Gyvenimas

2021.06.21 15:32

Kariškio šeimoje augusi Danutė pasirinko panašų kelią: vienintelė civilė mūsų šeimoje – mama

LRT.lt2021.06.21 15:32

Jūsų vaiko studijų planai nesutampa su jūsiškiais? O gal jums ne prie širdies, kad ketina pasirinkti jūsų profesiją arba iš viso nesiruošia mokytis toliau? Kaip bebūtų, šis momentas, kai sūnus arba dukra sprendžia dėl tolesnio gyvenimo kelio, šeimoje nėra paprastas, rašoma Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pranešime žiniasklaidai.

Karo psichologė Danutė Lapėnaitė nuėjo įdomų savo profesinio pašaukimo paieškų kelią. Kaip tėvams įžvelgti vaiko gabumus, polinkius, nukreipti teisinga linkme pataria Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos socialinės srities specialistė Gitana Salickienė.

Danutė augo kariškio šeimoje, daug žinojo apie tėčio profesiją, uniformuotų žmonių draugija jai visada buvo sava. Užaugusi Danutė svajojo būti gydytoja, dažnai save piešė vilkinčią baltu chalatu, bet labai anksti susidomėjo psichologo profesija. Šie planai išsipildė. Tačiau netikėtai jos gyvenimo dalimi tapo ne tik psichologija, bet ir kariuomenė. Prieš dvidešimt metų ji ėmėsi būtent karo psichologės pareigų.

Šiandien Danutė – Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus viršininkė, NATO psichikos sveikatos specialistų veikloje dalyvaujanti psichologė, dirbusi tarptautinėse misijose Irake ir Afganistane, o laisvalaikiu prisidedanti prie karių pasirengimo santuokos sakramentui.

– Sakoma, kad geram psichologui reikia mokytojo talento, nes turės mokyti žmogų pažinti save. Kodėl psichologiją pasirinkote Jūs?

– Pirmą kartą su psichologijos mokslu susidūriau dar būdama moksleive, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje. Tuo metu psichologas mokykloje buvo labai pažangu ir mūsų gimnazijoje, vienoje iš nedaugelio šalyje, dirbo psichologė Regina Grėblikienė. Žaidybinis psichologinių žinių perteikimas moksleiviams, užsiėmimai grupėse buvo nauja ir įdomu. Pedagogė mokėjo sudominti, gebėjo užmegzti artimą kontaktą. Prisimenu tą gerą jausmą, kada esi įkvėptas.

Mokytojos asmenybė, o ne pati disciplina, užkabino. Manau, kad ši mokytoja nulėmė mano profesijos pasirinkimą, ji pati, kaip asmenybė, imponavo eiti tuo pačiu keliu.

Buvau gal dešimtokė, kai grįžusi iš mokyklos pareiškiau, kad studijuosiu psichologiją. Nors suvokimas apie psichologiją dar buvo miglotas, bet jau supratau, kad šis mokslas gali padėti pažinti žmogų, kad labai įdomu pažinti kitą žmogų ir save patį. Šiandien, po dvidešimties darbo metų, tai tebėra įdomu.

– Jūsų sesuo – priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnė, Jūs pati esate kariuomenės žmogus. Ar tokių profesijų pasirinkimas gali būti atsitiktinis?

– Vienintelė civilė mūsų šeimoje – mama. Bet ji juokauja esanti generolė, nes mums visiems vadovauja. Tėtis į atsargą išėjo užtarnavęs pulkininko leitenanto laipsnį, abi su sese esam uniformuotos pareigūnės, majorės.

Prisipažinsiu, kad baigus psichologijos magistro studijas, minčių apie kariuomenę net nebuvo. Bet dabar manau, kad mano kelias į kariuomenės struktūrą su vaikystės patirtimi yra susijęs visu šimtu procentų. Iki keturiolikos metų su tėvais gyvenome kariniame miestelyje Čeliabinske (Rusija). Kone visų bendramokslių tėčiai, mamos, abu tėvai arba senelis buvo kariškiai. Toks gyvenimo scenarijus ir man natūraliai buvo labai artimas.

