Gyvenimas

2020.10.09 05:30

Neradę svajonių namo, tokį pasistatė patys: tai viso mūsų gyvenimo projektas, kurio nesiryžtume kartoti

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.10.09 05:30

Kurį laiką Vilniuje gyvenusi Monika Vilčinskaitė su vyru nutarė patraukti arčiau gamtos. Po ilgų paieškų neradę svajonių namo, tokį pasistatė patys. Per porą metų, būdama motinystės atostogose, Monika įspūdingą pastatą pavertė jaukiais, gėlių žieduose skendinčiais namais. „Ko gero, šis namas bus mūsų viso gyvenimo projektas“, – sako Monika ir šypteli: planų turi metams į priekį, o žodžio „neįmanoma“ jų namuose nėra.

Keletą metų Monika su vyru gyveno sostinės širdyje, tačiau tvirtina visada žinojusi, kad anksčiau ar vėliau trauks į užmiestį.

„Esame kilę iš Kupiškio, tačiau baigę studijas taip ir likome Vilniuje. Kad ir kaip smagu buvo gyventi miesto šurmulyje, mus visada traukė gamta. Gimus vaikams supratome, kad kiekvieną laisvą minutę stengiamės kur nors ištrūkti. Ne į Vingio parką, atokiau – į miškus, prie ežerų.

Visose kelionėse abu su vyru dairydavomės pro langus ir stebėdavome namus. Įsivaizduodavau, kad kiekvienas žiburėlis pasakoja savą istoriją, ir tvirtai jaučiau: gyvenimas bute tikrai nėra mūsų svajonė“, – apie nuosavo namo užuomazgas portalui LRT.lt pasakoja Monika.

Kai mintyse išryškėjo svajonių būsto kontūrai, šeima ėmė dairytis į skelbimus, apžiūrinėti jau pastatytus, įrengtus namus. Paskutinis apžiūrėtas namas patraukė sutuoktinių akį ir beveik idealiai atitiko tokį, kokį juodu įsivaizdavo.

„Mums patiko pats namas, jo planas, vieta. Išvažiavę po apžiūros abu pusę kelio tylėjome. Nežinojome, kuris pradės pokalbį, nes kaip ir nebuvo prie ko prikibti“, – su šypsena prisimena Monika.

Tylą nutraukė ji. „Na, pasakok“, – paragino vyrą. Jo atsakymas buvo šiek tiek netikėtas: „Manau, mums pastatyto namo tiesiog nėra, patys turime pasistatyti.“

Kai ėmėme statyti namą, viską žinojau iki smulkmenų: kur bus sofa, kur stovės valgomasis stalas, kur įrengsime virtuvę.

Kaip tarė, taip ir padarė

Netrukus šeima susirado sklypą ir ėmė rūpintis svajonių namo statybos darbais. Iš miesto patraukė į užmiestį, tėviškės pusėn. „Pamanėme, kad bėgant metams teks vis dažniau aplankyti tėvus ir senelius, jie, atsiradus anūkų, taip pat nori dažniau svečiuotis pas mus“, – sako Monika.

Juodu su vyru neplanavo nei konkrečios sklypo vietos, nei jo dydžio, tačiau vieną reikalavimą būsimam kiemui turėjo – kad jame augtų seni medžiai. Priešingai nei sklypo, namo viziją iki menkiausių detalių Monika buvo nusipiešusi tiek mintyse, tiek popieriuje.

„Kad ir kur keliaudavau ar besisvečiuodavau, visada galvodavau, kaip atrodys mano namai. Taip pat ir mano vyras. Esu svajoklė, tad mano idėjos ne visada būdavo palaiminamos iš pirmo karto, – juokiasi Monika. – Vis dėlto, kai ėmėme statyti namą, viską žinojau iki smulkmenų: kur bus sofa, kur stovės valgomasis stalas, kur įrengsime virtuvę.“

Kai statai namą, neturi galimybės susipykti ir nespręsti klausimo. Vykstant statyboms sprendimas turi būti priimtas, dažnai – greitai ir kiek įmanoma protingai.

Namo projekto idėją jauna šeima pasiskolino iš draugės tėvų, tačiau pritaikė pagal savo poreikius. Vos per dvejus metus plyname lauke išdygo namas su lubas siekiančiais langais, svetainėje žaidžiančiais natūralios šviesos spinduliais, jaukumą ūkanotais rytais kuriančia krosnele, didžiule terasa su jaukiomis sūpynėmis.

