jo vidinis pasipriešinimas susitikti su nemalonia tema, mažėja.
Taigi terapinis rašymas kaip veikla man labiausiai patinka dėl to, kad naudojantis šiuo vidinės galios įrankiu, galima nukeliauti giliai į save – saugiai pasiekti vaikystės patyrimus, ankstyvąsias traumines patirtis, susitikti su neįsisąmonintais ir „paslėptais“ gyvenimo įvykiais.
– Kodėl nusprendėte specializuotis rašymo terapijos srityje?
– Lietuvoje prieš dešimt metų tai buvo gana nauja, nepažinu, mažai kas profesionaliai ir kryptingai gilinosi į šią sritį, tad pastebėjusi nišą, kuri labai tinka ir patinka man pačiai, ėmiausi tyrinėti rašymo terapijos lauką. Tuomet pradėjo rastis nemažai mokslinių tyrimų, pagrindžiančių rašymo, kaip terapinio įrankio, poveikį žmogaus emocinei ir fizinei gerovei.
– Ar rašymas iš tiesų gali gydyti?
– Pasaulyje, o dabar jau vis dažniau ir Lietuvoje, rašymas jau kelis dešimtmečius naudojamas psichoterapinio gydymo tikslais. Įprastai rašymas tampa psichoterapinės sesijos dalimi, kai klientas ir psichoterapeutas dėl to sutaria ir šį metodą priima. Rašymo pagalbos mechanizmas toks: kai asmuo rašo tik sau ir žino, kad teksto niekas neskaitys, jo vidinis pasipriešinimas susitikti su nemalonia tema, mažėja. Be to, rašant tik sau, dažnai pasiekiama didesnio atsipalaidavimo būsena nei bendraujant su terapeutu – natūrali savisauga ir gynyba silpsta, todėl rašantysis pats save nustebina.
Terapinis rašymas neturi nieko bendra su literatūriniu ar žurnalistiniu rašymu – čia negalioja chronologija, net logikos dažnai nereikia, prasmės netenka taisyklės ar anksčiau sukauptos žinios apie pasaulį.
Ilgai rašant ranka iškyla dalykai, apie kuriuos kasdienybėje neturime laiko ir progų galvoti, bet kurie yra svarbūs. Dažniausiai – seniai nutikę nemalonūs įvykiai, mums nepatogios situacijos ar emocijos, kurias „įkalinome“ kūne tuo metu neturėdami vidinio resurso su jomis susitikti ir išbūti.
Kad terapinis rašymas gydo, ne kartą turėjau progą įsitikinti pati – kaip aktyviai šią veiklą praktikuojanti ir stebėdama klientų rašymo procesą terapinių sesijų metu. Kalbamoji terapija, mano supratimu, žmonėms, kuriems labai sunku atsiverti kitam, arba reikia daug laiko pasitikėjimu grįstam ryšiui sukurti, pavyzdžiui, patyrus seksualines traumas, išgyvenantiems potrauminį stresą ir kt., nėra tokia paveiki kaip rašymas.
Ne kartą dirbdama su klientais, kai jausdavau, kad klientui būdavo sunku judėti gilesnio temos atskleidimo kryptimi, pasiūlydavau rašymo terapinį eksperimentą ir neretai situacija per vieną sesiją gerokai pasistūmėdavo į priekį, jei kalbėtume apie kliento atvirumo lygį ir gebėjimą giliau pasidalyti skaudžia patirtimi.
Įdomu tai, ką klientas parašydavo, pasilikdavo sau, nesidalindavo žodine forma, bet pats procesas keisdavo tolimesnį kliento kontakto stilių su manimi.
– Kokius galėtumėte išvardyti rašymo privalumus?
– Pirmiausia – galimybė sustoti, įsižeminti ir jautriau patyrinėti savo gyvenimo stilių, subtiliau prisiliesti prie vidinio pasaulio klodų. Tuomet drąsa – kai išdrįstu atsiverti popieriaus lapui daugiau nei tai kada nors dariau terapeuto kabinete, apima jausmas, kad gyvenimas gali būti labiau suprantamas ir priimamas. Aišku, ne iš karto. Tam reikia praktikos, leidimo sau iš tikrųjų jausti ir tuo jausmu pasidalinti, su tuo jausmu susitikti.
21 iš 31 tyrimų parodė, kad kūrybinis rašymas žymiai pagerino depresijos simptomus. Daug mokslinių įrodymų, kad rašymas gali padėti lengvinti simptomus autoimuninėmis, onkologinėmis ligomis sergantiems asmenims, taip pat patiriantiems nerimą bei kenčiantiems nuo nemigos.
