„Išsivalyti organizmo nepakanka, reikia susitvarkyti su savo galva“, – sako Olegas. LRT.lt laidoje „Nepriklausomybės“ Olegas dalijasi savo kovos su priklausomybe nuo kokaino istorija. Anot jo, nekaltas pasilinksminimo būdas susiliejo su kasdieniu gyvenimu ir tapo būdu išgyventi.
Olegas sako, kad kova su priklausomybe nuo narkotikų jo gyvenime prasidėjo vėlai, tačiau pirmųjų sunkumų atsirado suprastėjus šeimos santykiams.
„Augau draugiškoje ir šiltoje atmosferoje, šeima buvo darni. Kai man buvo keturiolika, šeimoje įvyko nelaimė, po kurios ir tėvas, ir motina pradėjo vartoti. Mano pasaulis pasikeitė, nors mokykloje mokiausi gerai, buvo sunku gyventi su geriančiais ir vartojančiais tėvais“, – pasakoja Olegas.
Pradėjo vartoti ir pats
VU Gyvybės mokslų centro neuromokslininkas prof. Osvaldas Rukšėnas sako, kad dažnu atveju polinkis į priklausomybę priklauso nuo žmogaus genetikos, tačiau blogi įpročiai gali susiformuoti ir dėl kitų priežasčių.
„Galima kaltinti genetiką, <...> tačiau svarbūs ir kiti aspektai, kurie vyksta smegenyse: kaip vaikas augo, kiek gavo dėmesio, kiek gavo emocinio palaikymo. Kiekvieno žmogaus atvejis yra unikalus“, – priduria prof. O. Rukšėnas.
Olegas pasakoja, kad pirma pažintis su cheminėmis medžiagomis įvyko sulaukus 25-erių.
„Pirmą kartą kokaino pabandžiau vakarodamas Vokietijoje su draugais. Tuo metu man buvo 25-eri. Tą vakarą nesupratau jo poveikio, nes jis buvo vartojamas kartu su alkoholiu. Tačiau atėjo kita diena, pabandžiau jo dar kartą ir supratau, kaip jis veikia, kad jis padaro mane žvalų, grąžina kontrolę, grąžina energiją. <...> Vėliau ateidavo išsekimas, reikėdavo miegoti paromis“, – teigia Olegas.
Sunku atskirti vartojančius
Prof. O. Rukšėnas kokainą priskiria vienai iš stipriausiai priklausomybę skatinančių medžiagų dėl jo veikimo principo, kai skatinamas milžiniškas dopamino išsiskyrimas.
„Žiūrint per priklausomybės prizmę, tai yra viena iš penkių stipriausiai veikiančių medžiagų. Kokainas veikia dopamino poveikį kitoms ląstelėms, klausančioms ląstelėms. Vienkartinis medžiagos panaudojimas kelia malonumo jausmą, kurį norisi kartoti. Užsidega raudona lemputė, kai dopamino kaupiasi daugiau, nei reikia, organizmas, bandydamas su tuo susitvarkyti, mažina receptorių skaičių. Mažėjant receptorių skaičiui, mažėja ir malonumas, dėl to didinamos dozės“, – priduria Gyvybės mokslų centro neuromokslininkas.
Olegas pasakoja, kad Lietuvoje kokainą pradėjo vartoti būdamas vienas, anot jo – naktys praeidavo it viena valanda, o darbingai kitai dienai reikėdavo ieškoti papildomos dozės.
„Pasiūliau draugui pabandyti kokaino, alkoholis man buvo nebeįdomus. Pirmą kartą pabandžiau gauti kokaino Lietuvoje ir supratau, kad tai nėra labai sunku. Pradėjau jį vartoti. <...> Tai medžiaga, kuri populiari tarp žmonių, kurie turi daug pinigų, tai – nepigus malonumas. Dozei, dviem gramams, man reikėjo 400 litų. Tai buvo pusė normalaus atlyginimo“, – priduria jis.
Gydytojas toksikologas dr. Robertas Badaras tikina, kad priklausomą nuo kokaino asmenį atpažinti sunku, pirmieji požymiai gali būti nematomi.
„Kokaino vartotojai neišsiskiria iš bendros populiacijos, kol neprasideda rimtos komplikacijos, pavyzdžiui, pradeda byrėti jų nosys. Tačiau pastebėti elgesio skirtumus prireikia mėnesių ar metų“, – teigia dr. R. Badaras.
Priklausomybė išlygina socialinius sluoksnius
Olegas tikina, kad šalia kokaino atsirado ir raminamieji vaistai, jie padėdavo prislopinti kūną, ramiai išsimiegoti.
„1997-aisiais atsirado raminamieji – prasidėjo užburtas ratas. Pamatai, kad darosi silpna, žinai, kad kokainas šią būseną pagerins, tad maišai raminamuosius su kokainu ir gali tęsti gyvenimą bei linksmybes. Tačiau po ilgesnio vartojimo atsirasdavo emocinės audros: kūnui būdavo sunku nurimti, užmigti, todėl vėl reikėdavo raminamųjų“, – priduria jis.