Šalia namo – pirties pastatas, akį džiuginantys gėlynai, šiltnamis, skirtas ne tik daržovėms: jame įrengta vieta kavos valandėlei, stūkso suręsta kvapiųjų, čia pat augančių prieskonių lentyna. Įspūdį, kurį kuria detalių dermė ir originalumas, sustiprina žinojimas, jog Monika su vyru viską darė savomis rankomis.

„Mums padėjo architektas, nuostabus žmogus ir draugas, kuriam mūsų namas taip pat buvo pirmas projektas. Statydami namą, augome tiek mes, tiek jis, – sako Monika ir, prisiminusi statybų procesą, juokiasi. – Meluočiau sakydama, kad su vyru nė karto nesusipykome. Tik gerai, kad mūsų pykčiai buvo, kaip patys sakome, minutiniai. Kai statai namą, neturi galimybės susipykti ir nespręsti klausimo. Vykstant statyboms sprendimas turi būti priimtas, dažnai – greitai ir kiek įmanoma protingai.“

Kartais net naujus baldus perdažome, pakeičiame rankenėles, dureles, stiklus, – tam, kad jie rastų vietą mūsų namuose.

Įsirengė per motinystės atostogas

Naujuose namuose šeima įsikūrė tuo metu, kai Monika buvo išėjusi motinystės atostogų. Daug laiko praleidama namuose, finansininke dirbanti moteris išlaisvino savo kūrybiškumą.

Pradžioje statybų procesu, o dabar – interjero sprendimais, detalėmis ir akimirkomis iš namų ji dalijasi savo instagramo paskyroje „Living in a Farmhouse“. Kaip pati juokauja, vyras statė namą, o ji dėliojo vyšnaites ant torto – rūpinosi, kad pastatas virstų namais.

Didžioji dalis baldų į šeimos namus atkeliavo iš antrų rankų. Naujam gyvenimui buvo prikelti net laiptų turėklai, iš naujo atgimė ir terasoje pastatyta sofa. Prie kiekvieno daikto Monika mėgsta prisiliesti pati: senas užuolaidas sukarpo ir persiuva, akimirksniu išlieja prie interjero derančią žvakę ar susikomponuoja puokštę.

Prie interjero nebedera senas nuotraukų rėmelis? Monika tuoj pat jį perdažys. Vonioje liko nereikalinga lentyna? Ji tuoj ją transformuos į lauko lentyną.

Pamenu, kaip atvažiavę prapjovėme plastikinę čiužinio pakuotę, čiužinys išsipūtė, ant jo pasiklojome po ranka pasitaikiusias antklodes, aplink riogsojo dėžės, maišai...

„Mums norisi originalumo ir savitumo. Smagu turėti daiktą, kurio neturi niekas kitas ir kuris puikiai dera prie namų interjero. Kartais net naujus baldus perdažome, pakeičiame rankenėles, dureles, stiklus, kad jie rastų vietą mūsų namuose“, – pasakoja Monika.

Statybų kartoti nesiryžtų

Gruodžio 23-iąją – pirmą naujuose namuose praleistą naktį – Monika prisimins visą gyvenimą. „Spalį ruošiausi gimdyti, į naujus namus ketinome grįžti iš ligoninės su sūnumi. Vis dėlto namų nespėjome įsirengti, tad įsikėlėme prieš pat žiemos šventes.

Pamenu, kaip atvažiavę prapjovėme plastikinę čiužinio pakuotę, čiužinys išsipūtė, ant jo pasiklojome po ranka pasitaikiusias antklodes, aplink riogsojo dėžės, maišai... Tą naktį vis prabusdavau ir negalėjau patikėti, kad tai įvyko, pagaliau turime namus“, – pasakoja Monika.

Nors dabar atrodo, kad viskas vyko sklandžiai, manau, dar vieno namo nestatytume.

Naujuose namuose Monika su šeima gyvena jau porą metų. Po erdvių namų stogu vietos pakanka net septyniems šeimos nariams: Monikai su vyru, dviem sūnums, katei Torkai ir šunims Hugo ir Hausui. Vis dėlto prisimindama statybas pašnekovė atvirauja, kad proceso, ko gero, kartoti nesiryžtų.