Kartais tai yra labai skausminga, nemalonu. Ši būsena gali užsitęsti. Tuomet vertinga pagalvoti apie susitikimą su psichoterapeutu ir darbą su tuo, ko nepavyko išsigryninti rašant. Rašymas pirmiausiai padeda mums tuo, kad mes pakviečiame save į autentišką pasimatymą – iš anksto suprasdami, kad „tas“ ar „tai“ su kuo susitiksime, nebūtinai mums patiks, tačiau ši nepažini būsena dažniausiai labai traukia.
– Daugelis mano, kad rašymo terapija yra skirta ar tinkama tik gebantiems rašyti žmonėms.
– Mano patirtis su klientais labiau krypsta į šio teiginio mito pusę. Esu stebėjusi, kaip „žodžių turintis“ ir rašantis žmogus terapiniame tekste „stringa“, panyra kaip į klampią pelkę ir iš jos sunkiai kapanojasi, o nerašantis nukeliauja labai toli – už sapnų, vizijų, netgi gimties.
Terapinis rašymas neturi nieko bendra su literatūriniu ar žurnalistiniu rašymu – čia negalioja chronologija, net logikos dažnai nereikia, prasmės netenka taisyklės ar anksčiau sukauptos žinios apie pasaulį. Šį procesą palyginčiau su gimties akimirka – kai išneriam iš įsčių į nepažinų pasaulį ir turime pradėti kvėpuoti. Taip ir čia – neriu ir nežinau, kas bus – kas manęs laukia už žodžio – skausmas, prisipažinimas, nemeilė, viltis ar nežinomybė.
– Rašymo terapija Lietuvoje – nėra ypač populiari. Bendraujate su žmonėmis, kokie yra jų argumentai, kad nenori, negali ar nemoka rašyti?
– Dabar jau taip nemanau. Viskas keitėsi, sakyčiau, pokyčių radosi ir su jungtinės VU Medicinos fakulteto ir LMTA Menų terapijos studijų programų atėjimu į Lietuvą nuo 2015 metų. Kiek anksčiau, 2011 metais, buvo apginta gydytojos Jūratės Sučylaitės disertacija „Ugdomoji poetikos terapija kaip priemonė suaugusiųjų, sergančių šizofrenija ar depresija, įgalinimui“. Joje aptartas ir empatiškas rašymas, kaip veiksmingas būdas šizofrenijos spektro sutrikimais sergančiųjų žemos savivertės transformacijai pasiekti. Tai atsitinka, kai tekstą parašęs asmuo savo kūrinyje atpažįsta savosios patirties prasmes, kurių realybėje nepavyksta išsakyti žodžiais.
Žmonės, su kuriais man yra tekę ar tenka dirbti, dažniausiai labai susidomi galimybe konsultacijos metu rašyti, nes tai jiems turbūt vis dar atrodo gana netradicinė terapinė intervencija. Jei klientas sako, kad rašyti nemoka, mano reakcija į tai būna ir tokia: „Leiskite sau nemokėti ir gal tai kažkur nuves.“
– Ką sako mokslas ar tyrimai apie rašymą ranka? Kodėl tai gali būti naudinga?
– Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai mažai analizuoja, ar rašymas ranka yra paveikesnis nei rašymas kompiuteriu. Didžiausias fokusas į tai, ką terapinis rašymas gali duoti žmogui. Šiais metais pristatytoje ispanų metaanalizėje, kuri įtraukė 31 tarptautinį tyrimą, buvo siekta ištirti, kūrybinio rašymo terapijos efektyvumą depresijos ir minčių apie savižudybę valdymui.
Gautos išvados tikrai įkvepia terapinėse sesijose vis dažniau pasitelkti šį metodą – 21 iš 31 tyrimų parodė, kad kūrybinis rašymas žymiai pagerino depresijos simptomus. Daug mokslinių įrodymų, kad rašymas gali padėti lengvinti simptomus autoimuninėmis, onkologinėmis ligomis sergantiems asmenims, taip pat patiriantiems nerimą bei kenčiantiems nuo nemigos.
– Yra žmonių, kurie sako, kad neatsimena, kada laikė rankoje tušinuką, nes viską rašo telefonu, kompiuteriu ar pan. Ar yra skirtumas tarp rašymo ranka ir technologijomis?
– Tikra tiesa, kad mes vis rečiau rašome ranka. Technologijos rašymą paverčia labai techniniu – neretai čia daug dėmesio rezultatui – pačiam teksto turiniui – ir mažai procesui, tai yra tam, ką rašančiajam suteikia pats rašymas. Betarpiškas individo santykis su savo vidiniu produktu – žodžiais – kuriamas skiriant pakankamai laiko, nesiekiant tikslingai įveiklinti savo teksto ir neturint išankstinių nuostatų, ką tai, ką parašysiu duos man ar kitiems.
