Gyvenimas

2020.07.10 17:14

Marius Čepulis. Kai dangus dovanoja vaizdų

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.07.10 17:14

Man patinka vaikščioti miškais, patinka pievoje vėpsoti į pasakišką vabzdžių pasaulį, patinka įkišus galvą po vandeniu stebėti povandeninių karalysčių dramas. Bet vienas iš smagiausių užsiėmimų yra atsisėsti vakarop prie vienišo medžio, atsiremti į per dieną įšilusį jo kamieną ir įsikandus smilgą žiūrėti į debesis.

Tiesiog viską trumpam užmiršti ir stebėti, kaip vasarišku dangumi plaukia, sklaidosi patys įvairiausi debesys, bandyti jų formose surasti fantastiškiausius gyvius ir sekti, kaip pūkuotas kiškiukas ar meškiukas palengva transformuojasi į ugnimi besispjaudantį drakoną, dangaus paukštę ar žmogaus siluetą.

Grojant neįkyriai žiogų muzikai, laukti, kol besileidžianti saulė nurausvins debesų piešinius, kaip jai dingus spalvos sutirštėja, o paskui išnyksta, buvę balti debesėliai virsta juodomis draiskanomis, o tada laukti, kaip po truputį, palengva dangaus mėlynėje pradeda šviesti sidabrinės gijos, kol apie vidurnaktį visas dangus sušvinta sidabru. O tada dar pasiimi žiūronus ir šiaurinėje pusėje pamatai iš už horizonto uodega į viršų išnyrančią kometą.

Būtent tai jūs galite dabar pamatyti, nes šiuo metu beveik kasnakt naktinį dangų puošia sidabrinių debesų banguota skraistė ir būtent dabar yra galimybė stebėti Neowise kometą. Kometos, kurias galima stebėti be didelių teleskopų, nepasirodo taip dažnai. Tad tikrai paaukokit vieną naktį ir bandykit susirasti ją Šiauriniame skliaute po vidurnakčio ties horizontu.

Vėliau ji „pakyla“ uodega į viršų ir matosi, iki kol gerai prašvinta. Užtenka paprastų žiūronų ar net su 50 mm objektyvu nufotografavę šiaurės – šiaurės rytų dangų jūs ją nesunkiai susirasit. Ypač gražiai ji atrodo sidabrinių debesų fone. Ji mus džiugins dar bent porą savaičių, tačiau jos ryškumas vis mažėja.

O kas tie sidabriniai debesys? Apie juos jau esu pasakojęs. Tai nėra mūsų įprasti atmosferos debesys. Tai ledo kristaliukai, triskart mažesni negu žymusis mus dabar terorizuojantis virusas, sklandantys maždaug 80 kilometrų aukštyje. Jiems susidaryti reikia labai žemos temperatūros, o tokia yra ties ašigaliais būtent vasarą. Ir kad tuos debesis pamatytumėm, reikia, kad nusileidusi saulė juos apšviestų tam tikru kampu. Kartais jie blaškosi palei horizontą, o kartais tiesiog padengia visą dangų.

Pastaraisiais metais jie darosi vis dažnesni ir mokslininkai tai sieja su klimato kaita. Dabar pas mus jie pasirodo likus maždaug pusvalandžiui iki vidurnakčio. Ryškėja iki 1 nakties, tada kiek nuslopsta ir vėl visu gražumu sužimba prieš aušrą (3 val. ryto).

Ką dar galima naktį pamatyti be žolėj spingsinčio jonvabalio, kol žvaigždės blankios ir laukia rugpjūčio, kad galėtų žemėn kristi? Jei ateina audra, galima gerėtis žaibų šviesos muzika, jei šviečia pilnatis ir lyja lietus, galite pabandyti sugauti itin retai matomą mėnulio vaivorykštę. Ji, žinoma, daug blankesnė nei jos dieninė sesė, bet jei jau pamatysit, su niekuo nesumaišysit. Deja, per mėnesį tam turit tik 2-3 dienas ir reikia, kad tuo metu pilnas mėnulis nebūtų aukštai, ne visas dangus būtų užtrauktas, o lytų iš nedidelių debesiukų.

