Per karantiną pasiteisinimui „nėra laiko“ neliko vietos, tad vietos vilniečio Juliaus Taručio namuose atsirado senai aistrai – augalams. Vos per kelis mėnesius po jo namų stogu ėmė žaliuoti 105 gėlės. Anksčiau gyvenęs sostinės širdyje, į miesto pakraštį prieš kurį laiką J. Tarutis patraukė, kaip pats sako, susirinkti savęs. „Medžiai nekanda“, – šypteli saugų prieglobstį gamtos apsuptyje suradęs vyras.
J. Taručio kasdienybė senoje sodyboje Vilniaus pakraštyje kvepia tik ką nuskabytais čiobreliais, skamba kieme skrajojančių kėkštų giesmėmis ir džiugina akį vasariškos kaitros lepinamais augalais. Jų vyro namuose – net 105, ir visi savo vietą po jo namų stogu surado per tris mėnesius trukusį karantiną.
„Man visada patiko gamta, norėjau, kad namuose jos būtų kuo daugiau. Kartą lankydamasis pas Ukmergės rajone gyvenančią tetą sugalvojau paprašyti, kad ji man padovanotų vieną savo gėlę. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – portalui LRT.lt sako filmų ir tekstų kūrėjas J. Tarutis.
Supratau, kad augalas – kaip žmogus, toks pat kaprizingas, reikia mokėti jį prižiūrėti, puoselėti, su juo užmegzti ryšį.
Augalai panašūs į žmones
Nuo tada augalų J. Taručio namuose tik daugėjo. Vieną kitą daigelį jis parsinešė iš miško, kitus augalus pirko. Pastebėjusi jo pomėgį, vieną gėlę atnešė kaimynė. Taip per trumpą laiką namai prisipildė ne tik įvairiausių augalų, bet ir nuoširdaus rūpesčio.
„Gal kam nors gėles auginantys vyrai atrodo juokingai, bet aš tarp augalų jaučiuosi atradęs ramybę. Supratau, kad augalas – kaip žmogus, toks pat kaprizingas, jį reikia mokėti prižiūrėti, puoselėti, su juo užmegzti ryšį.
Tačiau nėra taip, kad prižiūrėdamas augalus lieki vien išdalijęs savo rūpestį. Pamatęs, kaip atgyja iš vitrinos namo parsineštas nugeibęs augalas, atgal gauni džiaugsmo, imi labiau viską vertinti ir supranti, kad turi ne tik reikalauti, bet ir duoti. Juk ne veltui sakoma: jeigu žmogus nemoka prižiūrėti gėlės ar šuns, kaip jis galės auginti vaikus“, – glausdamas keturkoję kompanionę kalba J. Tarutis.
Visi 105 tarpusavyje puikiai sugyvenantys augalai – su savo istorija ir įnoriais. Vieni stiebiasi į saulę, kiti jos nemėgsta. Vieniems patinka po maudynių vonios kambaryje užsilikusi drėgmė, kiti perlaistymo bijo. Vieni veša nedideliame vazone, kiti nemėgsta, kai prie dugno spaudžiasi šaknys.
„Pavyzdžiui, sanseverijas dieną nešu į terasą, vakare parsinešu. Kai kuriems egzotiniams augalams, kuriems visus metus reikia daug šviesos, turiu nusipirkęs specialią violetinės šviesos lempą. Vis juokiuosi, kad lange pamatę lempas pro šalį einantys žmonės pamanys, kad auginu visai ne gėles“, – šypsosi J. Tarutis.
Apie mano pomėgį sužinoję draugai ėmė klausti patarimų, kaip prižiūrėti augalus, pradėjo dalytis savo darželių, sodelių nuotraukomis.
Su kaimynais dalijasi ir pomidorais, ir ūkio reikmenimis
Kaip prižiūrėti gėles, J. Tarutis sužino naršydamas internete, vartydamas augalų enciklopedijas. Vyras pastebi, kad vyrauja ir tam tikros augalų mados. „Vieni kolekcionuoja begonijas, kiti nori egzotiškesnių augalų. Kai kurie žmonės mėgsta augalus su pumpurais, o man gražiausi visai paprasti lapuočiai.
Šiuo metu visi kažkodėl labai nori monsterų, jos populiarios visame pasaulyje. Tikroji monstera nepigi, tačiau praeis keleri metai, visi jų įsitaisys, kaina nukris, o tada atsiras naujas taikinys“, – kalba J. Tarutis.
Gėlių mėgėją J. Tarutį botaniku praminti jau spėję pažįstami ir prašo patarimų, ir rodo savo augalus. „Apie mano pomėgį sužinoję draugai ėmė klausti patarimų, kaip prižiūrėti augalus, pradėjo dalytis savo darželių, sodelių nuotraukomis. Džiaugiuosi užmezgęs šiltus ryšius ir su kaimynais – jei reikia, jie paskolina laistymo žarną, vieną dieną atnešė pomidorų, dabar jie noksta terasoje“, – kalba J. Tarutis.
Atrodytų, atokiame Vilniaus kampelyje visi gyvena darnoje: pasmalsauti ir apuostyti terasoje žaliuojančių J. Taručio augalų atskuba gardaus kąsnelio sulaukiantys kaimynų katinai, čia pat dūzgia bitės, amsi šunys. Pašnekovas tikina, kad namams prisipildžius augalų net poilsis tapo kitoks. „Dabar galiu užmigti per sekundę“, – šypsosi J. Tarutis.