Jei kalbame apie terapinį rašymo poveikį žmogui, mano supratimu, kur kas naudingiau rašyti ranka. Taip stipriau įsižeminame, padedame sau atsidurti dabarties momente – labiau pajausti save. Juk kai aš lape parašau žodį, tai – mano žodis, mano raidė, mano raidės forma. Autentiška. Tai – aš. O kai spausdinu kompiuteriu – ir mano, ir kaimynės, kuri prižiūri draugės vaikus, A tokia pati. Viskas prasideda nuo išorinės formos, o paskui atveria vidinius klodus.
– Sparčiai populiarėjant dirbtinio intelekto įrankiams, dabar tekstus galima sugeneruoti per kelias minutes. Žmonės džiaugiasi, kad tai taupo laiko, tačiau jie netenka rašymo proceso. O gal jis ir nėra reikalingas, svarbiausia – rezultatas?
– Kalbėdama apie rašymą ir dirbtinį intelektą, aš mėgstu tokį palyginimą. Jei reikia tik teksto – viskas puiku, drąsiai galime pasitelkti dirbtinį intelektą, ypač jei tai taupo laiką ir atliepia poreikius. Tačiau jei tikslas yra prisiliesti prie to, ką mūsų pačių parašytas tekstas gali mums duoti – pavyzdžiui, suprasti, ką jis sako apie mane, mano poreikius, norus, trauminius patyrimus ar neįsisąmonintus elgesio modelius – tekstą turiu „generuoti“ pats.
Šio proceso metu nusistatome laikmatį, tarkime, dešimt minučių ir rašome apie savo dieną be temos – viską, kas kyla, tą ir užrašome, nesiekdami sukurti vientiso teksto, nesilaikydami įvykių eiliškumo. Tai, kas iškyla pirmiausia, tą ir užrašome.
Įprastai terapiniai tekstai, spontaniškai rašomi ranka „čia ir dabar“ atveria klientams aiškesnį suvokimą, apie ką jie nori kalbėti, leidžia lengviau priartėti prie svarbių dalykų ir suteikiant drąsos nerti giliau nei įprastai.
Žmogui šis procesas reikalingas, nes padeda aiškiau suvokti savo žmogiškąsias ribas, įsisąmoninti ir labiau priimti tam tikrą ribotumą, netgi įsisąmoninti mirties baimę, susitikti su egzistenciniais iššūkiais.
– Kam ir kodėl rekomenduotumėte išbandyti rašymo terapiją?
– Pirmiausia tiems, kurie yra nusivylę kalbamąja terapija – galvojantiems, kad ji trunka ilgai, o norimi rezultatai nėra taip lengvai ranka pasiekiami. Ekspresyvus savęs atskleidimas raštu nuo seniausių laikų padeda žmogui pranešti pasauliui, o iš tiesų pirmiausiai pačiam sau – nes kai išgirsiu aš, tikėtina, aiškiau išgirs ir pasaulis – kad aš esu svarbus, noriu būti pamatytas, priimtas, suprastas ir palaikytas.
Rašymo terapija galėtų patikti skeptikams, apskritai netikintiems terapijos poveikiu asmens gerovei ir tiems, kurie kažkada buvo nuvertinti arba patys save nuvertino dėl savo gebėjimų komunikuoti raštu. Apskritai ji gali būti tinkama daugeliui, kurie kažkada mokykloje išmoko abėcėlę ir neprarado įgūdžio dėlioti raides į žodžius ir sakinius.
– Gal galėtumėte pasidalyti, jūsų manymu, efektyvia praktika, kurią gali padaryti kiekvienas, nesvarbu, rašantis žmogus ar neturintis nieko bendro su šia veikla?
– Turint mažai laiko ir norint rašyti tik sau, o ne terapinės sesijos metu, nesiekiant gilių suvokimų, pavyzdžiui, norint pailsėti nuo varginančių dienos įvykių, galima būtų parašyti kas vakarą po vieną puslapį ranka. Šio proceso metu nusistatome laikmatį, tarkime, dešimt minučių ir rašome apie savo dieną be temos – viską, kas kyla, tą ir užrašome, nesiekdami sukurti vientiso teksto, nesilaikydami įvykių eiliškumo. Tai, kas iškyla pirmiausia, tą ir užrašome.
Jei nežinome, ką rašyti, galime rašyti taip: „Šiuo metu nežinau ką rašyti, jaučiuosi, kad viskas užstrigo.“ Kartą vienas mano klientas šimtą kartų ar netgi daugiau užrašė šį sakinį, o paskui po jo nesustodamas rašė valandą apie tuo metu jam svarbius dalykus.
Svarbu leisti sau būti kuo labiau autentiškam, spontaniškam, nuoširdžiam ir pasitikėti savo vidine galia – aš galiu pasiekti tai, kas man iš tiesų dabar svarbu, tik turiu sau leisti rašyti ir netrukdyti kilti tam, kas manyje kyla.
Parengė Viktorija Žižiūnienė