Jei anksti ryte bus tirštas rūkas (miglų sezonas jau tuoj prasidės), galite pamatyti ir nespalvotą rūko vaivorykštę. Na, žinoma, ir įprasta vaivorykštė visada kažkodėl labai džiugina žmones. Gal todėl, kad ten, kur ji nusileidžia, žemėj lobiai būna paslėpti. Na ir aišku, tie lobiai po žeme keliauja kartu su stebėtoju bei lietumi. Nereta ir dviguba vaivorykštė, kai šviesa nuo vidinės lietaus lašelio sienelės atsispindi du kartus. Antrosios spalvos bus apverstos. O jei labai pasiseks gal pamatysit, kaip po vaivorykštėmis rangosi ir blyksi žaibai.

Vasaros laukiu ir dėl debesų. Žiemą dažniausiai dangų užtraukia neperšviečiama debesų marška. O vasarą, vasarą tų debesų formų ir rūšių įvairovė yra didžiulė. Žmonės suskirstę debesis į rūšis ir porūšius pagal įvairiausius požymius. Nėra lengva toje įvairovėje susigaudyti. Gražiausi debesys turbūt būtų plunksniniai. Jie ir aukščiausiai sklando, be to, kaip ir sidabriškieji, jie sudaryti iš ledo kristaliukų, tik daug stambesnių.

Man jie nepatinka, nes žinau, kad jie pranašauja artėjančius orų pasikeitimus. Plunksniniai debesys, kurie būna tarsi aukštai pasklidęs rūkelis, mums dovanoja įvairiausius halus. Dažniau jie stebimi šaltuoju metų laiku, bet ir vasarą aplink mėnulį galima išvysti šviesos ratą – drignę (tas pats halas lietuviškai). Arba saulei tekant ar leidžiantis dangun pakyla šviesos stulpas (irgi halo atmaina).

Kartais, ypač pučiant stiprokam vėjui, galima išvysti skraidančių lėkščių formos lęšiškuosius debesis.

Jie labiau būdingi kalnų regionams, bet ir pas mus pasirodo. Ypač gražu, kai tokia lėkštė pakimba virš kokio didelio kamuolinio debesies. Arba kartais staiga dangus nupaišo jūros bangas.

Tai fluctus debesys. Jie pasirodo, kai smarkiai atmosferoje keičiasi vėjo greičiai ir kryptis. Kartais , kai visas dangus būna aptrauktas, iš apačios atrodo, kaip pilka baugi banguojanti jūra. Tai šiurkštieji arba asperitas debesys. Dažniausiai po audrų nuo lietaus debesies nutįsta apvalios krūtis ar tešmenis primenančios debesų dalys. Tai vadinami tešmeniškieji arba mammatus debesys.

Debesų karaliai yra kamuoliniai lietaus debesys. Ypač tie didieji, daugiau nei dešimties kilometrų aukščio priekalo, grybo formos. O jei dar juos nurausvina besileidžianti saulė! Tie debesys neša savyje lietų, krušą ir žinoma žaibus bei vėjus.

Su jais ateina ir arkiniai debesys. Vieni jų tiesiog it didžiulis ilgas atskiras volas sukasi dangumi. Kiti formuojasi lietaus debesies apačioje ir juda it ištisa debesų siena. Mes jį vadinam šelfu. Tai turbūt įspūdingiausia debesų forma. Su šelfu ateina labai stiprus vėjas, perkūnija, o vėliau lietus ir kruša.

Tad dažniau pakelkit akis į dangų, nepraleiskit progos pasigrožėti sidabriniu dangumi, kometa bei suraskit laiko tiesiog pagulėti ir akimis paganyti debesų avis.

Gražaus savaitgalio.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite