Kaip susirasti partnerį? „Eiti į žmones“, – LRT.lt sako psichoterapeutė. Anot jos, poros paieškos – savotiškas žaidimas, o ne mechaninis procesas, tad net ir virtualią pažintį visai pravartu perkelti į gyvą pasimatymą. O jeigu po jo pajautėte, kad ryšys nesimezga, staiga pradingti nereikėtų: ir pažinčių programėlėse galioja tam tikras etiketas. Apie poros paieškas, pažinčių programėles, pirmojo pasimatymo jaudulį ir vienatvės epidemiją – pokalbis su psichologe, psichoterapeute, socialinių mokslų daktare, knygos „Mes skirtingi, negi skirtis?“ autore Vilija Girgžde.
– Regis, esame įdomaus, kiek paradoksalaus reiškinio liudytojai: šiuo metu egzistuoja daugybė pažinčių programėlių, portalų ir kitokių virtualių bendravimo įrankių, tačiau susirasti porą dėl to nebūtinai lengviau. Vienišumas vis dažniau išskiriamas kaip šių laikų problema. Kaip manote, kodėl?
– Galbūt Lietuvoje tai dar nėra įvardyta, tačiau svetur jau kalbama apie vienatvės epidemiją. Dėl gerėjančios ekonominės situacijos, mažėjančio laiko, kurį žmonės gali skirti bendravimui, pasikeitusių bendravimo įpročių sparčiai daugėja vienišų žmonių. Dalis tų, kurie gyvena vieni, nesijaučia vieniši, tačiau didėja procentas ir tokių, kuriems tenka gyventi vieniems, nors jie to nepasirinko.
Kalbant apie pažinčių programėles, jos atvėrė naujų galimybių užmegzti santykį. Kaip žinia, virtualių pažinčių platformomis naudojasi įvairaus amžiaus žmonės: jauni, bandantys užmegzti pirmuosius ryšius, taip pat jau patyrę, galbūt norintys pradėti naują gyvenimą po skyrybų, draugysčių ieško ir vyresnio amžiaus žmonės.
Vis dėlto jei į interneto platformas žiūrime kaip į vienintelį būdą ieškoti ryšio, vadinasi, užkertame kelią ir susiauriname kitas galimybes, nors jos juk taip pat niekur nedingo. Manau, kad koncentruotis vien į virtualias pažintis nėra geriausias sprendimas ieškant santykio.
Pavyzdžiui, per kovido epidemiją, kai buvo įvesta įvairių ribojimų, pažinčių platformos ne vienam buvo stiprus ramstis, kai kam – kone vienintelė galimybė užmegzti ryšį, bendrauti. Šiuo metu, kiek teko domėtis, pažinčių programėlių lankomumo skaičiai, verslo rezultatai krenta.
– Užsiminėte apie kitas, ne virtualias, galimybes užmegzti ryšį. Kokios jos? Žmogui, kuris, pavyzdžiui, gyvena gana sėslų gyvenimą ir turi uždarą socialinį ratą, į kurį retai pakliūva naujų žmonių, gali kilti klausimas: tai kaip man dabar susirasti naujų pažinčių?
– Be pažinčių programėlių, lieka visi kiti būdai, kaip žmonės sutinka kitus žmones. Paprastai tariant, reikia eiti į žmones, būti tarp jų.
Man regis, virtualių pažinčių įrankiams keliamas per didelis lūkestis. Vien pažinčių programėlės negali išspręsti vienišumo problemos ir suteikti pasitenkinimo, kokį duoda gyvi ryšiai, gyvas bendravimas.
Na, o jeigu žmogus jaučiasi vienišas, jo gyvenime nebeatsiranda naujų pažinčių, nebūtinai romantinių, vadinasi, kažkas nutiko. Tokiu atveju būtų pravartu savęs paklausti: kodėl aš save izoliuoju nuo susitikimų, kitų žmonių pamatymo, galimybės būti pamatytam? Kaip galiu vėl būti tarp žmonių? Reikėtų pasvarstyti, kuo galiu dalytis, kur galiu būti naudingas, kaip galėčiau sužinoti apie kitus žmones, kartais su jais susitikti, jais pasidomėti.
– Kartais sakoma, kad meilės ieškoti nereikia – juk geriausia, kai romantiški jausmai aplanko netikėtai. Kaip manote, to verta tikėtis ir laukti, ar vis tik partnerio paieškos reikalauja tikslingų pastangų?
– Norėdamas užmegzti ryšį, pirmiausia turi sukurti galimybes jam atsirasti. Nesutikdamas naujų žmonių, tų galimybių nesukursi.