„Nors dabar atrodo, kad viskas vyko sklandžiai, manau, dar vieno namo nestatytume. Nuo pat statybų pradžios likimas mums nepagailėjo iššūkių. Juokaujame, kad nė vienas žingsnis neapsiėjo be nesklandumų, net tiekėjai ir meistrai nuolat kartodavo, kad to dar nėra buvę“, – pasakoja Monika.

Būdavo, paskambinu žmonėms, papasakoju savo viziją, jie atsisako. Kiek vėliau perskambina ir patikina, kad padarys, ko prašau.

Prie pat šeimos namų transportuojant sudužo pagal užsakymą gamintas ir ilgai lauktas didžiojo lango stiklas. Nemažai metų dirbanti įmonė stebėjosi, nes jų praktikoje tai buvo pirmas kartas. „Širdyje žinau, kodėl mums netrūko iššūkių. Todėl, kad viską darėme nestandartiškai, – sako Monika. – Būdavo, paskambinu žmonėms, papasakoju savo viziją, jie atsisako. Kiek vėliau perskambina ir patikina, kad padarys, ko prašau.“

Moteris juokauja, kad nors namas jau pastatytas ir įrengtas, jųdviejų su vyru galvose toliau sukasi idėjos ir planai, kuriuos patys mielai vadina projektėliais. „Ko gero, šis namas bus mūsų viso gyvenimo projektas. Ir dabar sąsiuvinio lape piešiu, kaip atrodys antras vonios kambarys. Planų turime ir kitai vasarai.

Esame iš tų žmonių, kurie veiklą artimiausiems metams planuoja šimtu procentų. Vienas kitam garsiai sakome, kad pakaks padaryti bent 50 procentų to, ką planuojame, tačiau kai pradedame, stengiamės įgyvendinti 150 procentų“, – šypsosi Monika.

Geriausiai jaučiuosi namie. Čia mano saugi zona, man namie niekada neatsibosta.

Iki Vilniaus – 20 kilometrų, bet atstumas nekliudo

„Esu namų žmogus. Kad ir kur nuvykčiau – į miestą, į darbą, – visada jaučiu šiokią tokią įtampą. Geriausiai jaučiuosi namie. Čia mano saugi zona, man namie niekad neatsibosta“, – sako Monika.

Nors kartais iš aplinkinių išgirsta, kad galbūt užsisėdėjo namuose, potraukio kur nors keliauti Monika šiuo metu nejaučia ir juokauja, kad ir karantinas šeimai trunka jau ne vienus metus, nes visą laiką ir dėmesį skiria namams.

„Niekada nesijaučiau taip, tarsi būčiau ką nors iš savęs atėmusi ar paaukojusi dėl namo. Tai buvo vienas iš tų sprendimų, kai darai, neturi daug argumentų, bet jauti, kad elgiesi taip, kaip reikia“, – šypteli Monika.

Šeimos nesustabdė ir atstumas, mat jų sodyba nuo Vilniaus centro nutolusi apie 20 kilometrų. „Žinoma, kelionės trunka ilgiau, jas reikia planuoti, tačiau laiką kelyje taip pat galima praleisti produktyviai: pasiklausyti muzikos ar mėgstamos laidos, ką nors apgalvoti, o gal, stovint kilometrinėje spūstyje, užsisakyti vakarienę į namus.

Žodis „neįmanoma“ neegzistuoja. Nėra užduoties, kurios žmogus negalėtų padaryti.

Beje, nors iki vaikų darželio gana toli, iki jo važiuojame be spūsčių tiesiu keliu ir turime įveikti tik vieną šviesoforą“, – sako Monika ir patikina, kad akimirka, kai grįžti į nuosavą namą ir kiemą, atperka kelionių vargus.

Kelis mėnesius trukęs karantinas tik patvirtino, kad priėmėme gerą sprendimą nutarę statytis namą, sako Monika, – nuosavame kieme pandemijos nesijautė. Svajojančiuosius apie nuosavą būstą ji ragina išdrįsti pradėti.

„Kad ir kokia neįmanoma atrodytų svajonė, svarbu jos nepamesti. Žodis „neįmanoma“ neegzistuoja. Nėra užduoties, kurios žmogus negalėtų padaryti. Svarbiausia – daryti ir nesustoti net suklydus vieną, du ar tris kartus.

Nereikia gyventi vien turint svajonę, reikia mažais žingsneliais prie jos artėti. Net patys sudėtingiausi darbai žingsnis po žingsnio įvykdomi“, – sako pašnekovė.

Taip pat skaitykite