Gyvenimas

2020.06.20 07:00

Perdegimo sindromo užklupta Justina jautėsi it bėgantis lavonas, o gydytoja pasiūlė susirasti hobį

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2020.06.20 07:00

Sociologai kalba, kad žmonės socialinį statusą ėmė pabrėžti ne per daiktus, o per užimtumą: toks žmogus produktyvus, turi darbo rinkai reikalingų kompetencijų, tad jo reikia ir visuomenei. Dokumentikos „Spalvos“ herojė Milda keletą metų neidavo miegoti anksčiau 3-ios nakties, o tik pabudusi griebdavo greta užsnūdusį kompiuterį, kad tęstų darbus. Jos nesustabdė net dehidratacija.

Dažnai girdime, kad sėkmingai karjeros laiptais užlipę žmonės bei kai kurios istorijai reikšmingos asmenybės ar valstybių vadovai miegodavo neįprastai mažai. Manoma, kad Winstonas Churchillis, Leonardas da Vincis, Margaret Thatcher miegodavo vos po kelias valandas ir tai jiems netrukdė pasiekti karjeros aukštumų.

Tačiau nuolatinis skubėjimas, bandymas dirbti peržengiant savo galimybes, fiziologinių poreikių ignoravimas gali baigtis perdegimu – Lietuvoje apie perdegimo sindromą pradėta kalbėti visai neseniai. Laidoje „Spalvos“ – keturių asmenų patirtys. Mintimis pasidalijo jauni žmonės, išgyvenę perdegimo sindromą: finansų valdymo ir verslo konsultantas Džiugas Babenskas, sociologė Milda Pivoriūtė, edukatorė ir dainininkė Justina bei neuromokslininkė Laura Bojarskaitė.

Vos 23-ejų Džiugas prieš metus bandė suderinti naujo darbo ambicijas su finansų bakalauro studijomis Vilniaus universitete. Suprasti, kad kažkas gyvenime ne taip, privertė netikėtas nualpimas. Anksčiau Džiugas niekada nebuvo alpęs.

„Dirbau vienoje iš keturių didžiausių pasaulio audito įmonių ir kartu buvau bebaigiantis universitetą. Darbe buvo labai didelis krūvis, ne 40 valandų darbo savaitė, viskas ten vyksta kitaip ir truputėlį kitokios atsakomybės prieš klientą. Tai darbas su pinigais, finansais, apskaita...

Spalvos. Perdegimas. Tris darbus derinusi Justina: buvau kaip bėgantis lavonas

Kai esi jaunas ir tik pradedi kilti karjeros laiptais, kartais atsiranda daug papildomų streso faktorių. Dar tas suvokimas, kad studijuoji Vilniaus universitete, tai kaip tu nepasistengsi ir nesugebėsi pabaigti jo raudonu diplomu? Kiti gali Harvarde studijuoti, o tu net tiek nesugebėsi padaryti? Leidau sau kuo daugiau dirbti, tada atsirado valgymo, miego sutrikimų, kol galiausiai kūnas atsisakė bendradarbiauti“, – pasakoja Džiugas.

Žmonės savo socialinį statusą linkę pabrėžti per užimtumą, nes užimtas, produktyvus, dirbantis žmogus kitiems simbolizuoja, kad yra reikalingas visuomenei, kyla socialinio mobilumo laipteliais.

Sociologė M. Pivoriūtė pati buvo perdegusi. Šiuo metu ji studijuoja Vilniaus universitete sociologijos doktorantūroje, taip pat rašo tinklaraštį pavadinimu „Sociali sociologija“, kuriame prieš metus pasidalijo savo perdegimo istorija. Per patį perdegimo piką ji patyrė dehidrataciją, tad teko apsilankyti pas gydytojus, kad būtų sulašinta lašelinė.