Vis tik manyčiau, jog vienišam žmogui visų pirma labai svarbu išmokti gyventi taip, kad gyvenimas net ir be partnerio teiktų džiaugsmą. Reikėtų pagalvoti, kaip žmogus gali kurti gyvenimą, kad jaustų pilnatvę ir džiugesį, paieškoti, kas jam įdomu, suvirpina širdį, nors nėra susiję su romantiniais santykiais.
Tai atradęs, žmogus greičiausiai pasiners į tam tikras veiklas, sutiks bendraminčių, užmegs naujų kontaktų, iš jų gali išsivystyti nauji santykiai. Tiesa, nusiteikimas sutikti partnerį tuo metu gal nė nebus jautriai budrus. Jis kaip tik gali būti laisvas: gal ką nors sutiksiu, o gal ir ne.
Partnerio paieška yra savotiškas žaidimas. Juk prieš ateinant į romantinius santykius būna daug dairymosi, žaismės, netikėtumo. Žinoma, kai kuriuos netikėtumus galime susikurti ir patys, tačiau pereiti į visiškai vadybinį, mechaninį užsiėmimą, ko gero, nevertėtų.
– Kaip pažinčių programėlių pliusą įvardijote galimybę užmegzti santykį. Kokius išskirtumėte virtualių pažinčių minusus?
– Pažinčių programėlėse žmonės turi įvairiausių tikslų. Vieni ieško draugystės, kuri galbūt virstų romantiniu ryšiu, kiti – vienos nakties nuotykio, treti – tiesiog kompanijos, su kuria galėtų praleisti laiką, pavyzdžiui, svetimame mieste. Čia juk taip pat, kaip kavinėje: vieni atėję nori pavalgyti, o kiti tik išgerti kavos.
Iš anksto neaptarus lūkesčių, išlieka galimybė, kad jie susikirs. Programėlėje sutikus žmogų, kurio tikslai – kitokie nei tavieji, galima labai nusivilti. O jeigu dar žmogus taip nusivilia kelis kartus, jis gali imti galvoti, kad nebemoka, nebegali užmegzti ryšio, nors iš tiesų tai tik nesutampa tavo ir kito žmogaus lūkesčiai.
– Kaip iš pirmojo įspūdžio, iš susirašinėjimų pajausti, ar su žmogumi verta eiti į pasimatymą, ar geriau negaišti nei savo, nei jo laiko?
– Sakyčiau, jeigu žmogus pasirodė patrauklus, jo virtualus profilis kažkuo patraukė, susitikti nėra nieko baisaus. Susitikimas dar nieko nereiškia, mat tikrasis bendravimas vyksta ne susirašinėjant, ne įsivaizduojant žmogų, kurio nuotrauką matau. Bendravimas vyksta tada, kai yra gyvas tarpusavio kontaktas.
Manau, tik sutikęs žmogų gali spręsti, kažkas tarp jūsų mezgasi ar ne. Santykyje svarbu ne vien interesai, gyvenimo patirtys – žmogus taip pat yra biologinė būtybė. Yra hormonai ir daugybė kitų veiksnių, kurie, sutikus žmogų, suveikia arba ne. Gali būti, kad labai aktyviai kuri virtualų bendravimą, „vadybini“, bet susitikęs gyvai jauti, kad santykis tiesiog nesiklosto.
– Kaip įveikti nejaukumą ir apie ką kalbėtis per pirmąjį pasimatymą? Ar tai vieta klausimams apie šeiminę padėtį, vaikus, darbo pobūdį, atlygį?
– Jeigu žmogui įdomu – kodėl ne, tokie klausimai tinka. Manau, svarbu neslopinti susidomėjimo. Jeigu kas nors pasidarė įdomu, galbūt pasirodė keista – klausti.
Kad pasimatymai keltų kuo mažiau jaudulio, nepatogumo, svarbu ir iki jų neatprasti nuo žmonių, neapleisti savęs vienatvėje ir palaikyti kokius nors ryšius. Tada ir susipažinti, kalbėtis su naujai sutiktu žmogumi neturėtų būti taip sunku.
Beje, man regis, šiais laikais žmonės gali sau leisti būti gana pažeidžiami. Galbūt susijaudinę imate daug kalbėti, o gal priešingai – staiga nebežinote, ką pasakyti, tai natūralu, nėra idealių žmonių, idealių bendrautojų. Tai, kaip jaučiatės per pasimatymą, galite ir įvardyti, įgarsinti. Tai turėtų padėti atsipalaiduoti ir sklandžiai pratęsti pokalbį.
Manyčiau, susitikus pirmą kartą, svarbu domėtis kitu, o ne galvoti apie save: koks aš, kaip pasirodysiu. Svarbiausias pirmajame pasimatyme yra interesas: ar man įdomu, ar rūpi, ar dar ko nors noriu.
– O jeigu nutinka taip, kad žmogus jaučia, jog po pasimatymo toliau bendrauti nebenori?