Mūsų šaliai atgavus nepriklausomybę, su šeima iš karto grįžome į Lietuvą. Baigusi mokslus, dairiausi darbo ir, pasiūlius kurso draugui, sudalyvavau karo psichologės konkurse. Tai buvo vienas iš mano pasirinktų konkursų, tuomet jį laimėjau.

Toks jausmas, kad į kariuomenę patekau atsitiktinai. Bet gerokai vėliau, pačiai dalyvaujant asmeninėse terapijose, labiau save pažinusi, supratau savo pasirinkimus – jie nėra atsitiktiniai, mes nesąmoningai einame tarsi pramintu taku. Kariuomenės gyvenimas man artimas ir savas, pažįstamas. Darbo vietoje iš karto pasijutau komfortiškai.

– Ar psichologo pagalba kariuomenėje paklausi, ar vis dar tenka susidurti su stereotipais, kad į psichologą kreipiasi tik silpnas žmogus?

– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad taip nėra. Kariuomenėje juk tie patys žmonės, nėra jie iš kažkokios kitos planetos. Bet galiu palyginti, kaip keitėsi padėtis per dvidešimt metų. Tas skirtumas yra didžiulis, sakyčiau, kad įvyko tikras proveržis.

Ypač jaunimas, nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai – šauktiniai ateina su kitokiu požiūriu. „Noriu save labiau pažinti, tobulėti kaip asmenybė“, – su tokiais pasakymais ateina šauktiniai pas karo psichologus. Ir nuo vado labai priklauso, jie užduoda toną. Jei vadas pasako, kad mes turim nerealią galimybę – galime gauti psichologo pagalbą, ji yra šalia – tai labai didelė paskata. Dažniausios šauktinių problemos yra adaptacija naujoje aplinkoje, stresas.

Bet ir profesinės karo tarnybos kariai nevengia kreiptis į mane ar koleges. Teikiam pagalbą sistemoje dirbantiems civiliams, karių šeimoms.

– Minite šeimas, o ar tenka ir su vaikais susitikti? Kaip vaikas priima tą kitonišką šeimos gyvenimą, su nuolatinėmis kelionėmis, vis nauja aplinka?

– Vaikams, esant poreikiui, padeda specialiai pasirengęs psichologas. Tenka pagelbėti kariškių vaikams, iškilus elgesio, mokymosi problemų. Kartais vaikams būna sunku adaptuotis naujoje arba dažnai besikeičiančioje aplinkoje. Tarkim, tėčiui tarnaujant NATO padalinyje, reikia prisitaikyti vis kitoje šalyje, prie kitos kultūros.

Šiuo metu pradėjome nuotolines konsultacijos, tai labai palengvina galimybę pasiekti kiekvieną, kai tik prireikia. Visais atvejais įveikti sunkumus padeda komandinis darbas – reikalinga ne tik psichologo pagalba, bet ir artimųjų įsitraukimas.

– Jūsų veiklos sritis labai plati: mokymai, psichologinė pagalba. Kur jaučiatės reikalingiausia, save labiausiai realizuojate?

– Be abejonės, ta sritis yra krizių psichologija ir savalaikė pagalba kariams, jų kolegoms ar šeimos nariams. Krizę sukelti gali bet kokia nelaimė: netikėta kario žūtis, savižudybė, sunki trauma, nepagydoma liga. Įvairiausių dalykų nutinka. Manau, kad čia didžiausia mano darbo prasmė.

Daug metų su kolege vedu netekčių grupę, irgi itin atsakinga sritis. Vykstame į misijas, padedame mūsų kariams psichologiškai. Psichologai su kariais bendrauja visos tarptautinės operacijos metu, o pasiruošimo misijai laikotarpiu viena iš svarbių dalių yra psichologinis pasirengimas.

Dirbame ir mobilioje krizių reagavimo komandoje. Esame tie žmonės, kurie prireikus vyksta į bet kurią vietą, kur yra mūsų kariai.

– Teko dirbti misijose Irake ir Afganistane. Ar skiriasi psichologo darbas tokiomis ypatingomis sąlygomis?