„Studijavau, dirbau kelis darbus, labai mėgau įvairius kultūrinius, mokslinius renginius – gyvenau labai aktyvų gyvenimą. Tačiau buvo ir kita gyvenimo pusė, kurioje buvo įprasta valgyti vieną ar daugiausia du kartus per dieną, praleisti pietus, nes gaila laiko.

„Esu užsiėmusi, kažką veikiu, pavalgysiu vakare.“ Vakare pavalgai kokio greitai padaryto nekokybiško maisto, kaskart eini miegoti anksčiausiai 3-ią nakties. Tikrai buvo kokie 6 metai, kai nebuvau nuėjusi miegoti anksčiau nei 3-ią nakties. Gana didelis chaosas, kai užmiegi su drabužiais ir kompiuteriu lovoje tiesiog bedirbdama. Ryte atsibundi ir pirmas veiksmas – pasiimti nešiojamąjį kompiuterį ir tęsti darbus“, – prisimena laidos herojė.

Kai gydytojai ją perspėjo, jog ji yra išsekusi ir merginai būtina sustiprėti, M. Pivoriūtė sako nė nesusimąsčiusi, kad kažkas ne taip. Tik dabar ji supranta, kad tai buvo pirmieji perdegimo ženklai.

Per patį perdegimo piką suvokusi, kad dėl nuovargio nebepajėgia tęsti visų savo įsipareigojimų, dar viena laidos pašnekovė Justina nuvyko pas šeimos gydytoją tikėdamasi gauti gydymą bei nedarbingumo lapelį.

„Buvau kaip bėgantis lavonas“, – sako moteris ir svarsto, kad retai perdegimas būna altruizmo rezultatas – dažniau tai įvyksta iš godumo, negalėjimo susitaikyti, jos atveju, su tuo, kad ji dirba biologijos mokytoja, ką tada darė, nors gal norėtų vien dainuoti.

„Didysis iššūkis šioje istorijoje ir buvo tas vizitas pas šeimos gydytoją. Atsimenu, rašiausi ant lapelio visus simptomus: man spengia ausyse, svaigsta, skauda galva, nemiegu, nevirškinu, amžinai alkana, tirpsta rankos, lūpos, šalta, karšta... Buvo sunku susikaupti, per daug informacijos bet kokioje aplinkoje.

Nuėjau su tuo simptomų lapeliu ir sakau: aš neatsikeliu į darbą, nebegaliu nieko daryti. Ji žiūri į mane ir sako: tai gal jums reikia daugiau veiklos? „Ne, man nereikia daugiau veiklos, man reikia išsinerti iš tos veiklos.“ – „Žinokite, nereikia taip savęs gailėti, kartais reikia save paskatinti, gal jums reikia užsiimti kokiu nors hobiu...“ Ne, galvoju, tu manęs nesuprasi. Pasiėmiau ligos lapelį, pagrįstą peršalimu, ir nuėjau pati tvarkytis reikalų. Bet buvo ta tokia akistata, kad man blogai – ne, jums ne blogai, tai ne liga, mes šito negydome, vadinasi, jus nesergate“, – kalba Justina.

Negalėdama kitaip, ji pati pradėjo dieną vis numigti, atšaukė kaip įmanydama daugiau veiklų, išėjo iš vieno iš darbų ir nuo nulio mokėsi balanso tarp darbo ir poilsio, „išlepimo ir nesveiko pasyvumo, kaip išlikti zonoje, kai vidus kvėpuoja, o išorėje vyksta dalykai, kai gali savęs pareikalauti ir gali pasakyti: aš negaliu“. Šito Justina vis dar mokosi.

Kaip atpažinti, kad nukeliavai kažkur ne ten? Anot Justinos, tai galima suprasti iš būklės, kai išvargęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai vakare atsiguli į lovą, tačiau „mašinėlė“ niekaip nenurimsta.

