Darželyje galiojo vienos taisyklės, pirmoji klasė – naujas etapas tėvams ir vaikams. Ruošdamiesi jam suaugusieji daug dėmesio skiria reikiamiems daiktams, gebėjimui skaityti, kai kurie stengiasi ugdyti vaiko savarankiškumą, tačiau neretai pamirštamas emocinis pasirengimas, rašoma „Compensa Vienna Insurance Group“ pranešime žiniasklaidai.
Psichologė Karolina Gurskienė pataria apie būsimą etapą su vaiku kalbėti žaismingai, pabrėžiant, kad šis užaugo, skatinant smalsumą ir motyvaciją, o ne gąsdinant, jog pirmoje klasėje viskas bus kitaip, nebe juokai, vadinasi, rimta ir baisu. „Nesvarbu, į kurį etapą vaikas pereina, svarbiausia – tinkamas pateikimas. Jei pabrėšime, kas įdomaus tame etape laukia, vaikas fiksuos įdomybes ir būtent jų lauks. Jei akcentuosime, kokie rimti pasikeitimai laukia – jis susitelks ne į naujovių tyrinėjimą, o kaip nieko svarbaus nepraleisti“, – komentavo psichologė.
Pašnekovė pataria iš anksto su vaiku nemodeliuoti negatyvių situacijų, nes šios nebūtinai nutiks, tačiau priminti, kad specialistai – klasės mokytoja, padėjėja ar kiti mokytojai – visuomet pasiruošę jam padėti, jei kažkas įžeis, nuskriaus ar tyčiosis. Svarbiausia – paskatinti vaiką drąsiai kreiptis ir nelikti su savo rūpesčiais vienam, laiku suteikti reikiamą pagalbą.
K. Gurskienė taip pat pabrėžia: jei iš vaiko yra tyčiojamasi, apie tai kalbėtis būtina, visų pirma, su klasės auklėtoja, o problemos neišsprendus ir jai kartojantis, kreiptis į mokyklos administraciją, prašyti pakviesti skriaudiko tėvus, mokyklos psichologą ir socialinį darbuotoją.
Skriaudžiamam vaikui svarbu pajusti, kad suaugusiesiems rūpi jo problemos, ir kad visi aktyviai į tai reaguoja. Ne mažiau svarbu, kad skriaudikas pajustų pasekmes. „Patyčios sustoja tik stabdomos, o jei vaikams stabdyti pasidaro per sunku, už jų nugarų turi stovėti „stabdį paspausti“ galintys jų tėvai“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.
Kalbėdami apie kasdienybę mokykloje, tėvai neretai prisimena savo išgyvenimus: santykius su klasės draugais, mokytojais, savijautą ar nesutarimus. Ar verta prisiminimais „o man buvo taip“ dalytis su atžalomis? Pašnekovės žodžiais, tokio amžiaus vaikai patarimus ir pamokymus geriausiai supranta per pavyzdžius, ypač – savo tėvų.
Dažnai vaikai jaučia gėdą, kad jiems kažkas atsitiko ar nepasisekė, todėl, girdėdami, kad jų tėvai susidurdavo su tokiomis pačiomis problemomis ar susiduria net ir dabar, savas situacijas priima natūraliau, jose nesijaučia vieniši, jaučia, kad gali pasikliauti kitais, kurie jau tai išgyveno.
Dar vienas svarbus patarimas – jau pirmosiomis mokslo metų dienomis sukurti naują ritualą šeimoje – dienos aptarimą. „Paprašykite vaiko kiekvieną dieną papasakoti du dalykus, kurie jam patiko ir du, kurie ne. Taip jūsų pradinukas atkreips dėmesį į negatyvius ir pozityvius dalykus, su kuriais tą dieną susidūrė. Toks situacijų aptarimas gali tapti ilgesnių pokalbių pradžia, o nemalonūs potyriai bus iškeliami ir aptariami, pasitelkus žaidimo formą“, – sakė K. Gurskienė.