– Labai sąžininga būtų taip ir pasakyti. Svarbu suprasti, kad ne tik jūs įžengėte į naują teritoriją – į nežinią lygiai taip pat atėjo ir kitas žmogus. Juk susitikote ne su daiktu, ne su virtualiu įvaizdžiu, o su jautriu žmogumi. Taip, kaip pasisveikinote, taip derėtų ir atsisveikinti: padėkoti už galimybę susitikti, galbūt pasakyti, kad pajautėte, jog pokalbis nesiriša, ryšys nesimezga, ir per ilgai nedelsiant sustoti.
Svarbu, kad būtų išlaikomas bent minimalus etiketas, į kontaktą būtų tiek ateinama, tiek iš jo išeinama kiek galima pagarbiai. Pažinčių programėlės nėra vieta, kurioje būtų galima tiesiog ignoruoti kitą žmogų, toks elgesys kitą daro nelaimingą, didina jo vienatvę. Galbūt yra žmonių, kurie, atmetinėdami kitus, tokiu būdu sprendžia savo problemas, tačiau tai nėra tinkamas ir palaikantis elgesys.
– Ko gero, ne vienas savo aplinkoje rastų iš virtualios pažinties sėkmingai išsivysčiusių romantinių santykių pavyzdžių. Vis tik greičiausiai yra ir tokių, kuriuos pažinčių programėlės nuvylė, tokių, kuriems jos tiesiog nėra priimtina bendravimo forma. Tada gali kilti nerimo: gal su manimi kažkas ne taip, juk kiti turi su kuo susirašinėti, vaikšto į pasimatymus...
– Dalis žmonių vertina tik organiškai susiklosčiusį ryšį ir nenori savo likimo patikėti algoritmams – jie tiesiog taip renkasi ir tai tikrai nereiškia, kad kažkas su tuo žmogumi „ne taip“. Na, o jeigu žmogui tai vis dėlto kelia tam tikrų nepatogumų, nerimo, čia gali slypėti gilesnis klausimas. Galbūt žmogus, žiūrėdamas į kitus, taip išgyvena savo paties vienatvę. „Visi“ naudojasi programėlėmis, „visi“ susitikinėja, „visi“ keliauja, o aš – ne.
Čia labai svarbu atkreipti dėmesį, kad žvilgsnį reikėtų kreipti kita linkme. Svarbu ne tai, kaip elgiasi kiti, o kas tinka man, kokie yra mano poreikiai, kas man teikia džiaugsmą. Galvojimas ir darymas taip, kaip dauguma, uždaro ir nuveda į saviizoliaciją. Maža to, jeigu visi ima elgtis panašiai, dingsta įvairovė, kūrybiškumas, padovanojantis atradimų tiek apie save patį, tiek apie kitą žmogų.
Viskas gerai, jeigu kam nors pažinčių programėlės netinka. Vadinasi, reikia rasti būdų, kurie man tinka, ir drąsiai apie tai kalbėti, pasakyti, kad žinotų ir kiti. Apskritai manau, kad ieškant partnerio svarbu tai įvardyti savo aplinkai, kuria pasitikime. Tada kitiems žmonėms gali kilti minčių, pavyzdžiui, į vakarėlį pakviesti daugiau svečių, kurie šiuo metu ko nors ieško.
Taip gali įvykti „susimečinimas“ organišku būdu, galbūt nuvesiantis į kokius nors santykius, nors ir nebūtinai romantinius (angl. match – pažinčių programėlėse naudojamas terminas, kai abu vartotojai ant vienas kito profilio paspaudžia „patinka“ – LRT.lt).
– Pokalbį užbaikime tuo, kuo ir pradėjome, – vienatvės epidemija. Kaip manote, šį reiškinį turėtume priimti kaip šių laikų normą? O gal vis tik pasižiūrėti kaip į problemą, reikalaujančią tam tikrų sprendimų?
– Mano nuomone, reikėtų sprendimų. Vertėtų skatinti įvairius projektus, veiklas, kurios integruotų įvairaus amžiaus žmones, kurtų bendrumo jausmą, leistų žmonėms pasijusti esantiems ko nors dalimi. Pavyzdžiui, Japonija jau turi vadinamąjį „vienatvės“ ministrą – jis rūpinasi žmonių įsitraukimu, bendravimu. Kitaip tariant, ieško vienatvės problemos sprendimo būdų.
Jeigu manysime, kad mums svarbu pasirūpinti savo žmonėmis, norėsime, kad jie būtų laimingi, manau, ir mūsų institucijos turėtų rimtai pasižiūrėti į vienatvę. Juk vienatvė yra ir viena iš alkoholizmo, savižudybių priežasčių. Taigi, užuot tvarkiusis su įvairiausiomis vienatvės pasekmėmis, būtų galima reaguoti iš anksto, profilaktiškai.