– Būnant savo šalyje ir išvykus, problemos keičiasi. Žmonės ilgą laiką nemato šeimos, vaikų ir netenka labai svarbaus palaikymo šaltinio. Nors dabar yra plačios galimybės palaikyti ryšį, net jei skiria didžiulis atstumas, bet nebelieka tiesioginio kontakto. Kai esi už tūkstančių kilometrų, gali tik patarti, jeigu kokia problema šeimoje. Bet, kita vertus, kariai tokiomis sąlygomis yra atviresni, mažiau gynybiški ir lengviau priima pagalbą.

Beje, dirbant misijoje, tarptautinėse operacijose, paties psichologo laukia didesni iššūkiai: reikia ne tik su savo emocijomis susitvarkyti, bet ir resursų sukaupti, kad kitam galėtum padėti, juk būtent tu pats, tavo asmenybė ir yra pagrindinis įrankis, galintis pagelbėti kariui.

– Įdomu, kad lydite mūsų karius ir dvasinėje kelionėje, padedate pasirengti santuokos sakramentui.

– Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčia rūpinasi mūsų karių sielovada. Su kolege čia vedu vieną mokymą iš devynių programoje būsimiems sutuoktiniams. Ši mokymų dalis orientuota paruošti kariškius ir jų būsimas(-us) sutuoktines(-ius) galimiems gyvenimo iššūkiams, ilgiems išsiskyrimams. Reikia padėti iš anksto suprasti, kad neišvengiamai teks susidurti su tokiais momentais, kai tavo žmogaus šalia nebus šešis mėnesius arba ilgiau. O tuo metu gali nutikti įvairių dalykų. Tam reikia pasiruošti. Civiliams ši mokymo dalis nėra privaloma, bet kartais jie ateina smalsumo vedini.

Pridursiu, kad savo darbe matau daug jaunų žmonių. Mane žavi šiuolaikinio jaunimo laisvė ir drąsa, mokėjimas apginti savo nuomonę. Matau išsiskleidusias ir kūrybiškas asmenybes, kurioms artima savanorystė, dvasinės vertybės.

– Kas formavo Jus pačią kaip asmenybę?

– Tėvai, be abejo. Jų suteikta laisvė ieškoti savęs, palaikymas. Iš jų ir sąmoningai, ir nesąmoningai perėmiau labai daug vertybių. Abi močiutės buvo nuostabios, išmintingos. Taip pat draugai visada užėmė svarbią vietą. Manau, kad paauglystėje ir jaunystėje draugai labai paveikia vieni kitus. Bendraudami tarsi perimam vieni iš kitų vertybes, kurias iš šeimos atsinešėm į bendrą buvimą. Man tas pasidalijimas su draugais šeimos vertybėmis, požiūriu visada buvo aiškus, matomas.

O kariškas gyvenimas išmetė iš komforto zonos ir mokė nuolankumo. Juk turi vykdyti komandas, turi paklusti. Tai nėra lengva. Tuo pačiu įgijau drąsos, gebėjimą apsiginti ir kitą apginti. Buvau kur kas ramesnė ir tylesnė, dabar vadovauju per dvidešimties karo psichologų grupei, esu atsakinga ne vien už save, keičiuosi.

– O koks pats spalvingiausias Jūsų vaikystės prisiminimas?

– Labai ryškiai ir šiltai prisimenu savo močiutės kiemo sūpynes, padarytas iš ant beržo šakų užmestų virvių. Labai daug praleisdavau ten laiko, žaisdavome, bendraudavome su kaimynais, pusseserėmis ir pusbroliais. Kadangi nuo tos vietos gerai matydavosi keliukas, kuriuo atvykdavo pas močiutę svečiai mašinomis arba dviračiais, nekantriai laukdavau prie sūpynių. Ši vieta net ir dabar dažnai man iškyla kaip saugumo, ramybės, jaudulio, artėjančio nuotykio, vaikystės ir paauglystės svajonių vieta. Sugrįžtu į ją mintimis, kai noriu jaustis saugi ir rami.

Profesijos pasirinkimo tema kalbiname Gitaną Salickienę, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos socialinės srities specialistę.