Tarp kokaino ir raminamųjų vaistų įsiterpė ir amfetaminas, kuris, anot Olego, buvo paskutinis taškas, privertęs jį susimąstyti, kad įklimpo į priklausomybes.
„Kai atsirado amfetaminas, supratau, kad tai yra liga. Nebegaliu normaliai bendrauti, normaliai dirbti. Iš pradžių bandydavau kentėti, tačiau vėliau pasirūpindavau, kad su savimi turėčiau medžiagos – eidavau į tualetą ir viskas pagerėdavo. <…> Vokietijoje kreipiausi į gydytojus, jie man pasiūlė opioidinius energetikus, prie visko prisidėjo ir jie“, – teigia Olegas.
Prasidėjo nuosmukis
Priklausomybių ligų reabilitacijos centro „Vilties švyturys“ vadovas Albertas Lučunas sako, kad ilgalaikis kokaino vartojimas priverčia žmogų priimti drastiškus ir neatsargius sprendimus, kurie dažnai kainuoja ne tik didelius pinigus, bet ir statusą.
„Socialinius sluoksnius priklausomybė greitai išlygina. Pradžioje turčius sugeba sau nusipirkti kokaino, bet dėl jo vartojimo prasideda nesėkmės, savęs pervertinimas, kuris atveda prie savidestrukcijos. Kai pinigų kokainui nebeužtenka, jį pakeičia kiti narkotikai“, – sako A. Lučunas.
Olegas patvirtina sakydamas, kad ilgainiui, kovodamas su priklausomybe, jis tapo apatiškas tiek sau, tiek savo aplinkai – taip žlugo ir jo verslas.
„Turėjau daug finansinių praradimų. <…> Atsimenu, kad metų pabaigoje turėjau atsiimti mokesčių permoką, kuri buvo apie 20 tūkst. eurų, tačiau neturėjau intereso ir laiko tam padaryti, buvau užsiėmęs priklausomybėmis. <...> Įvyko mano įmonės bankrotas. Prasidėjus bankrotui, man pervedė pinigus, kuriuos turėjau sumokėti advokatui. Aš tuos pinigus pravartojau. Aš žinojau, kad apie tai sužinos kiti, tačiau tuo metu man buvo nesvarbu“, – sako jis.
Pamatė žmona
Olegas pasakoja, kad ne sykį dėstydamas studentams yra praradęs sąmonę. Jo gelbėti į namus atvažiuodavo dukra.
„Toliau dėsčiau. Kai atsirado nuotolinis mokymas, porą kartų esu praradęs sąmonę bešnekėdamas dėl per didelės dozės. Studentai matydavo, kaip prarandu sąmonę konsultacijų metu“, – tikina jis.
Olegas sako, kad pirmoji iš šeimos narių apie jo priklausomybę sužinojo buvusi žmona, tačiau tai įvyko netikėtai.
„Atsilenkiau staliuką, pasibarsčiau, susukau pinigėlį ir uosčiau. Pasirodo, kad žmona gulėjo dukros lovoje ir žiūrėjo į mane, ji be galo išsigando. <...> Su žmona išsiskyrėme, išsikėliau gyventi atskirai, pradėjau vartoti alkoholį. 2015 metais kreipiausi į „Minesotą“ („Minesotos“ programa, skirta alkoholio, narkotinių medžiagų, azartinių lošimų, raminamųjų medikamentų priklausomybei įveikti – LRT.lt), tačiau tik 2017 m. pradėjau rimtą gydymąsi“, – pasakoja Olegas.
Vyras sako, kad gydymosi metu sunkiausia susitvarkyti ne su savo kūnu, bet su emocine būkle.
„Išsivalyti organizmo nepakanka, reikia susitvarkyti su galva“, – teigia jis.
Pavyko iš trečio karto
Priklausomybių ligų reabilitacijos centro „Vilties švyturys“ vadovas Albertas Lučunas, pasakodamas apie Olego gydymosi kelią, priduria, kad pradėti tikrąją kovą jam pavyko tik iš trečio karto.
„Kai Olegas atvyko pirmą kartą, supratome, kad jis turi kelias priklausomybes vienu metu. Tik šiek tiek blaivesnėmis akimis jie gali pamatyti, iki kur nusirito. Pirmą kartą jam nepavyko, tai nėra neįprasta, jam pavyko tik iš trečio karto“, – sako jis.
Olegas tikina, kad šiandien yra dėkingas ne tik organizacijai, kuri padėjo susitvarkyti su priklausomybėmis, bet ir savo šeimai, padėjusiai sunkiomis akimirkomis ir skyrusiai reikšmingas pamokas – jei jis nesusitvarkys, praras artimiausius savo žmones.
„Turėjau ir turiu puikius santykius su savo vaikais ir buvusia žmona, jie mane skatino bandyti pasveikti iš naujo. Tačiau pasiruošimas trečiajam gydymuisi užtruko. <...> Dabar dirbu „Vilties Švyturyje“, esu dėkingas darbuotojams ir pačiam sau – man pavyko. Vienam susitvarkyti su šia liga yra labai sudėtinga, reikia nebijoti kreiptis pagalbos“, – pasakoja Olegas.
Parengė Emilija Balcerytė
Visą laidą žiūrėkite čia:
