Į Lietuvą Mindaugas nusprendė grįžti po šešerių emigracijoje praleistų metų. Ko imsis, kad suvaldytų tuo metu gyvenime siautusią suirutę, vyras nutarė sugalvoti žygiuodamas piligrimų keliu. Sugrįžus viskas pamažu ėmė stoti į vėžes: Mindaugas susirado darbą, nusipirko sklypą, jame pasistatė jurtą. Po kelerių metų, prasidėjus pandemijai, nakvynę jurtoje jis sumąstė pasiūlyti ir kitiems. „Susidomėjimas pranoko visus lūkesčius“, – sako vyras.
Už unikalių vietų paprastai slypi unikalios žmonių istorijos – jas portalas LRT.lt pasakoja straipsnių cikle „Nepamirštama nakvynė“. Jame – žvilgsnis ne tik į išskirtines nakvynės vietas Lietuvoje, bet ir proga susipažinti su įdomių vietų šeimininkais.
Lietuvoje baigęs turizmo ir viešbučių vadybos studijas, Mindaugas Jucius nutarė kelti sparnus užsienin – porai metų gyveno ir dirbo Airijoje, vėliau ketverius metus praleido Norvegijoje. Visgi po kelerių emigracijoje praleistų metų vyras nutarė – atėjo laikas grįžti į gimtinę.
„Priėmiau kardinalų sprendimą viską mesti – nežinojau, kas bus ir ko laukti, bet nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Tiesa, tas periodas atrodė gana sudėtingas, mano gyvenime buvo suirutė: tuo metu man buvo 30 metų, jaučiausi sutrikęs, nežinojau, ko noriu iš gyvenimo, ką noriu daryti, nes užsienyje teko dirbti nelabai kvalifikuotus darbus, prie visko prisidėjo ir skyrybos su drauge“, – portalui LRT.lt savo istoriją pasakoja Mindaugas.
Atsakymus rado žygiuodamas piligrimų keliu
Tuo metu vyrą kamavo daug klausimų, tad grįžęs į Lietuvą jis priėmė dar vieną spontanišką sprendimą – ieškoti atsakymų leidosi į žygį per Ispaniją vingiuojančiu piligriminiu Šventojo Jokūbo keliu, dar vadinamu Camino de Santiago.
„Visiškai spontaniškai pamačiau, pradėjau skaityti ir po savaitės visai nepasiruošęs išvykau į Ispaniją. Pėsčiomis per mėnesį nuėjau 800 kilometrų. Pamenu, iš pradžių galvojau, kokiu tempu eiti, kokį atstumą pasirinkti, kol galiausiai ėmiau girdėti vidinį balsą“, – prisimena Mindaugas.
Pradėjus aiškėti svajonių kontūrams, vyras ėmė kurpti mintį, kad grįžęs į Lietuvą suręs namelį medyje. „Vaikystėje visas vasaras leisdavau pas močiutę vienkiemyje tarp miškų. Jaučiau, kad manyje visą laiką buvo labai stiprus noras būti gamtoje“, – sako Mindaugas.
Žygiuodamas jis mintyse pradėjo braižyti namelio viziją, galvojo apie statybas, kol vieną dieną mintis nutraukė skambutis iš Lietuvos. „Prieš išvykdamas į Ispaniją mačiau, kad vienas bankas ieško nekilnojamojo turto brokerių. Kandidatavau į darbo vietą ir eidamas sulaukiau skambučio – mane pakvietė į darbo pokalbį“, – pasakoja Mindaugas.
Apie jurtas iki tol nieko nežinojo
Grįžus viskas stojo į vietas: vyras gavo naują darbą ir nėrė į nuo seno dominančią sritį – nekilnojamąjį turtą. Tiesa, nepametė minties apie namelį medyje – ėmė žvalgytis žemės sklypo. Kriterijai – kad šalia būtų miškas ir vandens telkinys, lokacija – visa Lietuva.
Galiausiai nutiko taip, kad ne Mindaugas sklypą, o sklypas jį susirado, šypteli pašnekovas. „Per banką su manimi susisiekė vienas klientas, norintis parduoti sklypą Kretingos rajone. Nuvykau jo apžiūrėti ir išsyk pats juo susidomėjau: sklypas buvo gražioje vietoje, didelis, 4,5 hektaro ploto, aplink – jokių pastatų, vien tik laukinė gamta. Tiesa, kaina buvo gana didelė.
Nutiko taip, kad sunkumų spaudžiamas klientas nutarė kainą sumažinti. Tada vieną rytą atsikėlęs ir pagalvojau, kad geresnio varianto turbūt nerasiu. Taigi, įsigijau sklypą“, – šypteli Mindaugas.
Prasidėjo ilgas domėjimosi procesas. Klaipėdoje gyvenantis Mindaugas bendravo su Pajūrio regioninio parko ekologu, šis ėmė sakyti, kad draustinio ir regioninio parko teritorijai priklausančiame sklype gali būti sunku suręsti namelį medyje, reikės specialių leidimų. Tada Mindaugas internete aptiko meistrą Antaną, statantį jurtas.
„Mudu susitikome, pasikalbėjome, dar nuvykome pas ūkininkus į Biržus – ten tuo metu kaip tik buvo statomos jurtos. Pagalvojau, kad jurta – taip pat išskirtinė vieta, jos kaina taip pat pasirodė priimtina, tad sutarėme sklype statyti jurtą“, – prisimena Mindaugas.
Iki tol apie jurtas vyras nieko nežinojo, o ir nakvojęs Vidurinės Azijos stepių klajoklių būste niekad nebuvo. Statybose pats dalyvavęs Mindaugas dabar pasakoja, kad jurta – lengvai surenkamas ir perkeliamas kryžiuoto karkaso klajoklių būstas.