Čia net mano poreikiai kitokie. Išgirstu, kad kaimynai pjauna žolę, pagalvoju, kad reikia ir man. O seniau žolės pjovimas, lapų grėbimas, sniego kasimas buvo svetimi dalykai!
Iš gamtos gėrybių kuria bioplastiką
J. Tarutis sako, kad savo gyvenimo filosofijos kitiems neperša, neliepia auginti gėlių ir nedraudžia į parduotuvę eiti su plastikiniu maišeliu. „Tikiu, kad žmogus yra laisvas ir pats turi rinktis, kaip gyventi. Juk jeigu vienaip gera gyventi tau, nereiškia, kad bus gera ir kitam“, – sako pašnekovas.
Vis dėlto jo ryšys su gamta nepaneigiamas – augalus pamilęs vyras bando kurti ir bioplastiką. „Šiuo metu iš gamtos bandau išgauti bioplastiką, ateityje norėčiau kurti dubenėlius iš miško gėrybių. Kol kas mano bandymai tik eksperimentiniai. Tam reikia ir finansų, ir laboratorijos, o aš viską darau namų sąlygomis.
Grybus, samanas smulkinu, paskui džiovinu orkaitėje, bet kai varstosi orkaitės durelės, sunku užtikrinti taip reikalingą pastovią temperatūrą. Tikėjausi, kad bus paprasta, bet nėra lengva: dubenėliai trūkinėja, ima pelyti, reikia įdėti nemažai darbo“, – pasakoja J. Tarutis, indelius bandęs kurti ir iš indiškų vabalų išskyrų.
Šiuo metu vyras suka galvą, iš ko išgauti natūralius klijus. Patarimų jis prašo ir gamtosaugininkų, chemikų, tačiau ne visi noriai išduoda paslaptis. „Visi žiūri išpūtę akis, sako, kad jei noriu sukurti ką nors panašaus, būtina baigti tam tikrus mokslus“, – šypsosi J. Tarutis.
Pirmą akimirką čia atsikraustęs pagalvojau, kaip smagu. Antrą ėmiau galvoti, ką čia veikiu. Trečią pradėjau kelti klausimą – kodėl? O dabar jau kurį laiką esu labai laimingas.
Į užmiestį patraukė „susirinkti savęs“
Miško pašonėje gyvenantis J. Tarutis sako, kad tris mėnesius trukusio karantino beveik nepajuto, nes ir toliau bėgiojo po mišką, klausė kaimynų žoliapjovių burzgimo ir kieme ūbaujančių pelėdų. „Žinoma, pasaulinio lygio pandemija paveikė finansinę pusę, daugeliui žmonių buvo sunku ir psichologiškai, bet man mažai kas pasikeitė. Na, nebent tai, kad miške reikėjo bėgioti su kauke“, – šypteli J. Tarutis.
Prieš kurį laiką Vilniaus senamiestyje gyvenęs vyras miesto triukšmo nesiilgi ir sako, kad gyvenimas užmiestyje leido užmegzti ryšį su aplinka ir savimi. „Anksčiau lakstydavau iš taško A į tašką B, bėgiodavau po barus, leisdavau laiką su draugais ir per tą lakstymą nieko nematydavau. Vieną kartą pajutau, kad esu pametęs save.
Tuometę savo būseną prilyginčiau iš lego kaladėlių pilį statančio vaiko, kuris, pastatęs pilį, nubėga pas tėvus, paprašo saldainių, jų negavęs supyksta, parbėga ir ją išspardo. Man teko iš naujo save surinkti, pažinti, atrasti ir suprasti, ar einu teisingu keliu, kodėl aplink buriu būtent tokius, o ne kitokius žmones.
Persikraustęs čia aš sustojau, pajutau ramybę, nebebijau būti vienas. Man ramu, žinau, ką reikia atlikti. Dabar viskas mano gyvenime vyksta disciplinuotai, o anksčiau buvau išsidarkęs.
Čia net mano poreikiai kitokie. Išgirstu, kad kaimynai pjauna žolę, pagalvoju, kad reikia ir man. O seniau žolės pjovimas, lapų grėbimas, sniego kasimas buvo svetimi dalykai! Pirmą akimirką čia atsikraustęs galvojau, kaip smagu. Antrą ėmiau galvoti, ką čia veikiu. Trečią pradėjau kelti klausimą – kodėl? O dabar jau kurį laiką esu labai laimingas“, – kalba J. Tarutis.
Svajoja apie nuosavą oranžeriją
Ramybę namuose suradęs J. Tarutis sako, kad mieste pastaruoju metu yra retas svečias – į šurmulį grįžta tik atsiradus reikalų arba sugalvojęs susitikti su draugais. Tvarkos į jo gyvenimą išvien su gamta įnešė ir bėgiojimas, ramūs rytai su kava, be telefono.
„Būdamas gamtoje jaučiuosi saugus. Juk medžiai nekanda, o žmonės gali įkąsti žodžiais, įvairiausiomis manipuliacijomis“, – sako J. Tarutis.
Vyro namuose atsiradę 105 augalai, ko gero, dar ne pabaiga. Ateityje jis svajoja turėti nuosavą oranžeriją. „Laikas parodys, ar svajonę pavyks išpildyti“, – šypteli J. Tarutis.