– Gitana, kaip tėvams įžvelgti vaiko gabumus, polinkius, nukreipti teisinga linkme?

– Vaikai auga su tėvais nuo gimimo ir tik tėvai gali jausti, į kur atžala linksta: sportą, meninius užsiėmimus, domina ramesnė ar aktyvesnė veikla ir pan. Tačiau neretai būna, kad kai kurie dalykai lieka nepastebėti. Todėl nevenkime pasikalbėti šia tema su mokytojais, draugais, jie gali ateiti mums į pagalbą, pasidalyti savo pastebėjimais apie matomus vaiko gabumus. Nereikėtų baimintis, auginant vaiką, išbandyti daugiau skirtingų užsiėmimų, tai padės įžvelgti, kas vaiką domina, kokia veikla teikia pasitenkinimą.

– Kaip elgtis, kai vaikas itin dažnai keičia veiklas? Ar derėtų atkreipti dėmesį į tam tikrų vaiko savybių ugdymą, pavyzdžiui, kantrybę?

– Manau, kad normalu, kai vaikai nori keisti būrelius – vieno atsisako, kitą pradeda lankyti. Tik išbandęs veiklą, vaikas gali suprasti – patinka ar nelabai. Normalu yra ir persigalvoti, net kai lankytas būrelis buvo kelis metus, pasiekimai matomi. Tėvai neturėtų savo atžalų versti, spausti ar įsakyti tęsti būrelio lankymą. Tokiu būdu ardomas santykis tarp tėvų ir vaikų, mažėja pasitikėjimas tarp abiejų pusių. Be to, priverstinė veikla niekada nebus kūrybiška ir neatneš jokios naudos. Tačiau, žinoma, reikia pratinti vaiką įveikti sunkumus ir nemesti veiklos vien todėl, kad reikia įdėti pastangų.

– Koks amžius laikomas brandžiu galvoti apie profesinę karjerą ir kokie veiksniai jam turi įtakos? Ar skatinti vaiką pomėgius sieti su studijų krypties pasirinkimu?

– Šeimoje turėtų būti palengva diskutuojama ir svarstoma, kokia veikla yra artimiausia vaikui, kokios galimos darbo kryptys, koks reikalingas išsilavinimas ir darbiniai gebėjimai. Laikui bėgant tai persvarstyti, įsivertinti.

Patartina vaikus pratinti prie minties apie pokyčius, kad išmoktų lankstumo, prireikus išdrįstų ieškoti kito darbo, keisti specializaciją, nepaisant amžiaus ar kitų ribų.

Vaikas labai anksti pradeda identifikuoti save su kažkokia profesija, tik to, žinoma, dar negeba įvardyti. Todėl pasirinkimuose svarbus tėvų pavyzdys, kaip jie reaguoja į savo ir kitų darbus, kaip apie tai kalba. Juolab kad šiuo laikotarpiu dauguma dirba iš namų, tad ir vaikai daugiau mato tėvus dirbančius ir jų požiūrį į darbą.

Vaikas turi sulaukti tėvų paramos priimant sprendimus dėl būsimos karjeros. Dera atsižvelgti ne tik į biologinę vaiko brandą, bet ir psichosocialinę, kuri rodo, kad vaikas pasiekia savo tapatumą ir yra apsisprendęs kuo nori ateityje užsiimti.

– Kokios priežastys paskatina vaikus pasirinkti savo tėvų profesiją?

– Pakalbinę mokytoją, policininką, mediką, aktorių, tikrai neretai išgirstume, kad tos pačios profesijos atstovai buvo ir tėvai ar net seneliai. Kad vaikas rinksis tėvų specialybę yra tarsi užkoduota daugumoje šeimų, jeigu augdamas vaikas mato meilę tai veiklai. Jeigu tėvai rodo pagarbą, atsidavimą savo darbui, vaikas natūraliai renkasi šią profesiją kaip patikimą, nuo vaikystės pažįstamą veiklą.

Tačiau visiems tėveliams labai svarbu kuo anksčiau priimti, kad vaiko popamokinė veikla ar vėliau pasirinkta studijų kryptis, profesija, ne visada gali ir turi sutapti su jų lūkesčiais.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.