Klasikinės jurtos forma apvali, kad būtų mažesnis pasipriešinimas stepių vėjui, o tam, kad būtų šilčiau, sienos išmuštos avių veltiniu. Kai už lango spaudžia 25 laipsnių šaltis, jurtoje nesunku palaikyti ir 20 laipsnių šilumą – tereikia nepamiršti kūrenti krosnelės.
Atverti jurtą svečiams paskatino draugai ir pandemija
Minijos slėnių apsupta Mindaugo jurta išdygo 2015-aisiais, tačiau į ją kviesti svečius šeimininkas pradėjo tik praėjusią vasarą, pasibaigus pirmam karantinui. Nuomoti jurtą kitiems Mindaugą jau kuris laikas ragino draugai.
„Man, mano draugams jurtoje smagu, bet nemaniau, kad toks poilsis patiktų ir kitiems žmonėms – juk čia nėra elektros, vien žibalinės lempos ir žvakės, tenka naudotis lauko tualetu“, – tada svarstė jurtos šeimininkas.
Galutinį sprendimą padiktavo pandemija – užslinkus karantinui, Baltijos šalyse kelionių vadovu dirbančio Mindaugas veikla sustojo. „Kadangi dirbu tik su užsieniečiais, praėjusią vasarą mano darbo durys užsidarė – ekskursijos, turai buvo 100 procentų atšaukti. Taigi, pabandyti nuomoti jurtą sumaniau ir iš materialinių paskatų“, – pasakoja vyras.
Susidomėjimas pranoko lūkesčius
Jurta atveria duris svečiams – tokia žinute praėjusį rugpjūtį Mindaugas pasidalijo feisbuke, vėliau žinią išplatino ir trumpalaikės nuomos platformose. Rezultatas net pačiam buvo netikėtas. „Susidomėjimas pranoko visus lūkesčius – dar rugpjūtį jurta buvo užsakyta beveik kiekvieną dieną“, – prisimena pašnekovas.
Tiesa, nors susidomėjimas tokia poilsio vieta didelis, nemažą įtaką jurtos užimtumui turi metų laikų kaita, tikina Mindaugas. Jis svarsto, kad šiltuoju metų laiku jurtos nuoma galėtų būti pagrindinis pajamų šaltinis, bet visus metus iš to pragyventi gal ir nebūtų lengva.
„Pamenu, praėjusių metų rugpjūtį ir rugsėjį jurtos užimtumas buvo itin didelis, o kai orai atvėso, buvo aiški kritimo linija – užsakymų sumažėjo. Puikiai suprantu: ateina žiema, atvėsta orai, žmonėms reikia ir dušo, ir kitų patogumų. Aišku, kai kuriems norisi ekstrymo – pasitaiko užsakymų ir žiemos savaitgaliais“, – pasakoja Mindaugas.
Kelionių vadovas nekantrauja vėl kibti į darbus, tačiau situacija ir šiemet ne itin palanki. Atrodo, kad ir šią vasarą daug užsienio turistų nesulauksime, kalba Mindaugas. Tačiau nuobodžiauti nėra kada – artėja šilti orai, tad tikėtina, jog pagausės jurtos svečių, o ir planų vyro galvoje – ne vienas.
Svečiai – jaunos poros iš miesto
Pagrindiniai 40 kvadratinių metrų ploto Mindaugo jurtos svečiai – 30–40 metų poros iš miesto. „Dažniausiai atvyksta porelės, ieškančios išskirtinumo. Atvykstančius žmones visada stengiuosi pasitikti, viską aprodau, papasakoju, kaip veikia viryklė maistui ruošti ir panašiai. Žmonės pasakoja, kad labiausiai juos žavi tai, jog aplink nėra kitų pastatų, žmonių, elektros. Juos traukia laužas, tyla, ramybė, buvimas gamtoje.
Žmonės nori kokybiško poilsio, o aš nustebęs, kokie kultūringi būna svečiai – viską palieka gražiai, tvarkingai. Dar su nė vienais nesu turėjęs bėdų“, – džiaugiasi jurtos šeimininkas.
Mindaugas pats rūpinosi ne tik jurtos statyba, bet ir įrengimu. Jurtoje pristatė iš kelionių parsivežtų daiktų, pats sumeistravo baldus. „Visus jurtoje esančius baldus dariau pats, tai buvo mano patys pirmieji gaminiai. Pamenu, tėtis iš pradžių dar sakė: „Gal pirma padaryk inkilą, o ne lovą.“ Vis dėlto sumeistravau lovą“, – šypteli Mindaugas ir prisipažįsta, kad draugai jį vadina ne tik jurtos šeimininku, bet ir staliumi.
Per pirmą karantiną šalia jurtos Mindaugas pastatė ir lauko tualetą, malkinę, įrengė laužavietę, o ateityje svajoja suręsti terasą su vaizdu į upės vingius.
„Džiaugiuosi, kad susidomėjimas jurta toks didelis. Tai mane paskatino, galvoje net gimė naujų idėjų ir planų. Iš kitos pusės, jei šalia pastatyčiau dar kokį pastatą, įdomu, ar vieta neprarastų unikalumo. Juk jos išskirtinumas ir yra žinojimas, kad nieko nėra aplink“, – svarsto Mindaugas.
Pirmą straipsnių ciklo „Nepamirštama nakvynė“ istoriją apie Ingos poilsiavietę miške rasite čia. Antrą istoriją apie Ievos namelį medyje skaitykite čia.
Jeigu ir Jūs žinote išskirtinių nakvynės vietų Lietuvoje, praneškite apie jas el. paštu tavo@lrt.lt arba žinute LRT feisbuke.