„Aš ateinu iš labai stiprių ir nepailstančių moterų dinastijos. Man užtruko laiko pripažinti, kad nesu visiškai to paties kraujo, dar truputėlį laiko – tai įteisinti. Pokytis turėjo įvykti ir tarp draugų, šeimos, ne tik mano mąstyme, bet kai pradėjau merdėti ir vaikščioti balta ir juodais paakiais, spaudimo nebeliko.

<...> Džiaugiausi mamai: va, pažiūrėk, pradėjau labai anksti keltis, paryčiais. Ji tada man sakė: gal tave kamuoja nemiga? Tada pažiūrėjau į tai kitomis akimis – taigi man tikrai nemiga. Atrodo, ai, čia vieną kitą naktį neišsimiegojau. Ai, paryčiais vieną kartą nubudau. Ai, čia pavienis skrandžio spazmas. Tada man pradėjo darytis sunku užlipti laiptais, juosti akyse. Atsikeldavau gal net labiau pavargus, nei nueidavau miegoti. Arba tik užmiegu – ir protas vėl: apie ką pagalvosime dabar?“ – pažymi ji.

Kam reikalingas demonstratyvus produktyvumas?

L. Bojarskaitė – Norvegijoje gyvenanti neuromokslininkė. Jos specializacija – miego mokslas, taip pat ji tyrinėja meditacijos poveikį smegenims.

„Dabar, kai žinau tai, ką žinau apie miego ir meditacijos svarbą, mano požiūris į persidirbimą ir persidirbimo kultūrą labai stipriai pasikeitė. Yra paprastas palyginimas, pavyzdžiui, kai aš perdegu, man reikia savaičių, jeigu ne mėnesių, kad galėčiau grįžti į normalų gyvenimą, darbą. Tada pradedi galvoti, gal visgi protingiau skirti 10–15 minučių kiekvieną dieną meditacijai, gal ir nieko baisaus pasiimti dieną kitą laisvą, tą valandą pamiegoti ir taip investuoti į ateitį, į savo sveikatą ir sutaupyti laiko, kurį iššvaistai, kai perdegi.

Aš tiriu miegą, vieną procesą, kurio pavadinimas labai seksualus – tai smegenų plovimas. Mūsų smegenyse kaupiasi biologinės šiukšlės: įvairūs toksinai, metabolizmo produktai. Tas visas biologines šiukšles iš smegenų labai svarbu pašalinti, nes, kai kaupiasi, jos sužeidžia mūsų smegenų ląsteles. Šių šiukšlių kaupimasis susijęs su įvairiomis ligomis, kurios labai baisios, tokios kaip Alzheimerio, Parkinsono ligos, demencija, kitos neurodegeneracinės ligos. Neseniai JAV mokslininkai išsiaiškino, kad šis procesas vyksta tik tada, kai miegame. Kiti tyrimai rodo, kad žmonės, kurie miega 6 arba mažiau valandų, turi didesnę riziką susirgti šiomis ligomis“, – aiškina mokslininkė.

Anot pašnekovės, šių tyrimų kontekste tokie jaunų žmonių pasakymai, kaip „pamiegosiu, kai numirsiu“ arba „miegas – tik silpniems“, pasirodo esantys visiška nesąmonė, nes jei nemiegosi, tai anksti mirsi, o ir gyvenimas bus su žymiai daugiau sveikatos sutrikimų. Tai faktas – miegoti reikia, kad gyventume, sako ji.

Vaisinga sistema – gyva, ji pulsuoja ciklais kaip koks vaismedis. Jis po truputį užaugina lapus, po truputį atsiranda žiedai, po truputį užsimezga vaisiai. Kai kurie vaisiai neužsimezga, nukrenta ant žemės, supūva. Viskas vyksta savo laiku ir, jeigu tai kriaušė, tai ji nesubrandins nei obuolių, nei arbūzų.

„Laikas keisti tai, kaip veikia mūsų organizacijos, kokios yra darbo valandos, kas yra vertinama. Reikia pradėti vertinti darbuotojų streso lygį, poilsį. Nemažai Amerikos ir Skandinavijos įmonių įsteigė programas, pagal kurias darbuotojai apdovanojami, jei parodo, kad miega po 8–9 valandas kiekvieną naktį, skelbiamos įvairios meditacijų, pailsėjimų pertraukėlės, steigiami meditacijų, poilsio, popietės miegelio kambariukai.

Kodėl tai daroma? Tyrimai rodo, kad išsimiegoję ir pailsėję darbuotojai ir šios programos veda prie pelno. Tai kelia žmonių efektyvumą, produktyvumą. Pavyzdžiui, „Google“ turi savo miego ekspertą, kuris padeda žmonėms optimizuoti savo miegą, nes tai didina pelną ir efektyvumą“, – komentuoja L. Bojarskaitė.

Įdomu tai, kad, kaip teigia sociologė M. Pivoriūtė, kai kurie sociologai pradeda kalbėti apie tokį reiškinį, kaip demonstratyvus darboholizmas, demonstratyvus užimtumas arba demonstratyvus produktyvumas.

„Buvo toks sociologas Veblenas, kuris turėjo tokią klasikinę teoriją apie parodomąjį vartotojiškumą. Žmogus, kai konstruoja savo socialinį statusą ir identitetą, naudoja tam tikrus daiktus, tam tikras paslaugas ir per tai atskleidžia, kuriai socialinei grupei priklauso.

Šiuolaikiniai sociologai jo teoriją pritaiko šiems laikams, sako, kad žmonės savo socialinį statusą linkę pabrėžti per užimtumą, nes užimtas, produktyvus, dirbantis žmogus kitiems simbolizuoja, kad yra reikalingas visuomenei, pasižymi kompetencijomis, kurios reikalingos darbo rinkoje, kad jis daro tai, ko visuomenei reikia, kyla socialinio mobilumo laipteliais. Parodomasis užimtumas gali būti socialinio statuso konstravimo priemonė“, – pasakoja ji.

Tad, pasak sociologės, ir tosios legendos apie vos kelias valandas per naktį miegančius žymius žmones pasitarnauja kapitalistinei sistemai – jos tarnauja tam, kad žmonės imtų pavyzdį iš lyderių.

„Retrospektyviai žiūrint į tuos laikus, ko jie mane moko, tai skirtumo tarp produktyvaus ir vaisingo gyvenimo. Man labai nesmagu, kad taip gyvenau ilgą laiką, vis dar įslystu į tą produktyvumo fazę. Kuo skiriasi produktyvus nuo vaisingo – ir negyva sistema, fabrikas gali gaminti tai, ko reikia kitiems arba ko reikia tau, o vaisinga sistema – gyva, ji pulsuoja ciklais kaip koks vaismedis.

Jis po truputį užaugina lapus, po truputį atsiranda žiedai, po truputį užsimezga vaisiai. Kai kurie vaisiai neužsimezga, nukrenta ant žemės, supūva. Viskas vyksta savo laiku ir, jeigu tai kriaušė, tai ji nesubrandins nei obuolių, nei arbūzų. Tai susiję ir su gebėjimu iš dirvos – aplinkos – pasisemti reikiamų syvų. O produktyvus gyvenimas – įdėjai instrukciją, žaliavą ir padarei tai, ko reikia. Deja, tas pats galioja ir dirbant kūrybinėje srityje. Gal aš kalbu apie savo potyrį, ne kokybę to, ką subrandinau tuo metu. Bet kiek maitinsi savimi aplinką, tiek ji ir valgys“, – įsitikinusi perdegimo sindromą išgyvenusi laidos herojė Justina.

Plačiau – birželio 15 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidų ciklas „Spalvos“ – apie drąsias, visuomenei aktualias temas ir spalvingas, laisvas, įkvepiančias asmenybes bei jų neįprastas gyvenimo istorijas. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Spalvos. Perdegimas. Tris darbus derinusi Justina: buvau kaip bėgantis lavonas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.